captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Ganelinas: trauka kinui išryškėjo akompanuojant per šokius kilusioms muštynėms

Trauka vizualiajam menui išryškėjo grojant šokiuose, per vieną juokingą situaciją, LRT KLASIKAI sako Lietuvos ir Izraelio pianistas, kompozitorius, džiazo muzikantas Viačeslavas Ganelinas. „Būdamas 14 ar 15 metų, grojau su ansambliu Naujojoje Vilnioje, ir staiga per šokius prasidėjo muštynės. Supratau, kad pradedu įgarsinti tai, kas vyksta tarp mušeikų, – akompanavau pagal situaciją salėje. Vėliau visai atsitiktinai perėjau į kiną ir iki šiol rašau muziką filmams, skaitau paskaitas apie kino muziką“, – pasakoja garsiosios „Velnio nuotakos“ muzikos autorius.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kam jūs teikiate pirmenybę – pianistui ar kompozitoriui?

– Šį klausimą man pateikdavo ir anksčiau. Ir visada atsakydavau taip pat. Pirmiausia esu kompozitorius, nors, grojant scenoje, taip pat reikia kurti. Kurti – tai tam tikra pozicija. Mane visada traukė kurti spontaniškai, čia ir dabar. Kuo toliau, tuo labiau pradėjau tuo žavėtis, ir visi  kolegos, pradedant mano trio, buvo tokie kūrėjai. Visus sutiktus muzikantus bandau pajusti, suprasti, ar mes tinkame kurti čia ir dabar. Visi suprantame, kas yra džiazo improvizacija. Nors ir improvizacinė muzika turi labai platų spektrą, bet tai toli gražu  nėra vien tik džiazas. Tie žmonės, kurie neapsiriboja tik džiazo stilių improvizacija ir gali kurti čia ir dabar, man visada buvo labai artimi. Šiek tiek nutolau nuo jūsų klausimo, tačiau mane visada labiau traukė kompozicija.

– Jaunystėje grojote šokių ansamblyje ir paskui staiga – laisvasis džiazas. Kas lėmė tokį ryškų pasikeitimą? Na, bent jau taip parašyta „The New Grove Dictionary of Jazz“.

– Aš neskaitau, kas apie mane parašyta enciklopedijose, ir manau, kad tai netiesa. Nors žinau, kad daugelyje enciklopedijų (ir ne tik džiazo) esu paminėtas, bet tie, kas sudaro šias enciklopedijas, niekada manęs neklausia, kaip buvo iš tiesų, koks buvo tikrasis mano kelias. Tiesiog surenka informaciją, ir ne visada teisingą. Tačiau negaliu dėl to pykti, tai jau parašyta. Vis dėlto netiesa, kad grojau šokių muziką ir paskui iš karto laisvąjį džiazą. Taip, grojau šokių ansamblyje, bet rašau laisvąją muziką, tuo pačiu metu kuriu ir melodinę muziką, dainas (pavyzdžiui, „Velnio nuotaka“ labai melodingas kūrinys), kuriu ir aleatoriką, avangardą. Kai manęs klausia, ką veikiu, kuo domiuosi, atsakau, kad domina viskas. Jei mane kas nors domina, to aš imsiuosi. Todėl, jei man įdomi muzika, kurią rašau, niekada savęs neriboju stiliais.

Grįžkime prie šokių muzikos. Kai esi jaunas, reikia pinigų. Aš pradėjau groti labai anksti, nes norėjau nusipirkti magnetofoną. Mama pasakė – pinigų tam neturi, jei gali, padirbėk. Labai gerai, pamaniau. Taip man buvo suteikta laisvė pradėti groti šokiuose, nors mama nelabai norėjo, kad aš ten dalyvaučiau. Kaip tik grodamas šokiuose supratau, kad mane traukia kinas, – buvo viena labai juokinga situacija. Būdamas 14 ar 15 metų grojau su ansambliu Naujojoje Vilnioje, ir staiga per šokius prasidėjo muštynės. Supratau, kad pradedu įgarsinti tai, kas vyksta tarp mušeikų, – akompanavau pagal situaciją salėje. Taip išryškėjo trauka vizualiniam menui. Vėliau visai atsitiktinai perėjau į kiną ir iki šiol rašau muziką filmams, skaitau paskaitas apie kino muziką. Beje, kai  nusipirkau magnetofoną, kitas pirkinys buvo 8 mm kamera. Pradėjau su ja eksperimentuoti, montuoti.

Šokių kolektyvas  nebuvo mano ansamblis,  tiesiog buvau jo narys. Taip pat grojau daugelyje bigbendų, kurie  grojo ir šokių muziką, gamyklų orkestruose (ten nebuvo galima groti net solo). 1964 m. jau turėjau savo trio, taip pat grojau, kaip kviestinis muzikantas su įvairiais kolektyvais. Taigi džiazo linija ėjo kartu su tuo darbu, iš kurio uždirbdavau pinigus. Vėliau atsirado jaunimo kavinė, kurioje ir pradėjo formuotis supratimas, kas yra džiazas. Tuomet grojo visi, kas mokėjo ir kas nemokėjo. Buvo juntamas begalinis atvirumas, nuoširdumas ir meilė atliekamai  improvizacijai. Liudas Šaltenis pradėjo skaityti paskaitas apie džiazą. Visi grojome šokiuose ir jaunimo kavinėje, klausėmės džiazo įrašų [...].

– Ar, kalbant apie džiazo teoriją, galima pasakyti, kad džiazas yra žydų muzika?

– Nemanau,  nežinau, ką rašo teoretikai. Manau, kad nereikėtų vienareikšmiškai nustatyti, kokiai tautybei priklauso vienas ar kitas muzikos žanras. Kiekvienas muzikinis reiškinys nebūna tik  vienos tautybės. Aš taip manau. O kalbant apie George`ą Gershwiną, tai juk ne džiazas, o džiazo elementų atspindys. Daug žydų tautybės atlikėjų dainininkų atliko žymias to meto dainas ir tai buvo to laikotarpio popmuzika. G. Gershwinas, žinoma, ne tik popmuzikos kūrėjas, tačiau jis pirmasis sujungė skirtingų tautų muzikos stilius: pavyzdys „Porgis ir Besė“ – tai buvo pirmoji juodaodžių opera, kurią parašė Rusijos žydas, emigravęs į JAV.  Tačiau man nepatinka tokie apibrėžimai [...]. Žinoma, galima naudoti kokius nors nacionalinius motyvus, žmonės juos naudoja, ir tai yra įdomu. Paprastai tai būna specialiai sugalvota programa, bet džiazas yra individualus reiškinys. Galbūt reikėtų pagalvoti, kokie žmonės dalyvavo tame procese, bet tai konkrečių žmonių aktyvumas, o ne tautybės. Žydai apskritai labai aktyvi tauta, taigi jie aktyvūs visur, ir džiazo srityje.

– Taigi džiazas yra asmenybės muzika?

– Visiškai sutinku. Netgi stilius atsiranda tada, kai atsiranda asmenybė, ji ir pradeda formuoti stilių. [...]

– Ar jaučiate savo trio įtaka jaunų Lietuvos džiazo atlikėjų muzikai?

– Negaliu taip pasakyti, nes tai būtų kvailos pagyros. Nenorėčiau užsiimti šia analize. Tiesiog, jei ką nors gero palikome savo muzikoje, viename ar kitame trio, netgi nesvarbu, kokie laikai buvo, tai jau yra labai malonu. [...]

– Kaip jus priėmė Izraelyje kaip kompozitorių?

– Izraelis laisva valstybė. Ten labai daug muzikantų, daug kompozitorių, todėl geriau ar blogiau, bet visi rašo. Jei gali pasakyti tai, kas visiems įdomu, tada tave priima. Bet reikia sąlygų pasirodyti, laiko, kad žmonės suprastų tavo meną. Mane ten žino, galėčiau pasakyti, netgi gerbia, nes groju ir kuriu kitokią muziką. Izraelyje mane daug kur kviečia. Ten subūriau daug skirtingų duetų. [...]

– Ko jūs išmokstate iš savo klausytojų?

– Išmokstu savęs. Suprantu savo galimybes, nes publikos reakcija parodo tai, ką tu sugebėjai padaryti per  koncertą, ko pasiekei ar ko nepasiekei. Improvizacinė muzika turi buti energetiškai  labai stipriai įkrauta. Tai yra pirmoji sąlyga. Antra – publikai turi būti įdomu nuo pradžios iki pabaigos. Tai aš vadinu hipnoze. Jei pajutai, kad valdai publiką, ji tau duoda teigiamą atsakymą. Tačiau pirmąsias 10 minučių jauti šaltį, sklindantį iš publikos, kažką panašaus į sutrikimą (žinoma, tai skleidžia ne visi), paskui supranti, kad jie pradeda šilti, pasitikėti tavimi ir netgi tikėti savimi – net jeigu jie nesupranta, kas vyksta, jiems vis tiek gerai. Ir tai visų svarbiausia.

Visas pokalbis su V. Ganelinu – laidos įraše.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...