captcha

Jūsų klausimas priimtas

Paaiškino, kad politines pažiūras paveldime genetiškai

Pusė mūsų politinių pažiūrų paveldimos genetiškai, tai užprogramuota smegenyse, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto profesorius Albinas Bagdonas. Anot jo, rinkimuose dalyvaujančios partijos dėl valdžios varžosi taip, kaip tolimoje praeityje, kai varžytasi dėl resursų, dėl moterų, geresnio gyvenimo, kai dar buvome beždžionės ir šokinėjome  po medžiu.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Ar galite paaiškinti teiginį, kad žmonės pasirenka politinę kairę, dešinę arba centrą ne tik dėl pažadų ar simpatijų, bet ir todėl, kad tai lemia evoliucija?

– Mūsų praeitis lemia ne tik tai, kurią partiją renkamės, bet ir pačių partijų atsiradimą. Tai labai tolima praeitis – formuojantis gyvybei, formavosi ir elgesio strategijos. Yra dvi veisimosi elgesio strategijos. Viena susijusi su tuo, kad gyvūnai stengiasi palikti kuo daugiau palikuonių, laisvai elgiasi, tarp tos pačios rūšies narių vyrauja padriki lytiniai santykiai ir pan. Tokie, pavyzdžiui, yra graužikai, triušiai ir t. t. Kita individų grupė orientuota išlaikyti tam tikras, kad ir ribotas, aplinkybes, kuriose gyvenama.

Pirmieji, kurie be saiko veisiasi, vadinami R-strategais. Jie siekia palikti kuo daugiau palikuonių – nors tik dalis jų išgyvens, rūšis vis tiek gyvuos. Antroji grupė orientuojasi į tam tikros struktūros išlaikymą, investuoja į palikuonis. Tokie gyvūnai dažniausiai gyvena bandomis. Taigi manoma, kad kaip analogija tam, atsirado ir dvi kraštutinės ideologijos – liberalizmas ir konservatizmas.

– O kaip kairiosios partijos?

– Liberalizmas ir būtų kairioji partija. Gamtoje ta strategija vadinama kairiąją, o konservatyvesnė – dešiniąją strategija. Liberalizmas juk reiškia pakankamai didelę atskiro žmogaus laisvę, įvairovės pomėgį, riziką, naujoves ir t. t.

– Vadinasi viskas prasidėjo nuo to, kaip žmonės gyveno bendruomenėse?

– Bendruomenėse vyravo panašios tendencijos. Buvo žmonių, kurie norėjo būti laisvi ir nepriklausomi nuo grupės, nuo visuomenės ar miesto. Tad jie keliaudavo, eidavo, užimdavo naujas teritorijas. Tai liberalesnė pakraipa.

– Dabar žmonės taip nebegyvena, bet ar vis dar kažkas užprogramuota?

– Manau, kad dalis tendencijų yra užprogramuota. Juk net smegenyse randą skirtumų. Pavyzdžiui, emocijų centrai, kurių vienas vadinamas migdolu, esantis kaktos skiltyje. Konservatoriai pasižymi gerokai didesne šia struktūra, kitaip nei liberaliosios pakraipos atstovai.

Liberalizmas ir kairioji pakraipa – anarchistai, nepripažįstantys jokios struktūros, kitos grupės valdžios ir pan. Žinoma, mes formaliai sakome, kad liberalizmas yra dešiniosios partijos, o iš tiesų, jų laisvės siekiai ir visa kita, – kairioji pakraipa.

– Kaip šiame skirstyme atsidūrė socialistai?

– Socialistai yra samplaika, tam tikras mišinys iš konservatyvių idėjų apie valdžią, struktūrą, hierarchiją, bet pripažįstant ir laisves. Bandoma visa tai suderinti. Nors sakoma, kad tai kairioji pakraipa, žvelgiant į evoliucijos perspektyvą, išties ji centristinė arba idėjų iš abiejų pusių mišinys.

– Ar kiekvieno žmogaus viduje tai psichologiškai susiformavę, kad jis, net nežinodamas, krypsta į vieną ar kitą politinę pusę?

– Taip, nes tokia yra smegenų organizacija. Manau, kad politinės pažiūros 50 proc. paveldimos genetiškai. Taip susiklosto genetinė struktūra, nulemianti žmogaus smegenų organizaciją. Liberalesnis žmogus nori būti laisvas, nepriklausomas nuo kitų, o konservatyvesnis – priklausomas, būti su kitais.

– Kalbant apie Lietuvos rinkimų patirtį – vienus rinkimus laimi dešinieji, vėliau – kairieji. Ar tai reiškia, kad žmonės per ketverius metus pasikeičia? Juk genai tie patys, o rezultatai – kiti.

– Ir pačios ideologijos, ir rinkimai – daugiaašiai. Formuojantis partijoms, būna kelios ašys ir požiūris, pavyzdžiui, į nuosavybę, gamybos priemones ir pan. Tarkime, socialistai sako, kad jos turi būti nusavintos ir pan. Kita ašis būtų kitokia, altruistinė.

Neturėtų būti kitų veiksnių, atskirų skandalų ir pan., nes tai kartais smarkiai veikia kai kurių žmonių sprendimus. Nepamirškime žmonių, kurie labai priklausomi nuo kitų asmenų sprendimų. Manau, kad apie 30–40 proc. lietuvių negali priimti sprendimų. Tačiau ne tik Lietuvoje, visur kitur taip pat.

Kai kurių žmonių kitoks intelektinis pajėgumas, jie priklausomi nuo kitų sprendimo arba visai neturi savo nuomonės. 50 proc. lemia ir kiti, aplinkiniai dalykai – ekonominiai, žmogaus sveikata, asmeninis požiūris ir kt.

– Kaip galima būtų sužinoti, ką pasirinktų žmogus idealiomis sąlygomis? Gal to nebežino net patys žmonės?

– Reikėtų padaryti apklausą – kokią ideologiją žmogus pripažįsta. Ir kokią pasirinktų, jei vyrautų idealios sąlygos. Tokias nuostatas galima išsiaiškinti darant apklausas, be ne tik. Dar yra žmonių asmeninės savybės. Jei žmogus linkęs į atvirumą, linkęs bendrauti su kitais, galima sakyti, kad jis liberalių pažiūrų. Asmuo, linkęs į struktūruotą gyvenimą, visuomenės surėdymą, struktūrą, hierarchiją, – jis bus konservatyvesnis.

– Kaip susiformavo skirstymas į kairiuosius ir dešiniuosius?

– Tos veisimosi strategijos susiformavo gana anksti. Su jomis formavosi ir žmogaus asmenybės savybės, tam tikra smegenų organizacija, kaip reikia gyventi. Gamta suteikė įvairių variantų ir kombinacijų. Tų tikrųjų tipų – dešiniųjų ir kairiųjų – nedaug. Yra mišiniai, vieni turi daugiau tendencijų būti kairiaisiais, kiti – dešiniaisiais.

Kai sakau, kad 50 proc. pažiūrų paveldima, tai nereiškia, kad asmuo – kraštutinis kairysis arba dešinysis. Dauguma žmonių – ambidekstrai. Jiems vienodai svarbios abi pusės, tokių asmenų maždaug 70 proc. Pripažįstančių kraštutines pažiūras yra apie 13 proc.

– Toks politinis skirstymas atsirado gana neseniai. Anksčiau būdavo viena struktūra, nei kairės, nei dešinės.

– Taip, bet mes vertiname savo valdovus ir sakome, kad vienas buvo liberalesnis, kitas – despotas ir pan. Monarchai buvo įsprausti į tam tikrus rėmus, nors jų galvose – įvairūs dalykai. Dabar valdžioje taip pat įspraudžiama į rėmus, kai kurie privalo remti daugumos valdžią, ne visai pagal savo vidines nuostatas.

– Matome, kad pasaulyje jau daug metų formuojasi politinės jėgos, nepriklausančios nei centrui, nei kairei ar dešinei.

– Duosiu pavyzdį – aš nevalgau kokio nors maisto, bet kai kartais esu alkanas, renkuosi maistą, kuris gal ir nepatinka. Taip ir čia, mes turime mišinį to, kas aplink ir to, kas mūsų viduje – kokios valdžios aš norėčiau. Be abejonės, pirmiausia svarbu, kad būtų tvarka. Kai kurie politikai sugeba taip pašūkauti, kad įves tvarką, o žmonės tai užfiksuoja ir juos renkasi.

Mūsų elgesys priklauso ne vien nuo istorijos, ne vien nuo genų, bet ir nuo konkrečios situacijos, kuri susiklosto rinkimų metu. Galiausiai, juk gali patikti ar nepatikti žmogaus veidas, laikysena, jo kalbėjimas ir pan.

– Tad sakote, kad pastaruoju metu nebe evoliucija lemia žmogaus pasirinkimą?

– Lemia ir ji, bet tik idealiomis sąlygomis. Dabar yra 14 partijų – žmogui sunku pasirinkti, net nežinoma, kuri yra dešinioji, kuri kairioji. Tiek partijų rodo žmonių veržimąsi į valdžią. Visi linkę varžytis, juk tai viena iš prigimties strategijų – nori ar nenori, imi kuo aukštesnį postą. Aišku, yra žmonių, nenorinčių būti valdžioje. Čia taip pat matome gražų skirsnį. O tas varžymasis taip pat iš praeities – kai varžytasi dėl resursų, dėl moterų, geresnio gyvenimo. Kai dar buvome beždžionės ir šokinėjome  po medžiu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...