captcha

Jūsų klausimas priimtas

Anykščių žydų istorija: sinagogos buvo paverstos kepyklomis

Prie Laimės žiburio – vieno žmogaus kapo – yra paminklas, laiptai, ten važiuoja turistai, o kitame šlaite, kur guli tūkstančiai žydų, ekskursijos nepopuliarios, LRT RADIJUI sako rašytojas Rimantas Vanagas. Anot jo, viena iš Anykščiuose stovėjusių sinagogų sovietmečiu paversta kepykla, tad labiau pasityčioti iš šventyklos neįmanoma.  
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Išniekino sinagogas paversdami kepyklomis

Žydai labai svariai prisidėjo prie miestelių gerovės kūrimo, Anykščiai buvo ne išimtis. Prieš karą kas antras miestelio gyventojas buvo žydas. Sutariama, kad būtent žydų bendruomenė po Pirmojo pasaulinio karo per dešimtmetį prikėlė Anykščius naujam gyvenimui. Tačiau Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas Anykščiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, negrįžtamai sugriovė žydų gyvenimus.

Šiandien apie žydų istoriją Anykščiuose galima tik numanyti iš keleto gatvių ir išlikusių nedidelių medinių namelių. Mažai kas žino, kad vos už kelių šimtų metrų nuo garsiojo Laimės žiburio – masinė Anykščių žydų kapavietė.

Į miestelį atvykę žmonės, norėdami geriau sužinoti žydų istoriją, visuomet kreipiasi į rašytoją Rimantą Vanagą. Jis yra parašęs keletą knygų apie Anykščių žydus, pačią pirmąją išleido dar 1995-aisiais. Rašytojas, pasakodamas apie Anykščiuose buvusias sinagogas, teigia, kad sovietiniais metais jos buvo pritaikytos įvairioms reikmėms: „Viena iš sinagogų tapo kepykla, todėl iš jos eina aukštas kaminas. Man tai atrodo kaip kokios koncentracijos stovyklos likučiai. Tarybiniais metais ten kepdavo bandeles, tad labiau pasityčioti iš šventyklos – neįmanoma.“

Sinagogų kompleksas Anykščiuose stovėjo pačiame miesto centre – dabartiniame senamiestyje, kurį sudaro vos kelios gatvelės. Sinagogos gatvė ir veda į buvusį sinagogų kiemą, kuriame šiandien stovi tik viena sinagoga su kepyklos kaminu. Ant jos sienų pakabintos kelios anykštėnų nuotraukos.

Anksčiau buvusiame sinagogų kieme prieš keletą metų buvo pastatytas ir nedidelis atminimo paminklas iš Anykščių kilusiam pasaulinio garso dailininkui Rudolfui Baranikui. Buvo kalbama, kad toje vienintelėje tebestovinčioje sinagogoje gali atsidaryti ir nedidelis muziejus. Galbūt tai nutiks ateityje, tačiau šiandien nė viename Anykščių muziejuje nepavyksta rasti jokios informacijos apie Anykščių žydų istoriją.

R. Vanagas perspėja, kad šiandien sutikti žmonių, kurie gali papasakoti apie gyvenimą prieš karą ir tai, kas vyko per Holokaustą, nėra lengva. Tačiau jų, nors ir nedaug, yra. Anykštėnas Alfonsas Nemickas kartais pavadinamas vaikščiojančia miesto enciklopedija. Jo atmintyje giliai įsirėžę prisiminimai apie tarpukario Anykščius ir, vos paklaustas apie tarpukario gyvenimą, jis iš karto pradeda vardyti kaimynystėje gyvenusių žydų pavardes.

A. Nemickas pasakoja, kad dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje namai jau pasikeitė. „Mano vaikystėje ten buvo dirbtuvės, kalvaratas – ratelis verpimui. Taip pat ten išdirbdavo kailius, buvo siuvėjų, stalių. Čia buvo nedidelės trobelės, nameliai ir – vien žydai. Prie mūsų namo gyveno žydai Mažučiukai, jie ir patys buvo nedideli, turėjo čia kepyklą“, – teigia anykštėnas.

Sklido bauginantys pramanai

Nors dažniausiai, prisimenant žydus, kalbama apie jų verslus ir prekybą, Anykščiuose, kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, žydai turėjo kultūrinį gyvenimą. Be kelių žydų mokyklų, Anykščiuose veikė žydų liaudies teatras, biblioteka, nuo caro laikų buvo suburta žydų ugniagesių organizacija, kuri turėjo savo orkestrą, o šis, žinoma, pasirodydavo įvairiose miesto šventėse. Labai svarbi žydų gyvenimo dalis buvo ir religija.

88-erių Bronius Vitkūnas, dar vienas anykštėnas, kalbėdamas apie tarpukario miestą, sako, kad jis buvo gražus ir nedidelis: „Buvo ir geležinis, siauras tiltas, per jį važiuodavo arkliais. Žydų namai buvo kitokie – suglausti, o ne sklypais. Gal taip pigiau. Mes eidavome klausytis, kaip jie melsdavosi.“

Abu anykštėnai turi kitokias patirtis, tai galbūt lėmė ir gyvenamoji vieta. A. Nemickas, pasakodamas apie savo kaimynus žydus, prisimena, kad kartu būdavo švenčiamos įvairios šventės. B. Vitkūnas gyveno atokiau nuo centro, kuriame telkėsi didžiausia žydų bendruomenė, tad žydai jam buvo labiau svetimi nei savi.

Pasak B. Vitkūno, kartais žydė atnešdavo bandelių, tačiau žydų bijota. „Per Velykas neidavome į miestą, bijojome žydų. Ir draugų žydų neturėjome. Bet kai reikėdavo apsipirkti, eidavom tik pas juos. Pas lietuvius juk negausi į skolą. Šiaip žydai buvo geri, tikrai ne blogi“, – prisimena pašnekovas.

Stereotipus ir pramanus apie žydus skleisdavo ne tik patys gyventojai. Juos, tiesiogiai ar netiesiogiai, skatino bažnyčia, spauda ar literatūra. Vienas ryškiausių, iki šiandien girdimas mitas, esą žydams reikėjo krikščionių kraujo macams per žydų Velykas kepti. Taip neretai paaiškindavo krikščionys.

Tačiau žydai Velykų niekada nešventė. Tiesiog jų šventė, įamžinanti žydų išėjimo iš Egipto stebuklą, – Pascha – dažnai sutampa su krikščionių Velykomis. Iš nežinojimo ši šventė įgaudavo tiesiog žydų Velykų pavadinimą. Galbūt iš nežinojimo taip plačiai paplito ir mitas apie macus ir krikščionių kraują juose, nors kraujas, pagal košerines tradicijas, maiste draudžiamas.

Lankomas Laimės žiburys, o ne masinė kapavietė

Kraštotyrininkas Gintaras Vaičiūnas, surinkęs nemažai medžiagos apie Anykščių žydų istoriją ir Holokaustą, sako, kad visuomenėje atsiskyrimas jautėsi: „Juk mūsų visuomenė nuo pat LDK laikų labai skyrėsi – visa kultūra, ideologija, mentalitetas. Žydai – tai Lietuvos miestų ir miestelių gyvenimas. Dvarų kultūra – lenkai. Trečia kultūra ir mentalitetas – valstietiška, žemės ūkio – tai lietuviai.“ Tarp šių trijų kultūrų, anot kraštotyrininko, visuomet buvo takoskyra. Todėl ir žydai laikyti kitokiais, nebuvo daug bendravimo.

Žydiškos Anykščių vietos negali apsiriboti tik senamiesčiu. Mieste taip pat yra senosios žydų kapinės. Jos apaugusios tokiomis žolėmis, kad prasibrauti ten labai sudėtinga, tačiau R. Vanagas pasakoja apie kitą vietą – kiek toliau nuo miesto centrinių gatvių esančią masinę Holokausto aukų kapavietę.

Kaip teigia rašytojas, 1941-ųjų rudenį buvo sušaudyta dauguma Anykščių žydų, o turtingesniems buvo pasakyta, kad jie gali išsipirkti. „Jie išsipirko kuo tik galėjo, bet juos vis tiek sušaudė, Utenos pusėje ar kitur. Netoli Anykščių Jono Biliūno gimnazijos, kairėje pusėje buvo vadinamieji zuikių kalnai. Vienoje smėlio kopoje buvo iškasta gili duobė, čia juos ir šaudė. Galiausiai, čia visi suvežti ir palaidoti“, – teigia pašnekovas.

R. Vanagas pasakoja, kad masinė kapavietė – prie pat Laimės žiburio: „Ji kitame šlaite. Žinau, kokia apie tai žydų nuomonė. Prie vieno žmogaus kapo yra paminklas, laiptai, turistai, vis sustoja mašinos. O ten, kur kitame šlaite guli tūkstančiai žmonių, ekskursijos nelabai populiarios.“

Prisimena kaip baisų dalyką

Masinę Anykščių žydų Holokausto aukų kapavietę ženklina vienas atminimo akmuo. Ant jo iškaltas hebrajiškas užrašas, tačiau raidžių įžiūrėti beveik nebeįmanoma. Paminklas žymi masinių žydų žudynių vietą. Po karo čia taip pat buvo pervežti sušaudytųjų kūnai, pavyzdžiui, iš senamiestyje esančio sinagogų kiemo.

R. Vanagas tvirtina, kad šioje kapavietėje palaidoti ne tik žydai. „Čia yra ir kažkiek rusų, ir lietuvių, kuriuos sušaudė 1941-aisiais. Ne žydų čia yra gal procentas, gal du. Tai yra pagrindinė vieta, gal dar kur buvo sušaudyti pavieniai žydai. Pavyzdžiui, vieną rabiną sušaudė prie sinagogos, kur senosios žydų kapinės“, – pasakoja rašytojas.

A. Nemickas prisimena dienas, kai taikiame miestelyje pasirodė naciai: „Jie atvažiavo į Anykščių aikštę trimis tankais ir sustojo. Iš jų išlipo vokiečiai, nusirengė, nuėjo į upę ir ten išsimaudė. Kitą dieną pradėjo rinkti žydus. Juos šaudyti varydavo vakarais, per kiemus bėgdavo kruvini žydai. Baisus dalykas.“

Erikas Druskinas kurį laiką gyveno ir kūrė Anykščiuose – miestelyje, kuriame kadaise užaugo ir gyveno jo senelis Chaimas Druskinas. Pasak E. Druskino, jo senelis buvo labai kontraversiška asmenybė. „Būdamas paauglys, jis buvo susižavėjęs socialistinėmis idėjomis, kelis kartus iškėlęs raudoną vėliavą, pasodintas į areštinę“, – teigia pašnekovas.

Atėjus karui, kaip pasakoja E. Druskinas, jo senelis neteko daugybės artimųjų: „Aikštėje, prie sinagogos, jis matė baisiausią. Buvo iškasta didelė duobė ir žudomi žmonės. Žydai varyti į getus, ten kankinti, o senelio ir kitų žydų pasakojimai žiaurūs.“

Žydų kultūros susigrąžinti nenorima

Nors Holokausto metais kilusi neapykanta žydams kartais aiškinama tuo, esą žydai buvo komunistai ir trėmė lietuvius, Anykščiuose pirmųjų trėmimų statistika iškalbinga – daugiausiai į Sibirą 1941-aisiais buvo ištremta žydų šeimų, paskui lietuvių ir lenkų. Tarp ištremtų žydų pateko visos žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės kovose, šeimos.

Pirmiausia Anykščių žydų vyrai buvo uždaryti į vieną iš sinagogų, vėliau ten uždarytos ir moterys su vaikais. Sinagogų kieme buvo pradėtos vykdyti žudynės. Vėliau, liepos mėnesį, žydai pradėti varyti į miesto gale, šalia kelio į Rokiškį, esančias ir tuomet vadintas žydų vilas. Vėliau žmonės grupėmis varyti sušaudymui į vadinamuosius zuikių kalnus. Iš maždaug dviejų tūkstančių Anykščių žydų apie 600 buvo išvežti ir sušaudyti Utenoje. Apie tuos, kuriems pavyko išsigelbėti, kalbėti sunku. Jų – vos vienas kitas.

Kai kurių vietinių baltaraiščių pavardės šiandien yra žinomos. Senieji anykštėnai sako žinantys, kas tuomet šaudė žydus, bet apie tai viešai kalbėti prisipažįsta bijantys. Kraštotyrininkas G. Vaičiūnas kelis metus rinko medžiagą iš Lietuvos ypatingojo archyvo ir jam pavyko sužinoti keletą tamsios Anykščių istorijos nuotrupų. Jo paskaičiavimu, žydus šaudė apie 30 asmenų, nors būryje buvo 248: „Jie save vadino Lietuvos partizanais. Daug baltaraiščių vėliau bandė pasitraukti su vokiečiais.“

E. Druskinas teigia, kad jo senelio istorija – gana liūdna. „Grįžęs po karo jis įsikūrė Utenoje, nes Anykščiai jam buvo per žiauri aplinka. Utenoje jis dirbo ūkvedžiu kalėjime, ten jis sutiko savo tėvo žudiką, kurį vėliau paleido susimokėjus žydų turtu. Tas žmogus pabėgo ir pragyveno Kanadoje, sulaukė 90-ies metų. Mano seneliui buvo labai skaudu. Įsivaizduokite žmogų, kuris aukojo gyvybę gindamas savo žemę, o gavo išdavystę.“

Šiandien E. Druskinui priklauso vienintelė Anykščiuose tebestovinti sinagoga, kad ir su kepyklos kaminu. Režisieriumi dirbantis Erikas norėjo Anykščių sinagogoje atidaryti, pavyzdžiui, teatrą. Tačiau greitai jis pasijuto esantis svetimas ir bent jau kol kas iš šio miestelio išvyko.

Kalbėdamas apie sinagogą, E. Druskinas sako, kad tai vienintelis pastatas, primenantis sinagogą – kiti arba nugriauti, arba perstatyti. „Miestas nesistengia saugoti savo veido, savo tapatybės. Į šį miestą gyventi atvykau čia atrasdamas savo šaknis. Tačiau pajutau, kad tai aplinka, kuri tave stumia, nes esi svetimas. Žydų kultūra šiame mieste buvo sugriauta, išstumta, išžudyta ir niekas nenori jos susigrąžinti, nenori įsileisti svetimų žmonių“, – pasakoja pašnekovas.

Dokumentinių pasakojimų ciklas apie Lietuvos žydų miestelius, vadinamuosius štetlus, per LRT RADIJĄ transliuojamas kas antrą sekmadienį.

 

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...