captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Landsbergienė: mokykloje vaikas privalo turėti laiko žaidimams

Rekomenduojama, kad vaikas dažniau žaistų su bendraamžiais, o ne tėvais, mat pastarieji linkę žaidimuose dominuoti ir slopinti vaiko idėjas. Taip LRT KLASIKAI sako socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė. Pasak edukologės, mokykloje vaikai turi išmokti gyvuoti bendruomenėje, o akademiniai pasiekimai nėra svarbiausi gyvenime. 
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Ar vaikai gimsta turėdami kūrybingumo potencialą, o mes tai silpniname juos perspėdami, kritikuodami, išreikšdami savo baimes ir pavojus?

– Niekas neabejoja, kad visi vaikai gimsta nepaprastai kūrybingi. Neseniai buvo atliktas tyrimas, kurio metu įvertintas skirtingo amžiaus vaikų – keturmečių, antrokų ir vyresnių – kūrybingumas. Ši savybė labiausiai krinta žemyn pradinėje mokykloje. Apie tai, kas atsitinka, kodėl ikimokyklinio amžiaus vaikas kūrybingumą matuojančiuose tyrimuose pasirodo fantastiškai, o antrokėlis jau prasčiau, diskutuota labai daug.

Daug kas sužiuro į formalųjį ugdymą – ką mes padarome į mokyklą atėjusiam vaikui, kad taip nukenčia jo kūrybiškumas. Visgi, ikimokyklinio ugdymo įstaiga turi daugiau laisvės. Vaikams leidžiama daugiau žaisti, svajoti, įsivaizduoti ir kurti. Mokykloje tikimasi, kad vaikas atsisės ir dirbs, jis nebeturi laiko žaisti. Tačiau, pasak tyrimų, ir pradinėje mokykloje vaikas privalo turėti laiko žaidimams.

– Gal vaikas turėtų žaisti ir vyresnėse klasėse, o tėvai – išsaugoti tą polinkį žaisti?

– Be jokios abejonės. Net yra toks terminas – sužaidybinimas (angl. gamification) – kad kuo daugiau žaidimo elementų atsidurtų formaliame ugdymo ir vystymosi procese. Visi matome, su kokiu dideliu įsitraukimu vaikai žaidžia. Ir ne tik kompiuterinius žaidimus, kaip dažnai sakoma. Pažiūrėkime, su kokiu įsitraukimu 3–4 metų vaikas žaidžia parduotuvę arba šeimą.

– Kaip su vaikais žaidžiate savo šeimoje?

– Dažnai tėvai, norintys žaisti su vaiku, pradeda dominuoti. Girdėjau, kaip vaikas siūlo žaisti vieną žaidimą, o tėvai sako, kad žaisime kitaip. Tai jau nebėra tas laisvas vaiko žaidimas, kurį jis kuria. Dėl to rekomenduojama, kad suaugęs žmogus laikytųsi nuošaliau, nebent vaikas jį kviečia ir suaugęs pasiduoda tai žaidimo tėkmei.

Reikia žinoti, kad žaidimo taisyklės kitokios – jo metu vaikas gali skristi. Vieną akimirką jis gali būti liūtu, kitą – zebru, ir negalima liepti jam apsispręsti. Kai vaiko mintys ir idėjos nesulaukia palaikymo, jis užsisklendžia. Dėl to rekomenduojama, kad vaikas daugiau žaistų su savo bendraamžiais.

Suaugęs žmogus turėtų būti netoliese kaip pasyvus stebėtojas, klausytojas. Tai reikalinga dėl to, kad kartais vaikai susiduria su problemomis – socialinėmis, emocinėmis. Jie nėra pajėgūs tai išspręsti, tad čia turi įsikišti suaugęs asmuo ir padėti rasti sprendimus – tam, kad vaikui formuotųsi socioemociniai įgūdžiai.

– Kaip į žaidimą įtraukti skirtingo amžiaus vaikus?

– Šeimoje mes labai mėgstame stalo žaidimus. Pastebėjau, kad buvo vienas gana sudėtingas etapas. Tarp vyriausiojo ir jauniausiojo vaiko yra septynerių metų skirtumas, buvo didžiulis atotrūkis tarp to, kuo jie domisi ir kaip supranta juos sukantį pasaulį. Dabar jie vėl artėja vienas prie kito, kartu galima žaisti daugiau stalo žaidimų.

Tokiu etapu nebūtina versti vaikų žaisti kartu, nors kartais taip manoma. Jaunėlis tiesiog gali žaisti žaidimus, kuriuos žaidė vyresnėlis, o kai šis etapas praeis, jie vėl norės kalbėtis ir žaisti drauge. Tai mes, suaugę, norime tuos procesus paspartinti, bet gyvenime viskas ateina natūraliai.

– Kaip su šeima skaitote knygas?

– Skaitant vėl reikia atsižvelgti, kas įdomu vaikams. Yra vaikų, kuriems įdomios nuotykių kupinos istorijos, kitiems patinka pilnos emocijų. Reikia atsižvelgti į tai. Tačiau mes laikomės taisyklės, kad net jei nėra labai įdomu, knygą reikia pabaigti, o po to – išsirinkti jau kitokią. Įgūdis baigti pradėtą darbą labai svarbus. Žinoma, jei kalbame apie 2–3 metų vaiką, yra kitaip. Tačiau 6–7 metų vaikui svarbu ugdyti šį įprotį – baigti pradėtą darbą.

– Ar su vaikais kalbate apie egzistencines temas, gyvenimo prasmę, misiją? Nuo kokio amžiaus apie tai šnekate?

– Kalbame apie tai nuo ankstyvos vaikystės. Mes su sūnumi, kai jam buvo maždaug dveji metukai, skaitėme knygutę apie ančiuką, nepaklausiusį mamos ir pasiklydusį. Su sūnumi apie tai daug kalbėjome, nes jis, klausydamas tos istorijos, labai susigraudino. Dažnai norime vaikus apsaugoti, bet skaudžių temų bijoti nereikia.

Reikia tik suprasti, ką dera sakyti dvejų metų vaikui, o ko nereikėtų sakyti ir jo gąsdinti. Tačiau tai galima pasakyti aštuonerių metų vaikui ir paaiškinti kai kuriuos dalykus. Sprendimo būdas bet kuriuo atveju yra.

– O jeigu vaikas perdėtai jautrus? Kaip skaityti Hanso Christiano Anderseno pasakas, kurios be galo liūdnos?

– Manau, kad mokytojai ir tėvai – sąmoningi ir protingi žmonės, suprantantys, kad nėra dviejų vienodų suaugusiųjų, taip pat – ir vienodų vaikų. Į tas pačias emocijas vaikai reaguoja skirtingai. Mūsų, suaugusiųjų, uždavinys yra pajusti tai, kas tinka vienam ar kitam vaikui. Ne apsaugoti nuo to jausmo, o papasakoti, sukurti atmosferą, kurioje vaikas jaustųsi saugus net ir gavęs informaciją.

– Ką manote apie klasių sudarymą pagal vaikų gabumus?

– Pasaulyje šia tema vis dar diskutuojama, bet naujausi tyrimai rodo, kad tai nėra gerai. Toks būdas skatina segmentaciją, nebelieka bendruomenės jausmo, nes mokykla – mūsų visuomenės atspindys. Tai tarsi bendruomenė visuomenėje. Klasėje turi būti įvairių vaikų, jie turi išmokti gyvuoti bendruomenėje.

Šiandien jau žinome, kad akademiniai gebėjimai ir pasiekimai nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Tai sako ir geriausi pasaulio universitetai, kurie į savo priėmimo egzaminus įtraukia tik dalį akademinių pasiekimų. Tai, ar jaunuolis įstos, ar ne, lemia pokalbis ir motyvacinis laiškas.

Nesakau, kad vaikui neverta ir nereikia mokytis. Tiesiog akademiniai dalykai turi būti tarsi savaime suprantami, kaip ryte išsivalyti dantis. Tai neturi būti kažkoks stebuklas, kad štai – mokytojas gerai išmokė vaikus.

Ką tai reiškia? Tai mokytojo darbas. Jeigu aš nesugebu vaikams išdėstyti turinio, galbūt tai ne mano profesija. Turime lipti į Abrahamo Maslow poreikių piramidę, į jos viršų, nesitenkinti tik tuo, kas padaroma. Reikia kalbėti su vaikais apie savęs aktualizaciją, vertybes, apie vaikų norus, darbą komandoje, lyderystę.

Ugdymas yra tokia plati sąvoka ir mes turime suprasti, kad, vaikui atėjus į mokyklą, akademiniai dalykai turi būti savaime suprantami – tai nėra kažkas, dėl ko turėtume tiek džiūgauti. Jeigu vaikui sekasi labai gerai ir norima, kad būtų dar geriau, mokykla turi sudaryti sąlygas judėti į priekį, bet neatskirti vaiko nuo bendruomenės.

Visą laidą rasite LRT mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...