captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Kulikauskas: pirmieji bandymai buvo ne kūryba, o teplionės

Pirmieji muzikiniai bandymai buvo ne kūryba, o teplionės, bet kai kurios jų tapo normaliomis dainomis, LRT RADIJUI sako kompozitorius, atlikėjas, aranžuotojas Andrius Kulikauskas. „Paskui, kai jau protingas pasidarai, pasižiūri, ką grojai tiems pacanams. O truputį paremontavus, pakeitus guolius, perdažius, visai nieko“, – juokiasi muzikantas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Vasarą tai viename, tai kitame Lietuvos kampelyje dažniausiai koncertavote su bardais. Ar su jais paskutiniu metu daugiausia ir koncertuojate?

– Nenoriu uždėti klišės. Tiesiog aš esu dainuojantis muzikantas. Kad pritapau prie bardų judėjimo, tik į gera. Žmonės išgirsta, daugiau sužino tavo dainų, tu išeini net vienas pats prieš klausytojus. Nepasislėpsi už kitų nugaros, kaip būna orkestruose, grupėse, – turi visą save ir atiduoti.

– Gal dar ir jūsų charakterį atitinka lyriškos dainos?

– Nuo lyriškumo nepabėgsi, gal toks gyvenimas yra. Ir savo dainomis toks esu.

– O kai norisi pašėlti, kokios muzikos reikia?

– Geros, kuri man būtų įdomi, neerzintų manęs. Pasiklausai roko grupės, penktas kūrinys kažkoks ne tas, ir pradeda tave nervinti. Tada klausaisi kito kūrinio.

– Rugpjūtį lankėtės Jūros šventėje. Poezijos ir bardų naktis Klaipėdoje – jau tradicinis renginys. Klausytojams turbūt patinka koncertai, kai gali vienu metu išgirsti daug atlikėjų? O kaip atlikėjams?

– Atlikėjams sudėtinga. Kai vienas išeini, gali susidėlioti, išsirinkti vertingiausius kūrinius ir parodyti per valandą. O tokiuose jungtiniuose koncertuose tau skirta 15–20 minučių, nors norisi ir tą dainą padainuoti, ir tą parodyti. Tai publikai tik į naudą – jie tokiuose renginiuose išgirsta pačius geriausius kiekvieno atlikėjo kūrinius.

Aš pristačiau naujus kelis – eksperimentą padariau. Nes kur kitur, jei ne koncerte, kur žmonės ne salėje sėdi, nenusipirkę bilietų, gali eksperimentuoti su naujomis dainomis, pasitikrinti, ar ta daina kabina klausytoją, ar tegu ji dar noksta padėta lentynoje.

– Iki jūros nuėjote?

– Ne.

– Tai antra daina, tokia kaip „Gintarai“, negims?

– Manau, kad kiekviena daina gimsta savo laiku.

– Tai dainai turbūt jau daugiau nei 30 metų. Kokia buvo pradžia?

– Šiltas draugų vakarėlis Filharmonijos ketvirtame aukšte. Ten buvo mūsų repeticijų kambarys, aparatūra. Kartais ten tekdavo ir permiegoti, kai viešbučių nebūdavo, nes ne visi atlikėjai buvo vilniečiai. Taigi su muzikantais sėdėjome, ramiai šnekėjomės. Aš visą laiką pianinu (niežti visą laiką pirštai), tai kažkas taip ir užkibo.

Gerai, kad dar spėjau pieštuku natų užsirašyti. Kitą dieną atėjome repetuoti, draugas sako – kažkas ten neblogai buvo. Sakau – kas? Sako – neprisimenu, bet kažkas faina. Paskui žiūriu – pieštuku prikeverzojęs. Atgaminau. Dažnai būna: kartais ryte galvoje motyvas yra, telefonas sučirškia, pasikalbi... O kur jis dingo? Kaip žvirblis išskrido, tuščia.

– Kaip jūs prisimenate „Vilniaus aidų“ laikotarpį?

– Žinoma, su nostalgija. Kampai apsišlifuoja, kai laikas praeina. Visko būdavo, negali sakyti, kad rožėmis kelias klotas. Buvo, kai per mėnesį įvykdavo 25–30 koncertų. Gyveni viešbutyje, po pietų autobusu išvažiuoji į vieną tašką, grįžti, į kitą tašką. Taip ir rezgi voratinklį. Parvažiuoji – trys dienos išeiginės, mama apskalbia, supakuoja, ir vėl į trasą. Labai didelė rutina, kai metus tuos pačius kūrinius groji. Nusibosta juodai.

– O kada naują programą paruošti?

– Kai jau apvažiuodavome Lietuvą, lįsdavome į ketvirtą aukštą ir ruošdavome naują programą. Prieš tai nuvažiuodavau pas Algimantą Raudonikį naujų dainų, pas Benjaminą Gorbulskį, pas vieną, pas kitą, susirinkdavau šviežiausias. Tada žiūrėdavau, kas tinka tam dainininkui. Pagrodavome, rinkdavomės iš tos krūvelės, lipdydavome.

– Meno vadovas galėjo užsiimti tik menine puse? Turbūt nereikėjo rūpintis, kuo nuvažiuoti į koncertą?

– Viskas buvo idealiai sutvarkyta. Jei mes sėdime Panevėžyje mėnesį, Nerija sėdi Klaipėdoje, Tiškus – Kaune. Ten baigiasi ciklas, Tiškus važiuoja į Panevėžį, mes – į Kauną. Arba atvirkščiai. Buvo sustyguota kaip instrumentas. Reklamos, afišos išsiųstos į kiekvieno rajono kultūros skyrius. Net kostiumininkės etatas buvo. Ji prieš koncertą išlygindavo mergaitėms sukneles, vyrams – kelnes, vežiodavosi guzikų, adatų, siūlų – maža ką. Tau reikėjo tik išeiti ir pagroti.

– Klausytojų buvo daug?

– Taip. Gal nebuvo tokio didelio pasirinkimo. Tebuvo penki gastroliuojantys ansambliai. Be to, ar žmonės daugiau pinigėlio turėjo, ar kas, bet tų kultūros įstaigų – košmaras. Važiuoji kažkur, pažiūri – kultūros namai, tokie švieži. Išsikrauni aparatūrą iš anksto, pasiderini, parepetuoji. Trys trobos, galvoji, viskas, niekas čia neateis į tą koncertą. Ir vakare, kokią 8 valandą, jau sutemus, sueina publika. Matyt, tuo laiku reikėjo žmonėms, jiems tai buvo pramoga, televizijos tebuvo vienas ar du kanalai, ir viskas.

– Jūsų šaknys yra Plungėje. Kaip prisimenate savo vaikystę?

– Mūsų kartai pasisekė. Tokios vaikystės gali pavydėti dabartinės kartos. Mes buvome kiemo karaliai. Tėvai iš ryto į darbą, vakare grįžta. Ką norim – tą darom, krūva kiemo draugų. Po langais pašvilpdavome ir einam kamuoliu žaisti arba Plungės parke žaidžiam karą. Vasarą karvę ganiau. Ne kiekvienas galėtų pasigirti.

– Galvojau, kad buvote ramus ir dar su polinkiu į meną...

– Tas menas – nuo penktos klasės. Kai Plungėje buvo atidaryta muzikos mokykla, mama nutempė, nes buvo čia pat, už poros trobų. O aš ir nesispardžiau.

– Kuo grojote?

– Kaip ir visa Lietuva. Tėvai rinkdavo instrumentą, kad tiktų visais gyvenimo atvejais – akordeonas tinka ir baliams, ir šokiams.

– O kurti kada pradėjote?

– Plungėje, kultūros namuose. Neturėjome ką groti. Kaip sako, iš bado.

– Šiandiena pasakytume – ačiū tam badui.

– Gal. Dabar prisiminus, pirmieji bandymai – ne kūryba, o teplionės, kaip aš vadinu.

– Užsiliko kur nors?

– Yra. Kai kas išsivystė į normalią dainą. Paskui, kai jau protingas pasidarai, pasižiūri, ką grojai tiems pacanams. O truputį paremontavus, pakeitus guolius, perdažius, visai nieko. Yra tokių. Pavyzdžiui, „Stebuklinga diena“.

– Kodėl pradėjote dainuoti?

– Savo stalčius apsižiūrėjau – ir čia, ir čia, ir dar viena, ir dar kita daina. Ir tokia krūva susidarė. Aš nesu tvarkingas registratorius kaip bibliotekininkai. Ir truputį skaudu pasidarė – niekas nenori tų dainų, visi savo kuria. O kur jas tada dėti? Taip po truputį įsivažiavau. Visą laiką tiek metų būdavau kažkam už nugaros. Tik 2000-aisiais vienas pats išėjau.

– Stalčiuje daug nepadainuotų dainų?

– Yra ta dėžutė. Vienos noksta, kitoms nėra žodžių. Rasti žodžius – ne grybų ieškoti Varėnos rajone. Kad ir turi metrus lentynoje poezijos knygučių prisirinkęs, turi prašyti poeto, kad parašytų tau dainos tekstą. Paprašai – parašo. O kur aš paskui jį dėsiu? Tarkim, jei įsivaizduoju, kad ta daina yra iš moters pozicijos. Yra kelios dainos, kurias seniai seniai Aidas Giniotis parašė. Gerai, kad Neda sudainavo. O taip būtų padėtos stalčiuje.

– Kiek turi praeiti laiko, kol suskamba naujos dainos?

– Koncertuodamas pajauti matydamas publiką kad ir po kokio dešimto koncerto. Jeigu ji neužkabina, tiesiog pasidedi ir galvoji – gal, kai praeis laiko, susigulės, gal atrasi kitokią interpretaciją. Nereikia publikos kaltinti – reikia save.

– Kokios žemaičio savybės jums padeda gyvenime?

– Mažai kalbantis. Trumpai drūtai – ir viskas aišku.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...