captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prie delno prisitaikantys peiliai leis išvengti nelaimių virtuvėje

Fizikai Lietuvoje labai kūrybingi, bet jų idėjoms taip trūksta finansavimo, kad medžiagų gaminiams tenka ieškoti metalo laužuose. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto telekomunikacijų fizikos ir elektronikos magistrantūros studentas Ernestas Zdaniauskis. Anot jo, žmonės klysta naudodami tą patį peilį visiems virtuvės darbams, o prie delno prisitaikantys įrankiai užtikrins didesnį saugumą.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kaip kilo idėja sukurti prie naudotojo delno prisitaikančias peilių rankenas?

– Idėja kilo prieš gerus dvejus metus, studijuojant rinkodaros kursą. Su komanda dalyvavome konkurse „Idėja“. Jam parašėme 60 idėjų, tačiau didžioji jų dalis jau buvo įgyvendinta. O likusios dalies atsisakėme, kai pradėjome skaičiuoti, ar apsimokės, ar tam bus rinkos ir pan.

Mano žmona Agnė sugalvojo prisitaikančių peilių rankenų idėją. Nežinau, kaip jai kilo tokia idėja, bet juk apie 60 proc. nelaimingų nutikimų virtuvėje įvyksta todėl, kad peilio rankena išslysta iš rankos. Taip nutinka, nes arba ranka suprakaituoja, arba peilis buvo nuplautas, gal pjaustytas pomidoras ir ranka šlapia.

Labai spaudžiant universalias rankenas, jos gali išslysti, o šių rankenų privalumas būtent tas, kad jos neslys. Konkurso „Idėja“ tema buvo saugumas, tad idėją pasiūlėme komisijai. Buvo daug etapų, rinkome taškus ir patekome į finalą su 12 kitų komandų. Konkurse laimėjome metų idėjos apdovanojimą. Ketvirtame kurse sumanėme vienu šūviu nušauti du zuikius – įgyvendinti šią idėją ir parašyti bakalauro darbą. Jis ir buvo apie polimerų liejimo staklių gamybą.

Pradėjau dirbti, analizavau daug literatūros. Visos polimerų liejimo staklės yra didelės. Pabandžiau išspręsti problemas, tokias kaip staklių dydis ir elektros energijos sąnaudos. Taigi padariau nedideles stakles, telpančias ant stalo ir sveriančias apie 100 kg. Su jomis galima lieti bet kokius polimerus ir medžiagas, iš kurių bus pagaminti peiliai.

– Ką konkrečiai reikėjo padaryti, kad idėja virstų realybe?

– Pirmiausia – idėją aprašyti, tai buvo lengviausia. Vėliau prasidėjo rinkos ir kainodaros analizė. Buvo sunku atlikti rinkos analizę, nes turėjome pasirinkti tikslinę auditoriją ir nuspręsti, ar tie peiliai bus skirti buitiniam naudojimui, ar šefų darbui. Bendravome su daugybe šefų, išsiaiškinome, su kokiomis problemomis jie susiduria. Pasirodo, kad, visą dieną dirbant su peiliu, delnas tiesiog nutrinamas. O su mūsų rankena, kadangi ji prisitaiko prie delno formos, nutrynimų beveik nėra.

Rankena neslysta iš rankos, o šefai sakė, kad tai būtų aktualu. Su naudotojais namuose buvo sunkiau – sudėtinga apklausti didelę imtį žmonių. Kalbant apie kainodarą, buvo sunku įvertinti kaštus. Buvo du variantai – arba perkame stakles ir gaminame peilius patys, arba pirmuosius peilius užsakome kitoje šalyje ir žiūrime, ar juos parduosime. Taigi staklių patys nenusipirkome.

– Kaip unikali rankena prisitaiko prie delno formos?

– Žmogus, nusipirkęs parduotuvėje tokią rankeną ir ją išpakavęs, randa peilį ir instrukciją. Joje parašyta, kaip apdoroti rankeną, kad ją galima būtų formuoti. Peiliai yra skirtingi – peilis mėsai turi būti laikomas vienaip, o duonai ar sumuštiniui sutepti – kitaip.

Rankeną reikia įmerkti į karštą 80–90 °C vandenį ir laikyti tiek, kiek parašyta. Kai rankena ištraukiama, palaukiama, kol nuvarva vanduo, ir ji suspaudžiama. Taip palaikoma apie 10 sekundžių, atleidžiama, ir rankena jau visam laikui išlaiko tą formą.

Beje, mūsų rankenos skirtos ne tik peiliams. Galime padaryti rankenas bulvių skustukams, kirviams. Juk žmogus, skaldantis malkas, kirvį laiko visuomet vienodai. Išleisime gana plačią produktų liniją, kurioje bus įnagiai, rankoje visada laikomi taip pat.

– Kuo jūsų staklės galėtų sudominti būsimus investuotojus? Ar prie delno prisitaikantys peiliai – brangesni nei įprasti?

– Staklės sveria apie 100 kg, telpa ant rašomojo stalo. Rinkos staklės paprastai sveria 1–3 tonas. Mūsų peilio kaina – apie 30 eurų, tai tikrai įperkama.

– Ar Lietuva gali suspindėti technologijų srityje?

– Tikrai taip. Fizikai – labai kūrybingi žmonės. Lietuvos lazeriai žinomi visame pasaulyje, mūsų mokslininkai taip pat, yra nuostabių dėstytojų, sukuriančių nuostabių dalykų, tik apie visa tai neskelbiama.

Nežinau, ar susidomėjimo trūksta dėl to, kad jie iš Lietuvos, ar dėl to, kad nėra didelio finansavimo. Tačiau potencialą jie turi didelį. Į Radiofizikos katedrą, kuriai priklausau, ateina daug studentų su idėjomis, tačiau neturime pinigų joms įgyvendinti. Aš pats ėjau į metalo laužynus, rastas medžiagas tekindavome, virindavome – ko tik nedarėme. Negalėjome jų užsakyti. Taigi idėjų daug, o finansavimo trūksta.

– Ar sulaukiama paramos iš rėmėjų?

– Rėmėjai nori, kad galutinis produktas veiktų. O juk būna taip, kad projektuoti teoriniai modeliai nuo praktinių skiriasi. Su rėmėjais susidėti rizikinga. Su jais sutariama, kad po metų reikės atiduoti produktą, bet iš pradžių tai prototipas, jis gali neveikti. Tuomet tenka grąžinti pinigus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...