captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: per biurokratijos džiungles brautis, poezijoje save atrasti (knygų apžvalga)

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Andrės Eivaitės „Valstybės tarnautojos dienoraštį“ ir Annos Piwkowskos „Frančeską“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Andrė Eivaitė „Valstybės tarnautojos dienoraštis“

Valstybės tarnyba apipinta mitais, netrūksta čia ir teisingos kritikos, ir pikto pavydo kupinų apkalbų. Ne vienam smalsumą kelia ši savotiška išrinktųjų klasė, galinti pasigirti į dvi eilutes netelpančiais pareigybių pavadinimais ir besimėgaujanti išskirtinėmis privilegijomis bei statusu. A. Eivaitė, ne tik rašanti knygas, kurianti scenarijus serialams, bet ir, kaip teigiama ketvirtajame knygos viršelyje, pati dirbanti valstybinėje įstaigoje, savo trečioje knygoje „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ kviečia į pasižvalgyti po šių darbuotojų kasdienybę – tikras biurokratijos džiungles.

Jaunos teisininkės Gabrielės svajonė išsipildo – iki šiol dirbusi tik administratore, ji laimi konkursą ir tampa valstybės tarnautoja. Ji su užsidegimu kimba į darbus, net dienoraštį ima rašyti, kad ugdytų kruopštumą ir pastabumą, taip reikalingą tarnyboje. Tragikomiška valstybinės įstaigos kasdienybė tuojau pat taikosi užtvoti jaunai ir naiviai pirmametei, bet iš pradžių ji nekreipia dėmesio į keistus sunkumus. Ji atėjo į tarnybą nuversti kalnų, patenkinti maksimalistinių ambicijų, visiems pademonstruoti savo vertę, todėl niekam neleis jai sutrukdyti ar suteršti taip puoselėjamo profesionalės įvaizdžio.

Tiesa, tokia nuotaika tvyro tik pirmoje romano pusėje, antroje – Gabrielė iš tykios darbščios biuro pelės tampa tikra liūte, puikiai išmanančia žaidimo taisykles: „Išgyventi valstybinėje įstaigoje – štai kur iššūkis! Štai kur tikrojo gyvenimo mokykla. Joje išmoksti niekuo nesistebėti, niekuo nepasitikėti, niekuo netikėti, bet taip pat žvelgti į aplinką su ironija, žvelgti mąsliai pro langą, susidomėjus žvelgti į žuvis <...>, žvelgti reikšminga mina į monitorių, kuriame įjungtas feisbukas...“ (p. 194).

Ištroškusieji pikantiškų valstybės tarnybos užkulisių detalių bus nuvilti, visai nesvarbu, nei kokia tai įstaiga, nei kokius dokumentus teks tvarkyti, simptomiška, kad net pati Gabrielė neprisimena, į kurią įstaigą buvo tik ką priimta. Valstybės tarnyba romane yra visų pirma priekabus kablelių ir brūkšnelių taisymas (pagrindinė veikėja net prieš miegą kartojasi raštvedybos taisykles), pavėluoti raštai, besikaupiančios anoniminės dokumentų krūvos, keisti bendradarbiai ir galiausiai kažkokie mistiški, apčiuopiamybės, regis, neįgyjantys, bet šlovę ir naudą darbovietei nešantys Europos Sąjungos projektai. Visa kita – kam ir dėl ko dirbama – tik detalės. Mažos ir nereikšmingos.  

„Valstybės tarnautojos dienoraštį“ galima pavadinti biuro romanu, pasakojančiu apie specifinius biuro darbuotojų kasdienybės potyrius. 2010 m. pasirodęs Undinės Radzevičiūtės „Frankburgas“ taip pat apibūdintas panašiai, kaip biurų visuomenės parodija . Abu kūrinius jungia ne tik panašus chronotopas, tema, bet ir ironiškas santykis į įstaigoje vešinčius hierarchinius žaidimus, biurokratiją, susireikšminimą ir atbukimą, net žmogiškumo praradimą. Tiesa, U. Radzevičiūtės kūrinys postmodernus ir keliaplanis, jame žaidžiama ir turiniu, ir forma, o A. Eivaitės romanas priskirtinas prie popsinės literatūros. Jo forma paprasta kaip trijų kapeikų bandelės, kažko daugiau už pirmo ir vienintelio pasakojimo plano nėra, niekuo pernelyg nenustebins nei stereotipiški veikėjai, nei vietoje besisukantis siužetas ir greičiausiai pradės erzinti pamaiviškas Gabrielės tonas, susireikšminimas, nesibaigiantis ironizavimas, vedantis tik prie to, apie ką visi ir taip žino ar bent jau mano žiną apie valstybės tarnybą.

Ir vis dėlto neturint didelių lūkesčių skaityti A. Eivaitės knygą smagu, čia daug komiškų ir daugeliui puikiai iš savos kasdienybės atpažįstamų situacijų, humoristiškų ir absurdiškų dialogų, stilius lengvas, dažnai buitinis. Tai smagi lietuviška situacijų komedija knygos pavidalu – skaityk ir juokis.

Anna Piwkowska „Frančeska“

Kartais sakoma, kad poezija išmuša iš komforto zonos, o štai trylikametei lenkų poetės bei rašytojos A. Piwkowskos knygos „Frančeska“ pagrindinei veikėjai poezija yra tai, kas po kojomis pagrindą pastato.

Frančeska – tipiška paauglė. Ji jau nebe vaikas, bet dar ir ne suaugusi, dar gerai nežino, kas yra, ko nori ir kaip reikėtų elgtis tam tikrose gyvenimo situacijose. Ji dar tik pradeda bręsti kaip mergina, bet kur kas svarbiau – kaip žmogus, kaip aukštesniais siekiais gyvenimą grindžianti asmenybė. O tai daryti jai tenka ne pačiomis lengviausiomis aplinkybėmis – mamai stipriai susirgus, jai tenka persikelti gyventi su tik ką sutikta močiute, kurią vadina bobše, o kur dar įvairiausi konfliktai mokykloje, pirmieji jausmai berniukui ir begalinis noras atrasti save. Būtent meditatyvus savęs ieškojimas yra pagrindinė šio kūrinio tema, o įvairios problemos, nors kartais ir itin skaudinančios Frančeską, lieka antrame plane, yra akstinas, skatinantis jos meilę poezijai ir bundantį norą rašyti.

Pirmasis paauglės santykis su poezija yra grįstas itin artimu santykiu su ja pačia, nuostaba, kad kažkieno parašyti žodžiai gali byloti apie jos kasdienybę, patirtis: „perskaičiusi tą eilėraštį nutarė, kad tie žodžiai, poeto žodžiai, yra apie ją. Kaip tai galėjo būti? Tai bent magija!“ (p. 11). O vieną gūdų vakarą susirgus mamai ji lyg netyčiom, pati gerai nesuprasdama ką daro parašo pirmąjį savo eilėraštį – tokį patį asmenišką, veikiau primenantį „prašymą ir užbūrimą“ (p. 13).

Pamažėle jos santykis su poezija ima kisti. Užsiminusi bendraklasei, kad būsianti poetė, ir tuojau sukritikuota, kad poetai būna tik vyrai, ji pradeda domėtis, ar moterys irgi rašo poeziją, ir netrukus ji su sužino apie Vislavą Šymborską, Sapfo, Hildegardą Bingenietę ir kitas, kurias po truputį atranda padedama naujosios ir keistosios darboholikės močiutės bei savomis pastangomis. Frančeska atranda ne tik žymias pavardes, jų savininkių biografijas, bet ir jų eilėraščius, ir su kiekvienu nauju ji išgyvena kone euforiją: „Frančeska jautė, kad ją apima iki tol nepažinta džiaugsmo rūšis. Tyla salėje, poetės žodžiai ir kažkokia nežinoma ore tvyranti energija lėmė, kad jai atrodė, jog po akimirkos pakils iš fotelio ir nuskris” (p. 64). Be to, ir vėliau ir pati, išsivadavusi nuo drovumo, ims dalintis savo kūryba, pirmą kartą viešai perskaitys savo eiles. Kartu poezija jai padeda išlikti stipriai sunkiausiose situacijose, atrasti ryšį su močiute ir galiausiai sužinoti labai daug naujų dalykų apie save.

Iš tiesų liaupsių poezijai knygoje netrūksta, ji dažnai lyginama su magija, pakylėtumu, nuostaba, išsipildymo džiaugsmu, net teleportacija. Nestebina, juk knygą rašė visų pirma poetė, tik paskui eseistė ir rašytoja. Lyg ir nepadoru susieti autorių ir jo tekstų pasakotoją, veikėjus, bet kartais norisi, ypač dabar. Atrodo, lyg apie poetines patirtis būtų kalbėta itin asmeniškai, intymiai, gal net prisiminus savas paauglystės patirtis. Jei ne, irgi gerai, juk parašyta įtaigiai, talentingai.

2014 m. A. Piwkowskos „Frančeska“ buvo apdovanota Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lenkijos skyriaus prizu už geriausią metų knygą paaugliams, o į lietuvių kalbą ją išvertė Kazys Uscila, poezijos tekstus – Vladas Braziūnas. Kūrinys tikrai ypatingas ir iki pabaigos nepaleis tik tikrai ypatingo jaunojo skaitytojo. Nes skaityti tokią knygą yra iššūkis, iššūkis kaip ir skaityti poeziją. Knygos veiksmas ramus, lėtas, nors netrūksta įvairių siužeto gijų, tačiau jos tik maži upokšniai sutekantys į paviršiuje tykiai tyvuliuojantį, bet viduje verdantį ežerą. Tiesa, iš akiračio nepametama paaugliška pasaulėžiūra, yra juokingų situacijų, vaikiško naivumo ir viso ko supaprastinimo. Skaityti sunku, nes vietomis stilius gana įmantrus, klampokas dar pernelyg neįgudusiam skaitytojui. Be to, knygoje gausu įvairių kultūrinių ir literatūrinių kontekstų, reikalaujančių atidumo ir išmanymo, bei taip Frančeskos pamėgtų tarptautinių ir retų žodžių, dalies kurių reikšmę teks atsitraukus nuo knygos išsiaiškinti patiems skaitytojams. Bet skaityti verta. Labai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close