captcha

Jūsų klausimas priimtas

Įvertino Lietuvos miestiečius: geriausiai jaučiasi besikapstydami žemėje

Lietuvių tauta neturi gilios miestietiško gyvenimo tradicijos – miestietis vis tiek geriausiai jaučiasi pirštus sukišęs į žemę. Taip LRT RADIJUI sako Kauno technologijos universiteto Architektūros ir urbanistikos katedros docentas Dalius Šarakauskas. Anot jo, miestietiškas gyvenimo būdas reiškia naudojimąsi miesto infrastruktūra, po darbo užeinant į kepyklėlę, sekmadienio pietus valgant restorane.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Koks turi būti miestas, kad jame būtų galima gerai jaustis?

– Miestas turi būti gyvas, turi vaikščioti žmonės. Yra tokia 1972-ųjų knygutė, kurioje parašyta dešimt bruožų, kada veikia visuomeninė erdvė. Vienas jų – jei moterų yra daugiu nei vyrų. Vyrai eina į darbą, moterys leidžia laiką – tai reiškia, kad visuomenė gyva. Nenoriu pasakyti, kad reikia į miestą privežti moterų, bet jame turi būti žmonių. Jei jų nėra, miestas negyvas.

– Kas kuria tą miesto gyvybę?

– Manau, kad yra dvi pusės. Viena – tai, kad žmonės atneša pinigus. Kita – tam tikros paslaugos, kurias tie pinigai „maitina“. Manau, kad yra kultūros objektų, kurie be kokių nors, pavyzdžiui, kavinukių, negalėtų gyvuoti. Yra simbiozė, sinergija. Juk kavinukėse sėdėjo impresionistai, rašytojai, dar kas nors...

Tačiau nei tik kavinės, nei tik kultūros objektai gyvybės neužtikrina. Jie turi būti kartu, tuomet yra ir ta gyvybė. Žinoma, yra dar daugiau visokiausių veiksnių. Turi būti ir kas nors, kas galėtų eiti į teatrą, į kavinę.

Jei pažvelgtume į dabartinę Laisvės alėją, matyti, kad visos normalios kavinės užsidaro. Atsidaro kavinukės studentams. Turbūt jie vieninteliai, kurie gali tai finansuoti. Nesakau, kad tai blogai, bet turėtų būti ir kitas sluoksnis. Dabar jo nėra, miestiečiai negyvena miestietiškai, nesinaudoja miesto infrastruktūra, nes pjauna žolę kažkur savo sodyboje.

– Ką reiškia gyventi miestietiškai?

– Miestietiškas gyvenimo būdas yra toks, kai, gyvendamas mieste, visų pirma naudojiesi jo infrastruktūra. Pavyzdžiui, po darbo užeini į kavinę ar kepyklėlę. Juk kitaip jos neišsilaikys, o jei neliks kavinių ir kepyklėlių, neliks ir miesto patrauklumo.

Taigi, miestietiškai gyventi – naudotis jo infrastruktūra ir paslaugomis. Ne pačiam gaminti pietus kiekvieną sekmadienį, bet kartais nueiti į kavinę, restoraną, barą ar parodą. Pasėdėti kavinėje, padiskutuoti, pasiginčyti. Galiausiai, į ką nors paspoksoti. Juk kiekviename žmoguje yra žiupsnelis snobizmo ir kartais reikia tą snobiuką pamaitinti.

Jei žmogus baigia darbą, sėda į automobilį, nuvažiuoja į pakeliui esančią „Maximą“, „Lidlą“ ir ten sugaišta 45 minutes pirkdamas maistą, o tuomet grįžta į namus, pavakarieniauja, būna jau apie 20 val. Jau temsta, tad į miestą grįžti nesinori.

Miesto infrastruktūra, viena vertus, skęsta. Kita vertus – pasikeitė pats bendravimas. Atsirado internetas, „Facebookas“, dar kažkas. Kaip ir nėra gyvo bendravimo, nėra ir didelio jo poreikio.

– Gyvenimas provincijoje vis dar laikomas nepasisekusio gyvenimo ženklu. Ar keltis gyventi į miestą – siekiamybė?

– Iš dalies sutikčiau, ypač žiūrėdamas į Vilnių. Tai miestas, kuris pritraukia. Vilnius veikia, gyvena, ten viskas tarsi yra. Tačiau tas atvažiavimas gyventi į miestą pas mus, Lietuvoje, labai ribotas. Lietuvių tauta neturi tokios gilios miestietiško gyvenimo tradicijos. Seniau, prieš karą, didžioji dalis gyvenančių mieste buvo nelietuviai. Lietuviai gyveno kaime. Lietuviškas žodis, anksčiau išreikšdavęs pagarbą, – ūkininkas. O tai juk yra valstietis. Visa mūsų orientacija nukreipta į agrokultūrą, kaip sako Emanuelis Zingeris. Agrokultūra labai stipri.

– Viename tekste Leonidas Donskis rašo apie lietuvišką antiurbanizmą.

– Tas antiurbanizmas ir yra lietuviško kaimo reliktas. Tu lyg ir miestietis, tačiau geriausiai jautiesi sukišęs pirštus į žemę. Aš to nesuprantu, bet tokia yra didžioji dalis žmonių. Jiems būtina sodinti gėles, ne balkone, o žemėje.

Mūsų žemės reforma taip pat agrokultūrinė. Žemes grąžino pagal kažkada turėtas morkų ar burokų lysves. Ir tie sklypeliai buvo paversti mažyčiais kvartalėliais, jie išsimėtė ir išsibarstė. Urbanistinės vizijos neturėjimas ir atvedė prie antiurbanizacijos. Bet kokiose vietose susikūrė bet kokios gyvenvietės ir nužudė miestą.

– Klausantis jūsų, perspektyvos atrodo nekokios.

– Būčiau linkęs galvoti optimistiškai, bet manau, kad tam reikia politinės valios. Nežinau, ar tai miesto valdžios, ar valstybės galioje, bet turi būti vizija. Bet kokia šeima planuoja savo gyvenimą keliasdešimt metų į ateitį, taip pat bet kokią įmonė. Tad kodėl neplanuoja valstybė? Ji turi nutarti, ar norime būti kaip likęs pasaulis ir eiti urbanizacijos kryptimi.

2006 m. pusė pasaulio gyventojų gyveno miestuose. 2030-aisiais miestuose turėtų gyventi 60 proc., o 2050-aisiais – 70 proc. žmonių. Japonijoje jau dabar daugiau nei 90 proc. gyventojų įsikūrę miestuose.

Mes turime žinoti, ar su pasauliu einame į urbanizaciją, ar priešinga kryptimi. Pasigendu normalios valstybės politikos – kaip ji įsivaizduoja, kaip ji norėtų, kad būtų. Tuomet pagal tai turėtų būti kuriami ir įstatymai, ir tvarka, ir ateitis. Negalima sėdėti, laukti ir žiūrėti, kiek žmonių kasdien išvažiuoja.

– Kaip vertinate meninių idėjų ir projektų iniciatyvas, kai siekiama sukurti miesto dvasią?

– Kažką daryti yra šimtą kartų geriau, nei nedaryti nieko. Mano nuomone, tos iniciatyvos labai geros, puikios. Jos gali veikti, bet reikia priversti miestiečius apie savo miestą galvoti visą laiką. Įdomūs Europos miestai tiesiog „prifarširuoti“ to meno – skulptūros ir įvairiausios skulptūrėlės. Jei ten yra gražiai sutvarkytų erdvių, miestiečiai jas myli, menas ten ir tarpsta.

Juk visos iniciatyvos į gera. Pavyzdžiui, Londone ar Barselonoje aptinki tokio profesionalumo muzikantų ar trupių, kokias ne visuomet sutiksi koncertų salėje. Menas be galo įvairus, tai vienas gyvybės atspindžių.

Miestas savaime yra nepatogumas. Tu gyveni susispietęs. Visi supranta, kad tas nepatogumas neišvengiamas, bet jis priimamas kaip status quo ir kažkaip galima gyventi. Kuo mažiau žmonių, kurie džiaugiasi gyvenimu miesto širdyje, tuo labiau miestas nupiepęs. Kuo jų daugiau, tuo miestas gyvesnis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close