captcha

Jūsų klausimas priimtas

KAM aiškina, kaip civiliai turėtų elgtis prasidėjus karui ar okupacijai

Krašto apsaugos ministerija naujame leidinyje tiesiai rašo apie galimą Rusijos okupaciją, o gyventojai raginami teikti žvalgybinę informaciją ir netgi imtis ginklo. „Visi įrodymai patvirtina, kad ši valstybė – potencialaus pavojaus ir grėsmės šaltinis, ir mes tą tiesiai šviesiai sakome“, – LRT RADIJUI sako Krašto apsaugos ministerijos Gynybos politikos ir planavimo departamento dir. pavaduotojas Karolis Aleksa. Lietuvos kariuomenės Informacinių operacijų skyriaus viršininkas majoras Linas Idzelis priduria, kad civiliai gali kovoti dviem būdais: jungtis prie kovinių vienetų arba rinktis nesmurtinį pasipriešinimą.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Pirmiausia reikia rūpintis savo saugumu

Krašto apsaugos ministerija išleido naują leidinį „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“, kuriame rašoma, ką daryti eiliniam gyventojui, jei šalį užpultų agresorius. Ankstesniuose leidiniuose daugiau akcentavusi, kur ir kaip slėptis, ištikus ekstremaliai situacijai ar karo atvejui, šįkart ministerija tiesiai šviesiai rašo apie galimą Rusijos okupaciją, o gyventojai raginami teikti žvalgybinę informaciją ir netgi imtis ginklo.

Paklaustas, ar nebijo Rusijos aštrios reakcijos į pateiktą informaciją, nes tai gali dar labiau pabloginti ir taip įtemptus Lietuvos ir Rusijos santykius, Krašto apsaugos ministerijos Gynybos politikos ir planavimo departamento direktoriaus pavaduotojas Karolis Aleksa teigia, kad pirmiausia reikia rūpintis savo saugumu, o pateikta informacija yra objektyvi.

„Turiu omenyje Rusijos veiksmus Gruzijoje 2008 m., Ukrainoje, Krymo aneksiją. Tai, kas tebevyksta toliau, galima vadinti tebevykstančia agresija Ukrainos atžvilgiu. Visi įrodymai patvirtina, kad ši valstybė – potencialaus pavojaus ir grėsmės šaltinis, ir mes tą tiesiai šviesiai sakome“, – kalba K. Aleksa.

Kai buvo šios knygelės pristatymas, CNN parengė reportažą ir jiems būdingu stiliumi emocingai pateikė, kad Lietuva beveik ruošiasi karui. Tačiau K. Aleksa primena, kad šiuo ir dviem ankstesniais leidiniais bandoma pateikti piliečiams rekomendacijas dėl pilietinio pasipriešinimo sistemos Lietuvoje: „Mes turime kitas gynybos politikos sritis, kur stengiamės sustiprinti savo gynybinius pajėgumus, t. y. kariuomenės modernizaciją, tam tikrų pajėgumų plėtojimą, privačiosios paramos teikimą ir kitus dalykus. O pilietinis pasipriešinimas – viena iš sudėtinių nacionalinio pasirengimo dalių.“

KAM atstovo įsitikinimu, kiekviena valstybė turėtų turėti pilietinio pasipriešinimo politiką, t. y. ką piliečiai galėtų ir turėtų daryti, jei prasisėtų agresija. „Dabartinis kontekstas rodo, kad tai sukelia papildomų emocijų, bet tai natūralu. Vis dėlto ypač svarbu, kad mes visi aiškiai žinotume, kokie turėtų būti būdai – ir nesmurtinis pasipriešinimas, ir aktyvesni veiksmai“, – primena K. Aleksa.

Civiliai gali kovoti dviem būdais

Lietuvos kariuomenės Informacinių operacijų skyriaus viršininkas majoras Linas Idzelis, paklaustas, koks eilinio gyventojo vaidmuo karo ar okupacijos atveju, sako, kad yra du variantai. „Vienu atveju jungiesi prie kovinių partizanų vienetų, jei nepavyksta, pavyzdžiui, sutikti ginkluotųjų pajėgų. Kitu atveju, jei nerandi jėgų, negali laikyti ginklo, yra nesmurtinis pasipriešinimas arba parama – mes vadovaujamės tokia teorija, kad vienas, tas, kuris sugeba, kovoja, o dešimt turi jam ateiti į pagalbą“, – aiškina L. Idzelis.

Jo teigimu, parama yra ir žvalgybinės informacijos rinkimas (kur ir kada pravažiavo karinė priešo technika, kur jie gyvena), ir medikų pagalba sužeistiesiems, ir maisto tiekimas, uniformų prižiūrėjimas slėptuvių įrengimas.

Negalima pamiršti ir kovos informacinėje erdvėje, priduria majoras: „Rusija seniai transliuoja naratyvą „jei priešinsitės, žūsite, o jei nesipriešinsite, galbūt kažkuriuos paliksime gyvus“. Tam jie naudoja taktinius veiksmus, apgaules. Kanalų „Russia Today“, „Sputnik“ biudžetas toks, kaip Lietuvos kariuomenės metinis biudžetas. Jie visame pasaulyje gali mus kažkuo apkaltinti, nes transliuoja 100 šalių 12 kalbų.“

Taigi, kalba L. Idzelis, kiekvienas žmogus kovoti gali ir išmaniuoju telefonu: fotografuoti, viešinti jų nusikaltimus, nes labai svarbu, kad mūsų partneriai, sąjungininkai matytų, kokia tai kova, ir kad jų informacija mūsų neužgožtų.

Visuomenėje manoma, kad šauliai turėtų turėti karinius ginklus namuose, nes, jei kažkas įvyktų, iškart galėtų imtis priemonių. Tačiau K. Aleksa pastebi, kad, jei turi ginklą ir jį pradedi naudoti, tai reiškia, kad esi kombatantas – tampi priešo taikiniu, be to, ir tavo šeima tampa potencialiu taikiniu.

„Tie asmenys, kurie renkasi tiesioginę ginkluotą kovą, jeigu jiems tai priklauso pagal teisės aktus (karo prievolininkai ir pan.), jie vis tiek turėtų kontaktuoti su ginkluotosiomis pajėgomis ir de facto o paskui de jure taptų tų ginkluotųjų pajėgų dalimi. Taigi svarbu atskirti šiuos ir ginklo turėjimo savigynos tikslais principus“, – primena K. Aleksa.

Be to, priduria jis, turėdamas ginklą žmogus gali tapti netgi draugiškos ugnies, sąjungininkų, taikiniu, nes jie tiesiog nežinos, kas tas asmuo, ar jis turi kontaktą su išore (ginkluotosiomis pajėgomis), ar turi raištį ant rankos.

Ruošiama daugiau informacijos ir praktinių užsiėmimų

Nors gyventojai raginami aktyviai priešintis okupantams, bet tuo besidomintys žmonės sako, kad trūksta mokymų paprastiems gyventojams. Paklaustas, ar kur nors organizuojamos nemokamos ar pigios pirmosios pagalbos, šaudymo, išgyvenimo kursai, L. Idzelis sako, kad apie tai jau pradėta galvoti.

„Turėtų pasirodyti pilietinio pasipriešinimo programa, yra įkurtas Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas ir kalbamės apie konkrečias priemones, kaip mes, Šaulių sąjunga, savanorių pajėgos galėtų prisidėti, kokius užsiėmimus organizuoti. Bet jau yra ir privačių iniciatyvų, kur organizuojami išgyvenimo kursai. Tik reikia visą tą mintį pagauti ir laikui bėgant išplėtoti. Pamatysite, kad praktiniai dalykai irgi atsiras“, – kalba majoras.

Jo žodžiais, pradiniai eksperimentiniai dalykai jau bus nuo kitų metų. „Mes jau matėme tokį poreikį prieš kelerius metus, bet galbūt nedrįsome, kol nebuvome visko formalizavę, to daryti. Bet būdavo tam tikros veiklos, pavyzdžiui, „Pabūk kariu vieną dieną“ ir daug kitų renginių, ir teorinių paskaitų, – sako L. Idzelis. –  Mes dabar dirbame su savivaldybėmis, su tais, kurie būtų atsakingi krizių atveju. Bet visa tai reikia įgyvendinti praktiškai, vien knygelės tikrai neužtenka“.

K. Aleksa teigia, kad Lietuva, rengdamasi pilietinei gynybai, padarė nemažai, o leidiniai – tik dalis visos pilietinio pasipriešinimo sistemos kūrimo: „Mes kalbame ir apie medžiagos rengimą mokytojams ir mokiniams, kad vaikai būtų supažindinami su gynybos, saugumo temomis. Taip pat – apie Šaulių sąjungos narių skaičiaus augimą, apie rengiamas stovyklas. Per pastaruosius porą metų žengėme tikrai labai didelį žingsnį, ypač palyginti su kitomis šalimis. Žinoma, reikia ir daugiau informacijos, nes pateiktoji tik dalinė.“

Būtina apsisaugoti nuo marodieriavimo

Žmonėms įdomu, kaip gyventojai priešinsis, jei tie, kurie turi ginklus, bus nuginkluoti, nes Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnis sako, kad ginklai, ginklų priedėliai, šaudmenys bei jų dalys iš gyventojų bus paimamos nepaprastosios ir karo padėties atveju. Taigi daug kam kyla klausimas – jei atims ginklą, ar vertą išvis jį turėti.

Pasak L. Idzelio, dėl to modeliuojamos įvairios situacijos, kalbamasi su policija, kuri turi ginklų registrą, kad ginklai neatsidurtų juodojoje rinkoje, kaip buvo Bosnijoje. „Reikia apie tai diskutuoti. Bet čia yra kaip užkardymas, prevencija. Jei nebėra viešosios tvarkos, ką daro žmonės su ginklais? Šaudo pro langą? To negali būti. Arba tu esi pasipriešinimo dalyvis, arba ne. Kitaip prasideda marodieriavimas, banditizmas ar pradeda formuotis penktoji kolona. Tai labai rizikingi dalykai“, – vardija majoras.

K. Aleksa pritaria pastebėjimui, kad jei ginklai būtų prieinami visiems, kiltus potencialus marodieriavimo pavojus. „Karo metu karo prievolininkai (18–55 metų) turi tarnauti ginkluotosiose pajėgose. Tie, kurie turi ginklų, bet nepatenka į tą amžiaus kategoriją, gali formuoti pasipriešinimo vienetus, bet tada irgi turi užmegzti kontaktą. [...] Reguliuojant įstatymus reikia bandyti uždėti logiškus apribojimus, kad ginklai būtų kontroliuojami. [...] Tai būtina“, – teigia K. Aleksa.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...