captcha

Jūsų klausimas priimtas

Olimpiada pro objektyvą: fotografai sportininkų rezultatų nepastebi

Rio de Žaneiro olimpiadoje fotografai visą laiką jautė stresą, nes viskas aplink buvo vagiama ir grobiama, LRT RADIJUI sako fotografas ir žurnalistas Alfredas Pliadis. Žaidynių fotografai, anot jo, turi išmanyti kiekvienos sporto šakos specifiką, o siekdami pagauti gerą kadrą sportininkų rezultatų net nepastebi.
AFP / Scanpix nuotr.
AFP / Scanpix nuotr.

– Olimpiada Rio de Žaneire jums dešimtoji. Kiek nuotraukų iš jos parsivežėte?

– Šiose žaidynėse dirbau ne vienas, o su jaunu kolega Vytautu Dranginiu. Fotografavimą dalindavomės per pusę. Manau, kad padariau kokius 35 tūkst. kadrų. Vytautas, ko gero, padarė jų daugiau, nes jis gerokai jaunesnis ir turi daugiau entuziazmo ir jėgų.

– Žmonės tikriausiai pamatys ne visas nuotraukas?

– Ne visas. Sportas yra žavus akimirką, ją ir reikia pagauti. Tai reiškia, kad padarai kuo daugiau kadrų ir iš jų renkiesi – gal iš 51, gal iš 100 vos vieną nuotrauką, o kartais ir iš kelių tūkstančių vieną.

 – Ar ši kelionė į Rio de Žaneirą, kaip dauguma, vėl buvo aukojant atostogas? Juk fotografo darbas nėra lengvas?

– Taip, išvažiavau aukodamas atostogas. Toks mano gyvenimo būdas, bet nemanau, kad atostogos yra tik tada, kai guli paplūdimyje ar būni miške. Mano atostogos daugiau susietos su sporto įvykiais, sportiniu gyvenimu. Tai vis vien yra pabėgimas nuo rutinos ir kasdienybės – tai taip pat poilsis.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija?

– Ji atsirado po truputį. Į sporto renginius pradėjau nešiotis fotoaparatą, ėmiau fotografuoti. Taip atsirado azartas padaryti kuo įdomesnę nuotrauką, vėliau – noras, kad ją kažkas pamatytų. Tais laikais buvo tik laikraščiai, jokio interneto, tad pradėjau į juos siuntinėti nuotraukas. Atsirado žurnalistų, kurie mane pastebėjo: Roma Grinbergienė, Marytė Marcinkevičiūtė ir Rimvydas Valatka. Pradėjome bendradarbiauti, aš ėmiau profesionaliau fotografuoti. Vėliau atėjau į televiziją, radiją, o dabar vėl grįžau prie fotografijos.

– Ar sporto fotografija skiriasi nuo įprastos? Kuo ji ypatinga?

– Manau, ji skiriasi tuo, kad reikia truputį daugiau žinoti apie sportą. Atėjus į sporto varžybas reikia suprasti, kas ten vyksta, kaip viskas daroma. Reikia platesnio supratimo, ką tu darai, kur esi, pažinoti tuos herojus, kurie bėga, šokinėja, mėto kamuolį. Svarbu išmanyti kiekvienos sporto šakos specifiką, kaip tai fotografuoti.

– Ar pasikeitė fotografijos technika? Kuo skiriasi toji, su kuria fotografavote pirmoje olimpiadoje, nuo dabartinės?

– Prieš šių metų žaidynes įsigijau patį moderniausią „Nikon“ fotoaparatą, su juo ir fotografavau visą olimpiadą. Technika labai skiriasi. Tai kaip žmogus su kuoka rankose ir žmogus, laikantis moderniausią automatą. Per tą laiką nuo 1992 m. technologijos labai pažengė. Kartais reikia pasivyti dabartinį lygį, pasivyti tą techniką.

– Kai kurie fotografai sako, kad buvo mieliau fotografuoti juostomis, senąja technika. Kuri – sena ar šiuolaikinė – technologija jums labiau patinka?

– Esu daug fotografavęs juostiniais fotoaparatais. Paskutinė olimpiada, kurioje dirbau su juostiniu fotoaparatu, buvo Atėnuose, 2004 m. Yra padaryta nuotrauka, kurioje aš didžiulį ritinį išryškintų juostų vežuosi į Lietuvą. Tai buvo savotiškai įdomu, bet mane žavi ir skaitmeninė fotografija, kuri yra paprastesnė. Ypač todėl, kad atsiranda vis naujų programų, leidžiančių greitai apdoroti nuotraukas.

Seniau, po to, kai ateidavai į renginį ir jį fotografuodavai, vakare jau niekas nebūdavo daroma. Tik ryte būdavo išryškinama juosta, padaroma nuotrauka, nunešama į redakciją ir po dviejų dienų ji pasirodydavo laikraštyje. Dabar viskas yra kitaip – prasideda krepšinio turnyras, krepšininkai ima žaisti ir nuotrauka reikalinga jau po penkių minučių. Reikia fotografuoti, įsijungti kompiuterį, apdoroti nuotraukas ir jas išsiųsti. Viskas pasikeitė: galbūt ankstesniam laikotarpiui yra sentimentų, tačiau dabar – visiškai kitoks gyvenimo tempas.

– Sakėte, kad olimpiadoje mažai ką matėte, nes į viską žiūrėjote fotografo akimis. Ar fotografo buvimas tokiuose įvykiuose yra kitoks?

– Nuvažiuoji ten dirbti, turėdamas užduotį, tarkime, užfiksuoti Lietuvos olimpiečių startus. Pamatai tik tai, kas vyksta, kai fotografuoji, o apie olimpines žaidynes – kas ten buvo – sužinai žvilgtelėjęs į internetą arba tik tada, kai sugrįžti. Kartais, fotografuodamas krepšinio rungtynes, net aikteli, kai pakeli akis ir pamatai, kad mes arba laimime, arba pralaimime. Paprastai gaudai momentus, situacijas, žiūri, kas vyksta aplink aikštelę, kokios žiūrovų emocijos ir pan. Tai užvaldo fotografą ir rezultatas kartais lieka nežinomas.

– Rio de Žaneiro olimpiados nuotraukos kartais lyg meninės fotografijos. Ar sau kėlėte kažkokius specialius uždavinius?

– Ne, kalbėti apie meninę fotografiją būnant olimpiadoje gali tuomet, jei atvažiuoji daryti kažką tokio specialiai. Paprastai fotografas yra labiau amatininkas. Reikia viską užfiksuoti, tad pirmas uždavinys – susirasti olimpinį objektą, atvažiuoti laiku, kai startuoja Lietuvos sportininkai, ir užfiksuoti jų startą ar finišą. Taip pat – emocijas laimėjus arba pralaimėjus. Tikrai nėra jokių galimybių padaryti ką nors meniško, o tam didelės reikšmės aš ir neskiriu.

– Ar yra sporto šaka, kurią labiausiai patinka fotografuoti?

– Aš esu lengvaatletis, tad lengvoji atletika man yra sporto karalienė. Ją labiausiai ir mėgstu fotografuoti.

– Į Rio de Žaneiro olimpiadą keliavote kaip Lietuvos tautinio olimpinio komiteto fotografas. Kokias užduotis komitetas jums kelia?

– Taip, dirbome dviese su jaunu kolega V. Dranginiu. Jam tai buvo pirmoji, o man – dešimtoji olimpiada. Manau, kad komitetas manimi pasitiki, nes turiu patirties ir žinau, kur važiuoju. Žinau savo užduotis – užfiksuoti Lietuvos olimpiečių startus, pergales ir pan.

– Ar komitetą tenkina padarytos nuotraukos?

– Nežinau, reikėtų paklausti jų pačių. Manau, svarbiausia tai, kad dirbome dviese ir užfiksavome visų Lietuvos olimpiečių startus. Dabar ruošiame žurnalą „Olimpinė panorama“, kuriame bus aprašytos žaidynės. Vėliau galbūt gims albumas apie olimpines žaidynes. Nuotraukos yra naudojamos olimpinio komiteto leidiniuose, interneto puslapyje, tad manau, kad mes savo darbą atlikome.

– Kokios buvo fotografų darbo sąlygos šių metų olimpiadoje?

– Fotografų buvo labai daug, tad jos nesiskyrė nuo kitų olimpinių žaidynių. Tačiau kitose olimpiadose fotografai atsipalaiduodavo ir galėdavo spaudos centruose palikti savo nešiojamuosius kompiuterius, nereikalingus objektyvus ir pan. Rio de Žaneire to nebuvo galima daryti, viskas buvo vagiama ir grobiama. Tad visą laiką jautėme stresą, aparatūrą teko dėti prieš akis, nes jau olimpiados atidarymo metu vienam fotografui tiesiog iš po nosies pavogė fotokamerą.

– Ar kitose olimpiadose nereikėjo taip saugotis?

– Ne, pavyzdžiui, Sočio olimpiadoje visą aparatūrą palikdavau spaudos centruose. Pavyzdžiui, atvažiuoji į slidinėjimo varžybas, juk nesitempsi visko į trasą. Tad susirandi vietą, padedi nereikalingus daiktus ir išeini. Grįžti po varžybų, viską randi ir atsisėdi dirbti. Rio de Žaneire viską reikėdavo nešiotis su savimi, tai truputėlį apsunkino.

– Jums tai dešimtoji olimpiada, galima daug ką palyginti. Kokios buvo gyvenimo sąlygos?

– Į olimpinį kaimelį, kuriame gyveno sportininkai, buvau patekęs tik su Lietuvos prezidente, kai ji ten viešėjo. Tad apžiūrėti jo negalėjau, tačiau galiu pasakyti, kaip gyveno žurnalistai. Dauguma vis klausia – o kaip ten gyvensime, kokios bus sąlygos? Jaunesniems kolegoms aš visad sakau – tai yra visai nereikšmingas dalykas, svarbiausia, kad turi lovą ir gali išsimiegoti.

Yra dušas, lova, o maitiniesi tuomet, kai spėji. Šįkart olimpiados žurnalistų centre buvo valgykla. Pirmą kartą mačiau tokią valgyklą, joje tekdavo prieiti, susidėti maistą, tuomet jį pasverdavo. Kainos, žinoma, buvo pakeltos, tad pietūs kainuodavo apie 20–30 eurų. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo, į miestą juk nevažiuosi valgyti, nes turi suskaičiuotas minutes.

Sportininkai turėjo didelę valgyklą, veikiančią ištisą parą. Mes su sportininkais didelio ryšio neturėjome. Buvo olimpinis kaimelis, zona, kurioje su jais galėjome susitikti ir pasikalbėti, pafotografuoti. Bet žurnalistai gyveno atskirai, turėjo savo viešbučius, savo transporto sistemą ir mažai ryšio taškų su olimpiados dalyviais.

– Kas žaidynių metu jums labiausiai pavyko? Juk įsivaizduojate, kurias nuotraukas kabintumėte artimiausioje parodoje?

– Pasisekė sunkumų kilnojimo varžybose, mūsų atletas buvo ryžtingas ir iškovojo medalį. Padariau tikrai gerų nuotraukų. Daugiau tikėjausi iš plaukikų, tačiau nuotraukos vis vien geros. Emocijos, kad ir liūdnos, yra perteiktos fotografijoje, įamžintos. Ne viskas juk tik pergalės ir laimėjimai, pralaimėjimus taip pat tenka užfiksuoti.

– Kurios nuotraukos yra efektingesnės – laimėjimo ar pralaimėjimo? Ar pastebite netikras emocijas?

– Maloniau fotografuoti laimėjimus. Kai mūsų krepšininkai dar laimėdavo, jų nuotraukos būdavo įdomios, žaismingos. Pradėjus pralaimėti, kartais net rankos nekildavo fotografuoti. Pastebėti suvaidintas emocijas trukdo tai, kad į rungtynes žiūri per objektyvą. Tavo regėjimo kampas labai sumažėja ir kartais net nežinai, kas vyksta šalia. Visuomet stengiesi padaryti įdomią nuotrauką, o emocijos yra sekundės dalis. Kartais jas pagauti sekasi, kartais ne.

– Ar prisimenate savo pirmąsias – 1992 m. Barselonoje vykusias olimpines žaidynes?

– Labai, nes tai pirmosios žaidynės. Buvo labai didelis emocinis krūvis, tai buvo puikios žaidynės, ypač atidarymas ir uždarymas. Ispanija, laimėjimai, Lietuvos ir Amerikos krepšinio žvaigždės – pirmą kartą tai mačiau. Tai neišdildomi įspūdžiai, kurie liko visam gyvenimui.

– Ar režimas Barselonoje buvo mažiau įtemptas nei dabar?

– Mes buvome olimpinių žaidynių pradžiamoksliai, pirmieji, nuvykę į žaidynes kaip normalūs žurnalistai. Juk Sovietų Sąjungoje žurnalistai būdavo vežami kaip turistai, ten nuvykę turėdavo apribojimų arba nedalyvaudavo visose žaidynėse, tik dalyje jų. Nebuvo jokių galimybių pasireikšti kūrybiškai. Čia nuvykome jau kaip pasaulio žurnalistai, tad ten būti ir viską fiksuoti buvo tikrai malonu.

Aš džiaugiuosi, kad nesu vienas, kad atsiranda jaunų fotografų, kurie važiuoja kartu, mokosi. Galiu pasidžiaugti, kad kitose žaidynėse jau dirbs jaunimas. Jis turi ateiti, nes tai žmonės, turintys jėgų, ištvermės, noro, supratimo apie sportinę fotografiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...