captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Adamkus: tarptautinė visuomenė turi iš Lietuvos imti pavyzdį

Lietuva yra parodžiusi, kad nebijo atsistoti prieš visą pasaulį ir ginti principų, dėl kurių gyvena Vakarai, tad tarptautinė visuomenė turi iš Lietuvos imti pavyzdį. Taip LRT RADIJUI sako 90-metį minintis kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. „Nors ES pasmerkė agresiją ir įvedė ekonomines sankcijas Kremliui [...], matau, kad vienybė pradeda aižėti. Viena kita valstybė pradeda galvoti, kad reikia lengvinančių aplinkybių, kad reikia šiek tiek atpalaiduoti varžtus. Tai kelia nerimą. Manau, kad tai neteisinga. Užuot atleidę, turime rodyti dar stipresnę vienybę“, – pabrėžia V. Adamkus.
M. Dundulio (LRT) nuotr.
M. Dundulio (LRT) nuotr.

– Prezidente, kuo jums pačiam svarbi ši diena?

– Atrodo, kad ji nesiskiria nuo kitų, diena kaip diena. Žinau, kad tai sukaktuvės – nueitas ilgas gyvenimo kelias. Tačiau manau, kad svarbu ne skaičiai, o kaip tas gyvenimas nugyventas. Ar laimėjimai ir pralaimėjimai pateisina viltis, ar vertybės buvo įgyvendintos. Toks mano požiūris į jubiliejų. Mano gyvenimo ar nueito kelio vertinimas priklauso ne nuo manęs, o nuo kitų. Vertindamas save, kartais pagalvoju, kokių klaidų esu padaręs. Galbūt šiandien, turėdamas daugiau patirties, pasielgčiau kitaip. Tačiau, viską apibendrinęs, pagal penkių balų skalę duočiau sau keturis.

– Galvodamas apie nuveiktus darbus, dažniau prisimenate pergales ar pralaimėjimus?

– Daugiau galvoju apie pergales. Kai kurių įvykių ar pasiekimų prisiminimas sukelia dvasinį pasitenkinimą. Kai kuriuos dalykus žmonės galbūt vertintų kitaip, tačiau mano posakis toks – jei visiems esi geras, tau kažkas negerai.

– Prieš kelerius metus sakėte, kad lūžis Lietuvoje dar neįvyko ir buvote naivus manydamas, jog viskas pasikeis labai greitai. Ar vis dar laikotės šios nuomonės?

– Svarbiausia, kad, grįžęs į Lietuvą, turėjau savo viziją ir tikslus. Maniau, kad užtruks kokius penkerius metus, kol įvyks lūžis ir visi gyvensime laimingai, žiūrėsime į ateitį. Šiandien į tai žvelgdamas manau, kad buvau naivus – gyvenime taip nebūna, per trumpą laiką neprasilaužiama. Kai po 50 metų trukusios okupacijos išauga kelios kartos, varžomos tam tikromis ribomis, negaunančios plačios pasaulėžiūros, negalima kaltinti visuomenės dalies, kuri vis dar ribotai žiūri į naują padėtį ir pristabdo progresą, kurio tikėjausi.

Blogiausia tai, kad per pirmuosius penkerius metus nieko negalima buvo padaryti, bet šiandien, po 25 metų, mes vis dar turime problemų, gyvename sovietinės santvarkos liekanomis. Man tai skaudu. Mūsų dienų problema – esame laisvi, mums atviros durys į visą pasaulį, pasaulis mus priima, o mes to neišnaudojame nuo tų laikų, kai buvome varžomi.

– Esate sakęs, kad lietuvių tauta turi milžinišką potencialą, kuris ne visada prasiveržia. Ar jūsų nuomonės nekeičia pastarieji įvykiai? Pavyzdžiui, mokslininkas Virginijus Šikšnys buvo minimas kaip pretendentas gauti Nobelio premiją.

– Nekeičiu nuomonės dėl to, kad tikiu lietuvių talentu. Tas talentas egzistuoja, tai įrodo ir pastarieji įvertinimai tarptautinėje plotmėje. Kai kuriose gyvenimo srityse mes jau esame pasiekę pasaulinį lygį, tereikia pažiūrėti į medicinos, fizikos, matematikos pasiekimus.

Esame maža tauta, bet eiti į priekį kartu su modernėjančia ir pažangą darančia pasaulio visuomene – milžiniškas laimėjimas. Man dažnai kyla klausimas, iš kur Lietuvoje tiek sukaupto talento. Atsakymo nerandu. Mano prielaida tokia, kad 50 metų buvome sukaustyti, įsprausti į rėmus ir nebuvo jokios progos pasireikšti. Staiga viskas atsidarė ir tas talentas pasirodė. Norėčiau, kad visose gyvenimo srityse būtų taip, kaip minėtose.

– Talentingiausi ir intelektualiausi jūsų kartos žmonės buvo ištemti į Sibirą arba patys pasitraukė į Vakarus. Iš JAV grįžo tik 10–20 proc. lietuvių. Ar niekada nedvejojote dėl grįžimo į Lietuvą?

– To, kas susiję su manimi, negalėčiau taikyti visiems. Mano apsisprendimas įvyko net neišvykus iš Lietuvos. Mano gyvenimo lūžis įvyko, kai aš, baigdamas gimnaziją Lietuvoje, žinojau, kas esu ir ko siekiu, kam priklausau. Ir kai okupacija buvo nugalėta, žinojau, kur turi vesti mano kelias ir ką turiu daryti. Šiandien galiu pasakyti, kad per gyvenimą aš tikslą pasiekiau, sulaukiau dienos, kai grįžome į laisvą pasaulį kartu. Galiu tik linkėti ir tikėtis, kad eisime toliau ir  pasieksime tą idealią Lietuvą, apie kurią svajojome. Galbūt kartais ji ir nėra reali, bet turime to siekti.

– Viename interviu sakėte, kad Niujorke išlipote su penkiais doleriais kišenėje ir beveik tuščiu lagaminu, o „Fordo“ gamykloje ant rankų susidarė kraujo pūslės. Tuomet sau pasakėte, kad žūtbūt ištrūksite iš fabriko. Kiek pastangų jums tai kainavo?

– Prisimenu tai kaip šiandien. Dažnai pagalvodavau, kad, jei tuo metu man kas nors būtų pasiūlęs grįžti pėsčiomis atgal į Europą, sudaužytą po Antrojo pasaulinio karo, jeigu ne vandenynas, turbūt būčiau tam pasiryžęs. Tai buvom mano pirmas nusivylimas kraštu, kuris mus visus priėmė ir suteikė galimybes tiems, kurie norėjo eiti į priekį. Pirmas įspūdis buvo slegiantis, bet aš įvykdžiau apsisprendimą bet kokia kaina išsiveržti iš fabriko. Gyvenime galbūt pažengiau ne vieną ir ne du žingsnius į priekį.

– Prieš pasitraukdamas į Vakarus, karo metais dalyvavote rezistencinėje veikloje, bet 1944 m. teko trauktis. Su kokiomis mintimis tada palikote Lietuvą?

– Tuo metu jokių minčių negalėjo būti. Buvo vienintelė mintis – kaip spėti ištrūkti ir nepatekti į rusų rankas. Nesvarbu, kas būtų vykę tuo metu, vienintelis klausimas – kaip išlikti gyvam [...]. 1944 m. liepos mėnesį su tėvais išvažiavau iš Kauno ir atsidūriau Vokietijoje. Mane visą laiką persekiojo mintis, kad noriu likti Lietuvoje ir kovoti už prarastą laisvę ir teises. Iki šiol jaučiu tam tikrą dvasinį nusikaltimą prieš tėvus, nes, šeimai atsidūrus vietoje, nieko jai nesakęs ir gavęs traukinio bilietus, dingau.

Įvairiais keliais atsidūriau Lietuvoje, ties Pagėgiais perėjau sieną, sužinojau, kad Telšiuose kuriama Tėvynės apsaugos rinktinė. Vieno ūkininko vežimu atsidūriau Sedoje, ten susitikau su, kaip juos vadinu, žemaitukais, susirinkusiais iš visos Lietuvos, vedamais vienos idėjos, kad ginsimės ir ginsime Lietuvą. Nebuvo nei vienodai uniformuotų, nei turinčių vienodus ginklus – turėta tai, ką galima buvo gauti. Man įsiminė tai, kad davė vokiškus šautuvus ir prancūziškus šovinius.

Atsidūręs ten, buvau paskirtas į II batalioną. Niekada neturėjau jokios uniformos – nei Vermachto, nei vokiečių. Atvykau su šviesiu gimnazisto kostiumėliu, toks ir likau. Buvau paskirtas į štabą, nes gerai mokėjau vokiečių kalbą ir manęs paprašė dirbti vertėju. Antrą kartą iš Lietuvos traukiausi gulėdamas po tanku.

– Paminėjote Kauną. Esate sakęs, kad, nors ir buvote iš jo išvykęs, bet kojos tarsi nebuvote visus tuos dešimtmečius iš jo iškėlęs. Koks Kaunas buvo tada?

– Tada aš jau buvau bebaigiantis jau Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją – 7 klasė, beliko metai. Kaunas buvo tikrai modernus, žavus, patrauklus miestas, aš iš jo iki pat pasitraukimo niekur nebuvau išvykęs, nes Kaunas man buvo Lietuva. Kaunas man davė lietuviškumą, užsispyrimą gyvenime išlikti ir grįžti. Ten aš jau nacių laikais buvau prisaikdintas kaip Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys, įsipareigojimas buvo gana įspūdingas. Galbūt įdomus dar vienas faktas, kuris Lietuvoje labai mažai žinomas. Aš tą priesaiką, puikiai atsimenu, daviau vakare ir ne kur kitur, o architekto Landsbergio namų rūsyje. Gabrielius Landsbergis – mano bendraklasis. Jis jau buvo tos sąjungos narys ir jis mane įtraukė į rezistencinį sąjūdį, kurį vėliau mes truputį išplėtėme, leidome Lietuvos jaunimui laikraštį.

Pačiam Gabrieliui nepavyko, nes gestapas mus „iššifravo“. Kai atvyko mūsų suimti, dėl laimingo sutapimo nebuvau namuose, o jis buvo – Gabrielių suėmė. Aš jam visą gyvenimą dėkingas už tai, kad jis, vedamas pro duris, seseriai sušnabždėjo mano vardą. Ji susigaudė, kad aš esu įtrauktas į tą reikalą, ir paskambino gimnazijos direktoriui. Tuo metu vyko pamoka, mūsų mokytoja buvo Jadvyga Banaitienė, kurios bijojome kaip ugnies. Ji buvo gera matematikė ir fizikė.

Staiga viduryje jos pamokos įėjo gimnazijos direktorius, kažką pašnabždėjo jai į ausį, ir ji, atsisukusi į klasę, pasakė: „Adamkavičiau, prašau eiti lauk.“ Man kvapą užėmė, galvoju, ką aš padariau, rodos, viskas gerai, niekuo nenusikaltau. Žinoma, išėjau, direktorius išėjo su manimi ir trumpai, be jokio paaiškinimo, kaip šiandien girdžiu, pasakė: „Gabrielius suimtas, dink.“ Žinoma, aš jau nė namus negrįžau ir tai mane išgelbėjo nuo kalėjimų, koncentracijos stovyklų, kurias Gabrieliui teko pereiti. Taigi Kaune yra ir labai gražių, reikšmingų jaunystės prisiminimų, ir savotiškai tragiškų, nes iš Kauno teko trauktis antrą kartą iš Lietuvos.

– Baigęs kadenciją, nusprendėte paviešinti savo dienoraščius knygoje „Paskutinė kadencija“, vėliau dar viena knyga – „Pareigos, kurios nesibaigia“. Valdovų rūmuose lapkričio 4 d. ir vėliau Kaune bus pristatoma dar viena jūsų knyga. Kodėl jas rašote?

– Man pačiam buvo nelabai jauku, kai išgirdau, kad kažkas, nekalbėjęs, nesitaręs su manimi, nutarė leisti mano biografinę knygą. Aš sužinojau autorius, bandžiau atkalbėti, o Arnas Ališauskas pasakė: „Ne, aš tave pažįstu gerai, galima dar porą knygų išleisti. Pirmose buvo pareigos, protokolas, oficialumai ir pan. O aš, tau nežinant, įrašiau daug mūsų pasikalbėjimų, man tik reikia papildymų.“ Atkalbėti nepavyko, ir, diktofonui gulint ant stalo, kai kurie dalykai buvo patikslinti, kai kurie net pataisyti, ir taip atsirado nauja knyga. Nežinau, ar mums ten pavyko ką nors naujo ir įdomaus padaryti.

– Kodėl pradėjote viešinti savo dienoraščius?

– Aš turbūt irgi buvau įkalbėtas. Man dienoraštis pačioje pradžioje buvo reikalingas tam, kad prisiminčiau kai kuriuos faktus. Bet, kai Lietuvoje pradėjo vystytis tokia situacijoje, politinė tremtis ir darbas, ypač JAV, pajutau, jog turiu visa tai tiksliai užfiksuoti, palikti tam tikrą kai kurių įvykių dokumentą, kad, kada jau ir manęs nebus, tie, kurie domėsis tuo gyvenimo laikotarpiu, turėtų tikruosius faktus, o ne interpretacijas. Taip susidarė nemaža krūva sąsiuvinių. O apie juos sužinoję vietiniai mūsų rašytojai pasakė – šitos medžiagos nepaleisime.

Bet dėl vieno man širdį šiandien skauda. Nežinau prieš kiek metų, Turniškėse vieną vakarą išgirdome, kad kažkas negerai namuose. Aš nusileidau į rūsį, o ten dėl netvarkingos kanalizacijos jau viskas skęsta vandenyje. Ir ta medžiaga, kurią atsivežiau iš Vokietijos (buvo be galo daug iškarpų, dokumentų, nuotraukų), deja, žuvo. Taigi paskui jaučiau, kad bent nuo tos dienos, kurią prisimenu, turiu viską užfiksuoti.

– Sugrįžkime į JAV. Darbas fabrike, vėliau – politinė veikla. Kodėl nusprendėte įsitraukti į politinę veiklą?

– Čia mano prigimtis. Jau Lietuvoje, kaip sakiau, įsitraukiau į rezistencinę veiklą ir ta mintis, tas jaunystės įsipareigojimas niekada per visą gyvenimą nenutrūko. Atsidūręs JAV, būdamas universitete, įsijungiau į bendrą lietuvių jaunimo universitetinį gyvenimą. Viena grupė daugiau stengėsi puoselėti lietuvybę, išlaikyti ją, kita pusė, kuriai paskui jau teko vadovauti, buvo politinė. Tas darbas mums atrodė prasmingas, mes matėme rezultatus. Tai išliko visam gyvenimui.

– 1972 m., jau dirbamas Amerikos aplinkos apsaugos agentūroje, su delegacija į Sovietų Sąjungą pirmą kartą atvykote ir į Lietuvą. Kokią ją tada pamatėte?

– Atvirai pasakius, aš Lietuvos per ašaras beveik nemačiau, nes per 27 metus, kai buvau išvykęs, ją sapnuodavau, apie ją galvodavau, keldavau su Lietuva ir guldavau su Lietuva mintyse. Ta mano idealizuota, iš vaikystės išlikusi Lietuva gyveno mano širdyje. 1972 m. Amerikos ambasadorius savaitę kovojo man teisę nors penkioms dienoms atsirasti Lietuvoje, nes Maskva atsisakė mane išleisti į Lietuvą. Čia ilga istorija, bet aš gavau penkių dienų vizą. Tik tai, ką pamačiau, mane prislėgė iš karto, tai buvo smūgis. Vilniuje, iš kurio negalėjau niekur pajudėti, žmonės eidavo akių nepakeldami, žiūrėdami į žemę, prasilenkdami vienas su kitu, kas yra visai kitaip Vakarų pasaulyje, Vakarų kultūroje, kur kartais prasilenkdamas su nepažįstamu žmogumi pasisveikini.

Antras dalykas – kur ėjau, daugiausia girdėjau rusų kalbą ir man iš karto kilo klausimas, kur aš – Lietuvoje ar Rusijoje. Ir krautuvėse girdėdavome rusų kalbą, ir įstaigose. Gerai, kad aš rusiškai mokėjau – galėjau iš karto komunikuoti, bet, jei tos kalbos nebūčiau mokėjęs, būtų buvę dar liūdniau. Tokia Lietuva, kokią aš ją įsivaizdavau, sugriuvo mano akyse. Bet, dėkui Dievui, šiandien po tiek metų galiu drąsiai pasakyti, kad džiaugiuosi, didžiuojuosi tuo, ką matau, kad ji neatsilieka nuo modernaus pasaulio.

Turiu prisipažinti, daug dar yra nusivylimų – daugiau mūsų politinėje kultūroje, galbūt teisinėje struktūroje. Net švietimo srityje – čia man per 10 metų nepavyko įgyvendinti reformų. Tačiau vis tiek Lietuva eina į priekį, neatsilieka mokslininkai, kurie parodė, kad esame tikrai talentinga tauta. Jau nekalbu apie meną, kuris parodo aukštą Lietuvos kultūrinį lygį ir pajėgumą būti kultūringo pasaulio dalimi. Vis dėlto pirmas žingsnis 1972 m. buvo pritrenkiantis, nes išsvajotą Lietuvą pamačiau visiškai kitomis akimis, buvo ir gaila žmonių, ir dar labiau sustiprino jausmą, kad pasaulis turi ką nors daryti, kad Lietuva galėtų grįžti į laisvųjų pasaulio tautų ratą.  

– Taip ir atsitiko. Jūs po poros dešimtmečių grįžote į Lietuvą, dirbote ir iki šiol dirbate Lietuvai. Tačiau daug laiko dirbote ir JAV. Ar kartais lyginate, kur dirbti buvo sunkiau – Lietuvoje ar JAV?

– Jeigu lyginčiau tiesioginį darbą, atsakomybę, kuri buvo man patikėta Lietuvoje, [...] turėčiau pasakyti, kad JAV turbūt buvo lengviau dirbti. Tas darbas buvo paremtas šimtmečiais laisvo gyvenimo, kuris sukurtas pačių amerikiečių. Ten pasiektas tam tikras civilizacijos ir kultūros lygis laisva žmogaus iniciatyva. Visa tai skyrėsi nuo to, ką radau Lietuvoje. Reikėjo pradėti nuo pat pagrindų. Svarbiausia, jeigu yra laisvė, pradėti lengva, bet, jei turi pagrindą, esi 50 metų auklėtas visai kitoje kultūrinėje ir net administracinėje kasdienėje aplinkoje, visa tai skiriasi kaip du pasauliai. Tai visi žinome.

Atkūrėme nepriklausomybę ir nuėjome tikrai įspūdingu gyvenimo keliu. Pagalvoju apie Vingio parką [1988 m. jame vyko mitingas – LRT.lt], kuriame laimingu sutapimu buvau. Pagalvoju apie Baltijos kelią, kuris skatina pasididžiavimą. Turbūt ir šiandieną prieš visą pasaulį galima sakyti, kad padarėme tai, ko niekas prieš tai nėra padaręs. Tai kelia pasididžiavimą, bet yra dar daug skausmingų dalykų. Žinodamas ir matydamas, kas dabar darosi Lietuvoje, deja, galvoju, mintyse maldauju, kad nereikėtų dar 25 metus laukti, kad pasiektume tai, kad būtume lygūs tarp lygių.

– Apžvalgininkai ir politikai, vertindami jūsų prezidentavimo laikotarpį, tarp svarbiausių darbų išskiria Lietuvos atvedimą į Europos Sąjungą ir NATO. Ar jums tai irgi atrodo svarbiausi jūsų darbai?

– Nėra jokios abejonės. Manau, kad kiekvienas turi pripažinti – turbūt Lietuvos padėtis būtų daug sunkesnė ir grėsmingesnė, atsižvelgiant į tai, kas šiandien vyksta mūsų pašonėje su tuo pačiu oponentu iš Rytų pusės. Kremlius savo tikslų neatsisakė ir tai viešai demonstruoja.

Jeigu šiandien neturėtume NATO užnugario, gana stiprios ES paramos, manau, mūsų kiekviena diena, kiekvienas rytas būtų su baime – kas bus iki vakaro su ta Lietuva. Šiandien tikrai jaučiuosi laimingas dėl to, kad esame pripažinti Europoje, turime savo balsą, NATO paramą.

Paskutinių mėnesių įvykiai parodė, kad NATO rimtai žiūri į Lietuvos saugumą ir apsaugą nuo grėsmės, kuri jau šiandien būtų galėjusi pajudėti link mūsų. Mano pažintys su pasaulio žmonėmis, įtakingais vadovais ir pan., visos pastangos, padėjusios atvesti Lietuvą į NATO ir ES, visuomet liks kaip vienas didžiausių pasiekimų.

– Jūsų prezidentavimo laikotarpiu politinėje retorikoje dažnai buvo minima sąvoka „tiltas“: Lietuva buvo demokratijos tiltas su Gruzija, Ukraina. Kaip, jūsų manymu, yra dabar?

– Bijojau, kad užduosite šį klausią. Tomis dienomis, manau, Lietuva prieš visą pasaulį parodė, kur ji stovi, už ką kovoja. Lietuva parodė, kad nebijo atsistoti viešai prieš visą pasaulį ir ginti to idealo, principų, dėl kurių gyvena Vakarų pasaulis ir tarptautinės organizacijos.

Tiek Gruzijos, tiek Ukrainos įvykiai parodė, kad reikalinga ryžtinga pozicija net ir prieš dideles jėgas, neslėpdamas žodžių galiu pasakyti – prieš agresorius, kurie vykdė ir šiandien dar vykdo tą pačią politiką. Manau, kad tai teisingas, būtinas žingsnis. Tarptautinė visuomenė turi iš Lietuvos imti pavyzdį.

Man kelia nerimą ES. NATO jokiu būdu ne. Manau, kad NATO tvirtai stovi ir toliau siekia savo užsibrėžtų tikslų. Nors ES pasmerkė agresiją ir įvedė ekonomines sankcijas Kremliui (sąmoningai nesakau Rusijai), matau, kad vienybė pradeda aižėti. Viena kita valstybė pradeda galvoti, kad reikia lengvinančių aplinkybių, kad reikia šiek tiek atpalaiduoti varžtus. Tai kelia nerimą.

Manau, kad tai neteisinga. Užuot atleidę, turime rodyti dar stipresnę vienybę. Tokiu būdu tikrai parodysime, kad mes ne tik kalbame, bet ir giname ir ginsime šių organizacijų ir valstybių įsipareigojimą žmonijai.

– Pakalbėkime apie vidaus politiką. Neseniai baigėsi rinkimai, jau matome jų rezultatus. Kaip juos vertinate?

– Galbūt palaukime su atsakymu, nes tai sunkus klausimas. Klausimas kyla ne vien tik dėl šių rinkimų. Man asmeniškai kyla klausimas, kiek mes esame pasiekę politinėje kultūroje. Būtina pasakyti, kad turbūt dar ne vienus metus ir ne vienus rinkimus reikės palaukti, kol galėsime pasakyti, kad puikiai suprantame demokratijos mums sudaromas sąlygas, kad mūsų politinis gyvenimas jau perėmė tas Vakarų kultūros idėjas ir tvarką. Šis kelias galbūt nebus per daug ilgas, kol galėsime pasidžiaugti. Atvirai pasakius, aš nesidžiaugiu rezultatais.

– Dažnai minite, kad dar nesame tikri vakariečiai. Kiek, jūsų manymu, reikės metų, kad taptume tikrais vakariečiais? T. y., kad ne tik išsiplėstų ES sienos, kaip atsitiko jūsų prezidentavimo laikotarpiu, bet lietuviai ir širdyje taptų vakariečiais?

– Jokiu būdu prognozių nesakau, bet aš žinau viena – turbūt savo gyvenime to nepamatysiu.

– Visus žavi jūsų santykiai su žmona. Ji visai neseniai yra sakiusi, kad santuoka – ne pyragas, todėl jos pagal receptą neiškepsi. Svarbiausias dalykas yra pasitikėjimas ir pagalba vieno kitam. Kas jums atrodo svarbiausia?

– Turbūt lengviausia atsakyti, kad meilė. Išsaugoti santykiai ir 65 bendro gyvenimo metai parodė, kad pagrindas – abipusė pagarba mintims ir darbui. Manau, kad šis pavyzdys turėtų būti pritaikytas ir plačiąja prasme. Jei Lietuvoje žmogus žmogui jaustų daugiau pagarbos, leistų vienas kitam išsakyti savo nuomonę (net jeigu jai nepritaria), rastų bendrą kalbą ir nelaikytų vienas kito priešu, mūsų gyvenimas būtų kitoks.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...