captcha

Jūsų klausimas priimtas

Asmeninio tobulėjimo konsultantas: kai valgau pomidorą, jis nesipriešina

Žmogui labai svarbu gyventi be prievartos, ir galima pradėti netgi nuo maisto, LRT KLASIKAI sako lektorius Mindaugas Vidugiris. „Kai valgau pomidorą, jis nesipriešina, kad aš jį suvalgysiu. Bet višta – labai sąmoningas gyvis, kuris supranta, kad praras gyvybę. [...] Kiek esu domėjęsis, be baimės miršta tik tie gyvūnai, kurie nužudomi natūraliai, pavyzdžiui, lanku ar strėle – jokiu būdu ne šaunamuoju ginklu ir ne skerdžiami“, – teigia karjeros ir asmeninio tobulėjimo konsultantas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Pradžia buvo, kai metėte gerti, nustojote valgyti mėsą, žuvį, kiaušinius, tada pradėjote sportuoti. Pamažu keitėsi draugai, tapote pavyzdžiu artimiesiems. Kaip sakoma, žmogus, kuris pakeičia gyvenimo būdą, gali pakeisti ir savo aplinką.

– Labai teisingai pasakėte. Bet priešistorė buvo tokia, kad patyriau dvi avarijas. Jos ir lėmė, kad labai rimtai susimąsčiau, ką daryti su savo gyvenimu, nes supratau, jog gyvenimas yra labai trapus. Yra posakis „esu savo gyvenimo kalvis“, bet kai kuriose situacijose žmogus yra savo gyvenimo pasekmė. Taigi du kartus esu buvęs savo gyvenimo pasekmė. Dėl to atsirado labai įdomių apmąstymų, ar aš tikrai noriu taip gyventi toliau, nes galiu kitos galimybės nebeturėti.

– Taigi – baimė?

– Ir baimė, ir didžiulis noras gyventi. Bet gyventi taip, kad išeidamas jausčiausi visai kitaip, negu jaučiausi tada. Nes prieš akis prabėgo viskas, ką dariau.

– Ką išvydote?

– Mačiau viską, ką dariau, kas žeidė ir skaudino kitus žmones ir mane patį. Pavyzdžiui, tai žolės parūkymai, litrais gertas viskis ir panašūs dalykai. Taip pat – elgesys su artimaisiais, nes jaučiausi protingas, buvau neperkalbamas, turintis savo nuomonę, kuri yra pati teisingiausia.

– Ar tai įvyko labai staiga ir paprastai?

– Tie du įvykiai privertė pasakyti „stop“. O kai pasakiau „stop“, gyvenimas keitėsi savaime, nebereikėjo kažko stumti, nes po antros avarijos išvažiavome iš Airijos ir grįžome į Lietuvą.

– Kodėl iš ten išvažiavote? Juk galėjote pakeisti gyvenimo būdą ten.

– Ir taip, ir ne. Airija yra nuostabi šalis, tik, kalbant apie sveiką gyvenseną, Airija nuo Lietuvos atsilieka apie 10 metų.

– Turite omenyje, kad ten nebūtų buvę terpės?

– Ten yra tik mikroterpė, nes žmonės nelabai tuo domisi. O čia yra didžiulis noras visiems sužinoti, išgirsti, pasiklausyti. Ten tokio poreikio net nėra.

– Ar manote, kad toje kultūroje nėra judėjimo už sveiką gyvenseną?

– Vilniuje vegetariškų, veganiškų ir žaliavalgių restoranų yra apie 18. Airijoje, Dubline, mačiau tokius du.

– Kaip atsirado noras sportuoti?

– Pirmiausia su sveikuoliais balandžio pradžioje išsimaudžiau Vilnelėje. Dar buvo ledų.

– Visai iki tol nesigrūdinęs?

– Jie rengė septynių dienų kursą ir aš nusprendžiau sužinoti, ką jie daro, ir išbandyti pats. Tada per tas septynias dienas nustojau rūkyti. Paskui nustojau vartoti alkoholį.

– Rūkyti pasidarė nebeskanu?

– Įsivaizduojate – nebeskanu. Rūkyti niekada nenorėjau mesti. Visi nori mesti rūkyti, o aš niekada nenorėjau. Trečią dieną kursų dieną prisidegiau cigaretę ir supratau, kad labai neskanu. Ir visą dieną taip. Vis bandžiau parūkyti, bet neišėjo. Kitą dieną vėl nesinorėjo, bet prisipirkau cigarečių ir pasidėjau mašinoje, įsikišau į striukę, kuprinę – jei norėsiu, turėsiu visada ir visur. Bet nebepanorau.

– Kas įvyko?

– Kursuose buvo trys dalykai: sveika mityba, sportas su grūdinimusi ir paskaitos apie sveiką gyvenseną. Per septynias dienas gavau gerą krūvį.

– Pamažu pasikeitė jūsų aplinka. Tą perėmė jūsų žmona, dabar vaikučiai valgo taip pat.

– Taip, visi keturi vaikai namie mėsos negauna. Mes ir pieno produktų jau nebelabai vartojame. Bet į tuos pokyčius iš pradžių ėjau vienas, sakiau, kad niekam nenoriu padaryti įtakos, ir įsivaizdavau, kad niekam įtakos ir nepadarysiu.

– Jūsų žmona viename interviu sakė, kad keitėsi iš pagarbos jums. Tačiau galima gerbti kito pasirinkimą, bet likti prie savo. Kokiu būdu jūs padarėte įtaką?

– Aš niekada nepasakiau blogo žodžio apie tai, ką ir kaip ji daro, kaip gyvena. Kai nustojau valgyti mėsą, niekada jai nepriekaištavau. Tai – mano noras vienaip arba kitaip gyventi, bet jokiu būdu ne įtaka savo šeimai. Gal tai ir suveikė, kad neaiškinau, kaip reikia. Tiesiog savaime taip išėjo.

– O mama?

– Mama nenusprendė keistis. Ji stebėjo mane kokius trejus metus, o paskui, kai sustreikavo širdis, pasiūliau paeksperimentuoti – trumpam atsisakyti mėsos ir pasižiūrėti, kokia bus savijauta. Patiko.

– Jūs labai išmintingas: pasiūlėte pabandyti, o ne iškart atsisakyti visam gyvenimui.

– Visuomenėje ši bėda ir yra, kad mes norime vaiką, kuris eina į darželį, iš karto leisti į universitetą.

– Man buvo įdomus jūsų paskaitų išvardijimas – esminiai gyvenimo dėsniai. Kas yra svarbu?

– Vienas esminių dėsnių – tiesos sakymas. Visais atvejais, visomis aplinkybėmis.

– Bet yra Arūno Žebriūno filmas „Gražuolė“: visi mergaitei sako, kokia ji graži, o vienas pasakė, kad ji visai negraži. Taigi tiesa gali būti griaunanti, ji – gana subjektyvus dalykas.

– Paika tiesa yra labai subjektyvi, galima su ja visko pridaryti. Čia labiau klausimas, kaip aš priimu tiesą, kad ir kokia ji paika. Nes vaikai, pavyzdžiui, niekada nerenka žodžių – jie ateina ir pasako, kaip mato. Klausimas – kaip aš priimu tą tiesą. Jei vaikas atėjo ir pasakė „žinai, tu negražus ir storas“, vadinasi, jis mane tokį mato. Ir nieko čia blogo nėra. Tai yra jo tiesa. Ir aš neturiu teisės sakyti, kad mano tiesa geresnė už jo tiesą.

Kai apsipykstu su žmona, pirmiausia einu ieškoti santarvės, susitaikymo ir atsiprašyti už tai, kad sukėliau nesantaiką, – nesvarbu, kas kaltininkas. Tai jau didžiulė tiesa prisipažinti, kad klystu. Su vaikais lygiai taip pat. Daug dirbu su paaugliais ir, jeigu esu neteisus, visiems jo draugams ir aplinkiniams girdint, nueinu ir atsiprašau, kad suklydau ir pasielgiau neteisingai. Taigi aš apie tą tiesą, kai pripažįstu, jog esu žmogus ir klystu, bet moku ir pripažinti klaidas.

Kitas labai svarbus dalykas – gyventi be prievartos. Pradėkime nuo maisto. Kai valgau pomidorą, jis nesipriešina, kad aš jį suvalgysiu. Bet višta – labai sąmoningas gyvis, kuris supranta, kad praras gyvybę. [...] Kiek esu domėjęsis, be baimės miršta tik tie gyvūnai, kurie nužudomi natūraliai, pavyzdžiui, lanku ar strėle – jokiu būdu ne šaunamuoju ginklu ir ne skerdžiami.

– Kokie kiti esminiai dėsniai?

– Dar vienas gyvenimo dėsnis – gyventi tyram kaip vaikui ir mokėti juoktis kaip vaikas, šėlioti kaip vaikas, dūkti kaip vaikas. [...] Kuo mes rimtesni, tuo neįdomiau. Mes bandome jaustis svarbūs ir tampame neįdomūs. Įdomūs yra žaismingi. Žaidimo mano gyvenime labai daug.

– O toliau?

– Toliau – disciplina. Kada keltis, kada eiti miegoti, kokį žodį pasakyti.

– Bet taip gali atsirasti prievarta sau. Juk kartais norisi pavakaroti, kitą rytą – ilgiau pamiegoti. Kaip įvesti discipliną, kad neatrodytų, jog tai prievarta?

– Reikia sąmoningai suvokti, kodėl man to reikia.

– Bet kartais norisi vakare ilgiau paskaityti knygą.

– Jeigu taip galvotų saulė, kaži kokios dienos būtų? Įsivaizduojate – sugalvoja saulė, kad pakils truputėlį vėliau, nes nori ilgiau pamiegoti. Žmogui lygiai tas pat. Yra gamtos dėsniai, ir nesvarbu, ko mes norime, – arba mes sąmoningai laikomės tų dėsnių, arba ne. [...]

Beje, yra nedidelė takoskyra tarp vyrų ir moterų. Vyrui askezė ir disciplina yra supergalingas ir supernaudingas dalykas. Vyras šiokioje tokioje askezėje turi visados gyventi, nes, kai tik pasidaro patogu, vyro nelieka.

– Ką turite galvoje sakydamas „askezė“?

– Pavyzdžiui, ryte daryti mankštą ir maudytis po šaltu dušu. Miegoti truputėlį kiečiau negu visi kiti. Viską daryti, kas truputėlį sudėtingiau, arba įdėti fizinės jėgos. Pagalvokite, kiek žinote šeimų arba porų, kur vyra gyvena patogiai, bet nieko namie nebeveikia, nes moterys visaip apšokinėja. Tokie vyrai paskui ir dirbti nebenori. O kam? Viskuo bus pasirūpinta.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...