captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: saldus velnio liežuvis ir jaunystės kvailystės (knygų apžvalga)

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos specialistė Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Dave’o Eggerso „Ratą“ ir Ursulos K. Le Guin „Žemjūrės burtininką“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Dave’as Eggersas „Ratas“

Distopijų bumas tęsiasi. Vienos jų postapokaliptinės, į kitas žmonija žengia savo noru. Vienose herojai kovoja ir bent iš dalies laimi prieš žmogaus orumą ir laisvę pavergusią sistemą, kitose viskas kur kas sudėtingiau ir netgi beviltiška. Užtenka vien prisiminti etalonines XX a. Jevgenijaus Zamiatino, Aldous Huxley, George`o Orwello distopijas, kuriose analizuojamos konsumeristinė ir komunistinė totalitarizmo formos tuo metu rodėsi esančios labai arti ir grėsmingos.

O apie ką ir kokiu tonu galėtų kalbėti XXI a. distopija, dėl ko ji galėtų įspėti, apie kokius žmonių sąmonės poslinkius galėtų byloti? Amerikiečių rašytojas D. Eggersas romane „Ratas“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Marius Burokas, kritikos ir satyros kupiną žvilgsnį nukreipia į socialinius tinklus ir jų konglomeratus.

„Ratas“ ne tik sujungia visus socialinius tinklus, kokius šiandien turime („Youtube`ą“, „Facebook`“, „Twitterį“, „Google`ą“ bei kitus), bet ir siekia apimti kuo platesnę internetu teikiamų paslaugų rinką (bankus, prekybą, saugą ir kt.), ir šiai kompanijai tai puikiai sekasi. Vieną po kito ji paleidžia į rinką naujus išradimus, viena vertus, palengvinančius buitį, didinančius saugumą, kita vertus, priverčiančius žmones dėl to palengva, bet kardinaliai atsisakyti privatumo, gyvenimą perkelti į internetą ir padaryti absoliučiai viešą.

Jauna pagrindinė romano veikėja Mėja iki įsidarbinimo „Rate“ buvo įstrigusi mažo miestelio komunalinėje kontoroje, kur, kaip pati jautė, neturėjo jokių perspektyvų. Tad apsvaigusi nuo naujų galimybių, interneto kompanijos nemokamai darbuotojams siūlomų pramogų bei begalinio palaikymo, ji „Ratui“ pamažu atsiduoda ir kūnu, ir siela. Juk naiviai ir gero siekiančiai Mėjai sunku atsispirti ar kritiškai vertinti darbdavį viešai deklaruojantį, jog „darbas čia labai svarbus, bet dar svarbiau, kad pasijustum čia žmogumi“ (p. 51) ir tai vos įžengus į firmą įrodantį gausiais pavyzdžiais. Vis dėlto, kaip nuo senų senovės žinoma, velnio liežuvis saldus, sakydamas tai, ką Mėja, kiti kompanijos nariai ir apskritai žmonija nori girdėti, už didesnį komfortabilumą bei saugumą, galimybę žinoti ir matyti daugiau gudriai sava valia priverčia atsisakyti žmogiškumo. Žmogiškumo su visomis geriausiomis, blogiausiomis ir tarpinėmis savybėmis.

„Rato“ siekis – realiai įkūnyti savo simbolį, tapti visa apimančia ir visa vienijančia institucija, tad netrukus jos įkaitais tampa ne tik darbuotojai, milijardai kitų prisijungusiųjų prie tinklo, bet ir politikai bei demokratija apskritai. Nes viskas turi būti vieša ir skaidru, nes „paslaptys yra melas“ (p. 281), nes „žinoti – pagrindinė žmogaus teisė“ (p. 284), nes „asmeniška yra vogta“ (p. 284), o kas daugiau šiame pasaulyje gali viską padaryti vieša (taigi išvaduoti nuo korupcijos ir bereikalingo pinigų švaistymo), jei ne visiško skaidrumo siekianti kompanija. Ir visai neparadoksalu, kad pats „Ratas“, sukūręs savo skaidrumo iliuziją, išlieka nepažinus.

Vieni kritikai gyrė šią distopiją už įžvalgumą ir taiklų perspėjimą, kiti kaltino internetofobija. Manyčiau, kad čia yra ir to, ir to. Viena vertus, daug knygos elementų, kuriuos matome kaip probleminius ar mažų mažiausiai juokingus, galime atpažinti iš savo tikrovės, pavyzdžiui, nuolatinį kiekvieno net paties nereikšmingiausio žingsnio viešinimą internete ar tai, jog romane pagrindinę veikėją itin įkvepia daugiau nei 2 milijonai „Rato“ šypsenų surinktų labdaringame renginyje Pakistano mokyklai, juk panašiai „Facebooko“ „like`ais“, kartais gali atrodyti, neva sprendžiamos rimtos problemos. Kita vertus, romane įtikimai sukurti virsmo į totalitarinę interneto valstybę situaciją sunku ir D. Eggersui tai ne itin pavyko, todėl romanas ir gali atrodyti internetofobiškas – jam trūksta gelmės, sudėtingesnių charakterių, kurie skaitytojui keltų kokius nors kitokius jausmus nei vien užuojautą dėl naivumo, įdomesnio, permainingesnio siužeto, o ne skaitytojo pavertimo ekskursijos po „Ratą“ dalyviu. Be to, moralinės ir etinės dilemos, romane pateikiama ant lėkštutės, visos alegorijos (pats ratas ar viską ryjantis ryklys, nuorodos į G. Orwello „1984-uosius“) visai nesubtilios, nežadina vaizduotės ir nebudina proto, tad tiesioginis įspėjimas ir grūmojimas yra paprasčiausiai nuobodus, o neretai ir neįtikimas. Taip, masės yra dažnai bukos ir pavojingos, bet ar tikrai taip nė nemirktelėję žmonės atiduotų savo privačiausias gyvenimo akimirkas visam pasauliui? Taigi knyga, nors lengvai perskaitoma, įdomi nebent kaip minties eksperimentas „kas būtų, jeigu...“, be to, mano įsitikinimu, didesnę įtaką turėtų paaugliams, ne visada atsargiai ir atsakingai gebantiems naudotis socialiniais tinklais ir mažiau išmanantiems literatūros, ypač distopijų, tradiciją, nei suaugusiesiems, kuriems pirmiausia romanas yra adresuotas.

Ursula K. Le Guin „Žemjūrės burtininkas“

„Tai, kas buvo iki Hario Poterio“, – taip šiemet vykusiame 27-ajame „Lituanicone“, t. y. Lietuvos fantastikos mėgėjų susibūrime buvo pristatyta U. K. Le Guin šešių romanų ir kelių trumpesnių istorijų serija apie Žemjūrę. Pirmosios trys knygos, į lietuvių kalbą verstos Anitos Kapočiūtės, jau buvo leistos ir anksčiau, o šiemet leidykla ėmėsi trečiojo pirmosios serijos knygos „Žemjūrės burtininkas“ leidybos naujai pradėtoje „Fantastikos klasikos“ serijoje. Gal sulauksime ir visų likusių?

Pirmasis „Žemjūrės burtininko“ leidimas pasirodė Jungtinėse Amerikos Valstijose 1968 m. Jis buvo užsakytas vienos leidyklos ir turėjo būti skirtas paaugliams, o prie jos ne didžiulio populiarumo, bet teigiamo sutikimo, kaip teigia pati U. K. Le Guin, prisidėjo ne tik tai, kad autorė derino tradicinius žanro elementus ir eksperimentavo tik iš dalies, bet ir tai, kad „Fentazi iš tikrųjų nėra skirta kokio nors konkretaus amžiaus skaitytojui – tai literatūra visiems skaitantiems“ (p. 232). Taigi ne veltui ji skaitoma ne tik jaunimo, bet ir suaugusių fantastikos entuziastų, o per kone 50 metų išliko ir tapo žanro klasika.

Sugretinimas su garsiąja Joannos Rowling „Hario Poterio“ knygų serija – skambus ir apgaulingas. „Žemjūrės burtininke“ nors ir pasakojama žmogaus nuo gimimo iki maždaug 20 metų brendimo istorija, čia paauglių pasaulio ir pasaulėvaidžio maža. Pasakojimas autorės sąmoningai kuriamas kaip nemodernus, savo struktūra, mitopoetine raiška, pasaulėjauta primenantis epą ar mitą, perkeliantį į iš daugybės salų ir salelių sudarytą senovinį pasaulį, kuriame tarpsta drakonai, magija ir žmonės. Iš kiekvieno kūrinio puslapio justi autorės apsiskaitymas ir tradicijos, kuria seka ir kurią transformuoja, išmanymas – nuo pasakojimo stiliaus, siužeto vingių iki seniesiems pasakojimams būdingo aptakaus, neperdėto veikėjo individualizavimo.

Pagrindinis knygos herojus, herojus tikrąja to žodžio prasme, – ypatinga galia apdovanotas jaunas berniukas, kuriam dėl savo vaikiško paikumo ir išdidumo, noro pasirodyti tenka kovoti su savo paties susikurta neganda – iš kito pasaulio išsikviestu jį persekiojančiu šešėliu, bevarde galia, galinčia užvaldyti jo kūną ir sielą. Bėgant nuo jo jaunajam burtininkui tenka daug patirti ir išmokti, kad grįžęs pas pirmąjį ir tikrąjį mokytoją pasakytų „Grįžtu pats tave toks, koks ir iškeliavau, – kvailys“, ir kad galiausiai išdrįstų apsigręžti – užuot bėgęs, nugalėtų tą, kurio taip bijo.

Taigi jaunojo herojaus kelias veda ne į pergalę, bet visų pirma į išmintį, tai, galima tarti, yra tokio galingo ir išmintingo burtininko, kaip fantastikos mėgėjams gerai pažįstamas Merlinas ar Gendalfas, kelio pradžia.

Net tas, kas nėra maginės fantastikos, arba „fentazi“, gerbėjas, šiame, kaip ir kiekviename gerame kūrinyje ras kažką sau, ypač jei mėgsta atidos ir aukštesnių intelektualinių gebėjimų iš skaitytojo reikalaujančius gurmaniškus skaitinius. Nes čia nėra kvapą gniaužiančių nuotykių, visi nutikimai ir kovos subtilios, labiau vidinės, nei išorinės, apeliuojančios ne į skaitytojo jausmus, bet į protą.

Fantastinis knygos pasaulis nėra tik graži dekoracija, kaip kartais nutinka, bet logiškas ir paveikus, skaitydamas gali justi jį ir jo atmosferą, atpažinti tikrą antropologinę ir mitologinę medžiagą, vis dėlto knygos tema – universali. Tai žmogaus tapsmas, kova su savo demonais, pamoka apie pasaulio pusiausvyrą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...