captcha

Jūsų klausimas priimtas

Populiarios dainos per rinkimų kampaniją – vagystė ar įprastas būdas gauti balsų

Viena populiariausių pasaulio atlikėjų Adele uždraudė naudoti savo dainą kandidatui į JAV prezidentus Donaldui Trumpui. Tačiau tai ne pirmas kartas, kai politikai, siekdami populiarumo, be atlikėjų sutikimo naudoja žinomas dainas. Štai Lietuvoje Marijono Mikutavičiaus pyktį buvo užsitraukę ir socialdemokratai, ir Artūras Zuokas. O prieš keletą metų „apsivogė“ ir Nicolas Sarkozy.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

D. Trumpas – ypač „muzikalus“

Respublikonų kandidatas į JAV prezidento postą Donaldas Trumpas mėgsta įžengti į susitikimus su rinkėjais skambant Adele dainai. Vis dėlto ši britų atlikėja D. Trumpui tarė „stop“ ir uždraudė naudoti savo dainas bet kokioje politinėje rinkimų kampanijoje.

Tada ir „Aerosmith“ lyderis Stevenas Tyleris pareiškė: „Trumpai, baik naudoti mano dainą.“ S. Tylerio advokatai išsiuntė ir antrą laišką D. Trumpo atstovams, kad muzikantas neleidžia naudoti nei „Dream on“, nei jokio kito kūrinio šio politiko kampanijų metu. Toks D. Trumpo elgesys, anot Tailerio advokatų, sukuria klaidingą įspūdį, kad atlikėjas yra susijęs arba remia šį kandidatą.

Tiesa, S. Tyleris yra oficialiai registruotas respublikonas. Jo advokatai pabrėžė, kad tokia muzikanto pozicija nėra nukreipta konkrečiai prieš D. Trumpą, o tiesiog primena apie autorių teises ir būtinybę gauti leidimą kūriniams naudoti.

O štai atvykęs sakyti kalbos apie Irano branduolinę programą, į sceną D. Trumpas ėjo skambant R.E.M dainai „It’s the End of the World as We Know It“ („Tai pasaulio, kokį pažįstame, pabaiga“).

Tai, kad daina „We Are the Champions“ buvo panaudota Respublikonų partijos nacionaliniame konvente, labai supykdė „Queen“ narius. Jie socialiniame tinkle „Twitter“ pareiškė, kad daina panaudota be jų sutikimo, o jei net D. Trumpo atstovai leidimo būtų paprašę, muzikantai niekada nebūtų sutikę, kad jų kūrinys būtų naudojamas nei šio, nei jokio kito politiko kampanijoje.

Tiesa, kai kurie amerikiečių teisininkai pareiškė, kad toks dainų skolinimasis nėra draudžiamas, jas naudoti galima, jei tik už tai sumokami mokesčiai autoriams. Tačiau D. Trumpas nėra vienintelis politikas, kuris tokiu būdu pasiskolina muzikantų kūrybą be leidimo.

R. Reaganas pateko į B. Springsteeno nemalonę

Prieš tris dešimtmečius Ronaldas Reaganas, siekdamas antrosios prezidento kadencijos, savo kampanijoje naudojo Bruce’o Springsteeno dainą „Born in the U.S.A.“. „Amerikos ateitis slypi tūkstančiuose svajonių jūsų širdyse, slypi vilties žinutėse dainose žmogaus, kuriuo tiek daug jaunuolių žavisi, t. y. B. Springsteeno“, – tada kalbėjo R. Reaganas.

Tačiau pats muzikantas nebuvo patenkintas tokia kalba. Jis pareikė nepalaikantis R. Reagano ekonominės politikos. Muzikantas, duodamas interviu žiniasklaidai, tada sakė, kad, jo manymu, R. Reagano ekonomikos politika yra neveikianti, nes jos efektyvumas nėra svarbiausias parametras. 

Apskritai ši daina yra viena dažniausiai naudotų tiek politinėse kampanijose, tiek sporto ar kitokiuose renginiuose. Tačiau analitikai vis primena, kad ši daina yra simbolis, jog politikai dažnai nė neklauso dainų, kurias nusigvelbia. „Born in the U.S.A.“ dažniausiai traktuojama kaip patriotinė pasididžiavimą skatinanti daina, o vienintelės eilutės, kurias žmonės moka, – priedainis „Gimęs Jungtinėse Valstijose“, nors iš tikrųjų ši daina visai ne apie tai ir ji visai nešlovina Amerikos.

Atvirkščiai – B. Springsteenas kūrinyje išlieja pyktį šaliai už tai, kaip ši elgiasi su Vietnamo karo veteranais. Be to, ji primena ir apie šio karo pasekmes JAV, ir apie visus, negrįžusius iš Vietnamo. Pats muzikantas kiek vėliau paaiškino dar detaliau – ši daina yra apie darbo klasės žmogų, kuris yra paliktas paklydęs, kuris nebejaučia, kad jį kažkas sietų su visuomene, kuris jaučiasi izoliuotas nuo valdžios, nuo savo šeimos ir niekur nebemato prasmės. Tačiau ir to paties R. Reagano rinkimų kampanijos vadovas Edas Rollinsas, praėjus keliems dešimtmečiams po šios kampanijos, pripažino, kad į dainos tekstą ir prasmę niekada niekas taip ir nesigilino.

E. Rollinsas sakė, kad R. Reaganas tikrai neatsisėdo, neskaitė visų žodžių ir dėl jų nesijaudino. Juk tai buvo tik maža rinkimų kampanijos dalis.

Būdas siekti populiarumo

2008 m. kandidatui į JAV prezidentus Johnui McCainui siūlyta kandidate į viceprezidentus pasirinkti Sarah Palin. O ši savo kampanijoje ėmė naudoti grupės „Heart“ dainą „Barracuda“, nes, pasirodo, politikė koledže vadinta Sara Barakuda, todėl jai pasirodė nieko tokio savo pseudonimą įprasminti ir daina, kurią naudoti leidimo ji neturėjo.

Grupės „Heart“ narė Nancy Wilson sakė, kad jaučiasi labai blogai, jog politikė be leidimo naudoja jų kūrinį, nes Sarah Palin požiūris ir vertybės niekaip neatitinka Amerikos moterų nuostatų. Vis dėlto daina kampanijoje ir toliau naudota prisidengiant autorių teisių asociacija, kuriai politikai mokėjo numatytą mokestį už dainos naudojimą.

Buvęs vienas iš respublikonų kandidatų prezidento rinkimuose Mike’as Huckabee šiemet savo kampanijoje naudojo „Survivor“ dainą „Eye of the Tiger“, kuri parašyta specialiai filmo „Rokis 3“ garso takeliui. Tiksliau, skandalas kilo dėl to, kad šis politikas pasitiko Kentukio valstijos pareigūnę, išėjusią į laisvę po šešių dienų arešto dėl to, kad atsisakė išduoti leidimą tos pačios lyties asmenų santuokai.

Moteriai pasirodžius laisvėje, pasigirdo ši daina. Tuo itin pasipiktinusi grupė „Survivor“ kreipėsi į teismą ir reikalavo daugiau kaip 1 mln. dolerių. Vis dėlto teismas nusprendė, kad politikas M. Huckabee turi sumokėti 25 tūkst. dolerių. 

Cyndi Lauper kūrinį „True Colors“ nusisavino Demokratų partija savo reklamoje, kuri buvo nukreipta prieš respublikoną Mittą Romney. Atlikėja, sužinojusi apie jos dainos įpainiojimą į politinę kampaniją, „Twitteryje“ rašė, kad nebūtų norėjusi, kad ši daina būtų naudojama tokiame kontekste, o M. Romney gali būti diskredituojamas ir nenaudojant jos dainų. Galų gale demokratai pripažino, kad muzikantė teisi ir pašalino šią reklamą iš „YouTube’o“.

O štai respublikonų kandidatui Scottui Walkeriui, panaudojusiam grupės „Dropkick Murpheys“ dainą, muzikantai socialiniame tinkle atkirto: „Scottai Walkeri, baik naudoti mūsų dainas. Mes tiesiogine žodžio prasme tavęs nekenčiame.“

Autorių teisių nepaisė ir N. Sarkozy

Tačiau nereiktų pagalvoti, kad toks dainų be leidimų naudojimas siekiant populiarumo per rinkimus būdingas tik amerikiečių politikams. Štai buvusio Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy partija 2009 m. sukūrė dvi reklamas, kuriose lengva ranka užgrojo kūrinį „Kids“. Kompanija MGMT pagrasino kreiptis į teismą. Partija atsakė, kad daina panaudota per klaidą, ir pasiūlė vieno euro kompensaciją.

Muzikantų advokatė siūlymą atmetė ir pavadino įžeidžiančiu. Kiek ironiškai tuo metu atrodė ir tai, kad N. Sarkozy tuo metu siekė priimti įstatymą, kuris pažabotų piratavimą internete. Galų gale politikai sutiko sumokėti beveik 30 tūkst. eurų kompensaciją, kurią MGMT paaukojo autorių teises ginančiai organizacijai.

Neteisėto muzikos naudojimo skandalas yra nuvilnijęs ir Naujoje Zelandijoje. Prieš dvejus metus šalies premjeras Johnas Key, siekdamas antros kadencijos, savo kampanijoje panaudojo reperio Eminemo dainą „Lose Yourself“. Amerikiečių atlikėjui tai nepatiko, todėl šis kreipėsi į teismą dėl autorių teisių pažeidimo. Nors politikas tvirtino, kad teisę naudoti šią dainą jie vis dėlto buvo gavę iš Australijos prodiuserių kompanijos, vis dėlto kūrinį savo agitaciniuose renginiuose nutildė.

Tačiau atlikėjas į teismą vis dėlto kreipėsi, nors partijos kampanijos vadovas tada sakė, kad, jo manymu, tai yra legalu.

Socialdemokratai užsitraukė M. Mikutavičiaus pyktį

Tokios istorijos neaplenkė ir Lietuvos. Pavyzdžiui, per praėjusius Seimo rinkimus Socialdemokratų partija pagalvojo, kad būtų smagu savo reklaminiame klipe panaudoti Marijono Mikutavičiaus dainą „Ar mylit ją jūs?“.

Tuo siaubingai pasipiktinęs muzikantas socialiniame tinkle „Facebook“ išliejo pyktį tokiais žodžiais: „Pavargusi, užsiknisusi mokytoja paskambina ir paprašo dainos, kai jos dešimtmečiams tereikia kažką subliauti per mokyklos šventę. Pagiringas studentas susiranda, paskambina ir atsiklausia, ar gali sudainuoti dainą, kai jam tereikia padaryti įspūdį merginai. Žvalus ir savim pasitikintis kūrėjas paskambina ir pasiteirauja, ar gali naudoti melodiją savo trijų minučių filme. Mergina iš provincijos kabelinės PASISKAMBINA ir paprašo galimybės naudoti vieną ar kitą motyvą. Jiems tai atrodo suprantama ir žmogiška. Bet šitiems – Ne. Šitiems tai atrodo nereikalinga. Matyt, jie taip nepratę – paklausti, ar galima. Tai va. Daina gal ir ne stebuklas, bet aš joje labai korektiškai bandžiau pasakyti, ką galvoju. Sunku skaityti tarp eilučių?“

O įrašą M. Mikutavičius pabaigė sodriu rusišku keiksmu, nurodančiu, kur socialdemokratams reikėtų eiti. Tačiau partijos rinkimų štabo vadovas Juozas Olekas tada sakė, kad už autorines teises partija atsiskaitė ir gavo leidimą iš Autorių teisių gynimo asociacijos, o prievolės gauti ir paties autoriaus leidimą esą nebuvo.

Tačiau autorių teisių gynėjai paaiškino, kad leidimas naudoti kūrinį buvo duotas renginiui, kuriame filmuotas reklaminis klipas, bet ne pačiai reklamai. Galų gale socialdemokratai susitarė su M. Mikutavičiumi, kad perves 25 tūkst. litų į Lino Kleizos labdaros ir paramos fondą.  

Neatsilieka ir kiti Lietuvos politikai

Dar vienas politikas, sugalvojęs be leidimo pasiskolinti M. Mikutavičiaus kūrinį, – Artūras Zuokas. Prieš dvejus metus, besiruošiant mero rinkimams, internete išplatintas klipas, kuriame  naudojamas kūrinys, apdainuojantis A. Zuoko įgyvendintus ir neįgyvendintus darbus. Čia buvo girdimas ir M. Mikutavičiaus balsas, tačiau atlikėjo sutikimo ir vėl niekas nepaklausė. Daina įrašyta prieš kelerius metus specialiai vienai televizijos laidai.

Atlikėjas tada „Facebooke“ rašė: „Kaip laidos medžiaga atsidūrė tame filmuke, gal meras žino geriau. Jokių mandagių pasiteiravimų, ar gali tą dainelę su mūsų balsais naudoti savo politiniuose reikaluose, iš Vilniaus mero nesu gavęs. Matyt, jis elgiasi taip, kaip įpratęs elgtis meras. Pasinaudoti, o po to aiškintis visada lengviau nei iš pradžių aiškintis ir prarasti galimybę pasinaudoti.“

Tačiau atsakomybę už šį incidentą prisiėmė A. Zuoko komanda, kuri tada prisiekinėjo, kad filmukas tebuvo dovana A. Zuokui, kuris skirta vidiniam naudojimui ir taip plačiai pasklisti neturėjo.

„Drąsos kelio“ partija per praėjusius Seimo rinkimus supykdė amžiną atilsį Vytauto Kernagio šeimą, nes savo reklaminiame siužete, vaizduojančiame protestus prie prezidentūros bei Klonio gatvėje, kurie buvo susiję su išgalvota pedofilijos istorija, panaudojo V. Kernagio atliktą kūrinį „Šaukiu aš tautą“.

V. Kernagio artimieji tada buvo pasibaisėję, kad kūrinys tautai pažadinti tapatinamas su politiniu judėjimu. „Drąsos kelias“ gynėsi esą klipas paimtas iš „YouTube’o“, todėl jokios teisės čia neva nepažeidžiamos.

Galima prisiminti ir Darbo partijos kandidato į Seimą 2012 m. Dariaus Ulicko agitacinį renginį. Tik bėda ta, kad, nors žodžius sukūrė politiką palaikanti atlikėja, muzika – vokiečių grupės „Modern Talking“. Ir, žinoma, muzikantų leidimo niekas neklausė.

Tačiau galų gale muzikantai irgi davė atkirtį politikams. Populiarios JAV HBO televizijos laidos „Last Week with John Oliver“ kūrėjai pakvietė devynis garsius atlikėjus sudainuoti dainą „Stop Using Our Songs“, kuri kiek sugėdina politikus: „Baikite naudoti mūsų dainas, nes tai neteisinga. Manai, kad tai žavu, bet tai tiesiog vagystė.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...