captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Banytė: PPP – Poezija, Proza, Publicistika (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: „7 islandų poetai“, Stefano Liberti kūrinį „Į Pietus nuo Lampedūzos: penkeri metai migracijos keliais“ ir Iano McEwano romaną „Vaiko gerovė“
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
„7 islandų poetai“

Islandija knygų mylėtojui – gera šalis, nes ten literatūra yra šventas reikalas: sakoma, kad kas dešimtas išlandas išleidžia po knygą. O Amerika – gera šalis, nes rengia įdomias apklausas ir jas kas kelerius metus kartoja. Pagal praėjusių metų nuomones, bent vieną poetinį tekstą per metus perskaito 6,7 proc. amerikiečių. Prieš 20 metų jų buvo maždaug 17 proc. Pagal tą apklausą, Amerikoje už poeziją yra populiaresnis džiazas, siuvinėjimas kryželiu ir mezgimas. Įtariu, kad tai negalioja Islandijai, ir tuo džiaugiuosi. O Daiva Čepauskaitė, kuri yra labai gera ir protinga lietuvių poetė, sako, kad poeziją mažai kas skaito, nes ją gali skaityti tik drąsus žmogus. Pasak poetės, stiprus eilėraštis išmuša iš komforto zonos. Skaudina, duria, bado, erzina, graudina. Visiškai pritariu D. Čepauskaitei ir gal kiek banaliai, neprofesionaliai, su literatūros kritikei nederamu sentimentalumu, bet nuoširdžiai manau, kad gera poezija turi paveikti. Nebūtinai sukelti žliumbimo priepuolį, bet sujudinti kažką, ko nenori pasakyti, ištarti kažką, ko galbūt ir neįmanoma proziškai pasakyti. Priversti pamatyti pasaulį taip, kaip be poezijos galbūt niekada nepažiūrėtum. Visi žinome: poezijos pagrindas yra metafora, o metafora, pasak kai kurių teoretikų, dažnai būna vienintelis būdas pasakyti būtent tai, ką norime. Pavyzdžiui, mes negalime kalbėti apie laiką tiesiogiai. Laikas skrieja, teka, plaukia, bėga, lekia, eina, slenka... Vis metaforos, vis metaforos. Paprastai tariant, metaforos išversti į kasdienę kalbą dažnai neįmanoma, nes tada pasakymas netenka arba grožio, arba prasmės, arba reikšmės (jei šiuos du dalykus atskirsime, kaip daro semiotikai), arba visko kartu. Nes mes, pasak daugybės lingvistų, bent iš dalies metaforomis ir mąstome. Taigi poezija yra būtina, nes joje susiduriame su metaforomis jų tikriausiu pavidalu.

Šitos ilgos įžangos reikėjo tam, kad būtų aišku, kodėl islandų poezijos rinktinė, sudaryta tekstų vertėjos Jurgitos Marijos Abraitytės, mane trupučiuką nuvylė. Rodos, viskas vietoje: šiaurietiškas kraštovaizdis, neišvengiamai rezonuojantis su lyrinių subjektų jausenomis; Rytų ir Centrinės Europos literatūrai ne itin būdingi piratavimo, skęstančio laivo, salos, šiaurės germanų mitologijos motyvai ir turbūt kas trečiame eilėraštyje neišvengiamai atsirandantis žodis „jūra“. Tai gražu, nes neįprasta, o verstinę poeziją skaityti mėgstu kaip tik todėl, kad ji plečia ir išbando lietuvių kalbos ribas. Verčiant poeziją kai kurie motyvai lietuviškai pasirodo ir suskamba pirmą kartą: „Irklus susimeistrauju pati / išsidrožiu / iš paukščių plunksnų“ (p. 92). Rodos, viskas gerai. Nieko netrūksta. Bet eilėraščiai praslenka puslapiais ramiai, kaip kokie susimąstę keliautojai: niekas jų nekliudo, o ir jie nepaliečia nieko. Net tos metaforos, mano taip išgirtos pradžioje, neapstulbina ir nesuintriguoja. Gal toks ramaus abejingumo santykis ir įspūdingumo, paveikumo stoka susiformuoja dėl to, kad visus tekstus vertė tas pats žmogus, kuris vertimuose neišvengiamai paliko savo antspaudą? Gal trūksta pačios jauniausios ir maištaujančios kartos kūrėjų, mat visi septyni rinktinėje atsidūrę poetai gimė tarp 1930 ir 1973 m.? Sunku pasakyti. Sudaryti mažos šalies, kurioje išties neįtikėtinai daug poetų ir apskritai labai aktyvus literatūrinis gyvenimas, poezijos rinktinę yra didžiulis iššūkis. Tad tebūnie taiklių poetinių dūrių į paširdžius čia mažiau, negu tikėjausi, bet knyga svarbi kaip pirmas bandymas bent kiek išsamiau parodyti Islandijos poetinio gyvenimo panoramą.

Stefano Liberti „Į Pietus nuo Lampedūzos: penkeri metai migracijos keliais“

Stefano Liberti nėra grožinės literatūros kūrėjas, jis – italų žurnalistas. Labai drąsus, veiklus, energingas, sąžiningas, kritiškas, nuolat užklausiantis save ir kitus. Žinoma, tokie žmonės vienoje srityje neužsibūna – juolab kad gera žurnalistika nėra „viena sritis“, tai – interdiscipliniškumas par excellence. Tad S. Liberti rašo knygas, kartu su kitais režisuoja dokumentinius filmus, aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis pasaulio organizacijomis. Yra gavęs įvairių premijų ir už knygas, ir už žurnalistiką, ir netgi už filmus. Todėl įdomu, ką gi pateiks skaitytojams jo kelionėmis ir žurnalistiniais tyrimais paremta knyga, kurią sklandžiai išvertė Toma Gudelytė?

Dabar, kai Europą krečia pabėgėlių iš Sirijos krizė, kone užmiršta ar bent jau dažnai nutylima kita su žmonių srautų judėjimu susijusi problema – nelegalūs migrantai iš Užsachario Afrikos. S. Liberti knyga paremta jo penkerių metų patirtimi: jis keliavo po migrantų punktus, oazes, jų rajonus didžiuosiuose Afrikos ir Rytų miestuose, kalbėjosi su nelegalais, klausėsi jų istorijų, netgi susirado draugų, bandė pelnyti jų pasitikėjimą, jiems padėti. Autorius atkūrė kai kuriuos migracijos maršrutus, analizavo migrantų ir Europos priešpriešą įvairiais aspektais. Jis knygoje nestoja nei į vieną pusę: nesitapatina nei su Europos, nei su Afrikos valstybių administracijomis, nei su migrantais, nepasiduoda klaidinti galinčiai vienpusiškai empatijai. Jo darbas – Erkiulio Puaro vertas tyrimas: iš užuominų, gandų, pasakojimų ir netgi nutylėjimų susintetinti bendrą migracijos Afrikoje vaizdą. Žinoma, S. Liberti nėra beaistris ar abejingas – emocijų knygoje išties daug – tačiau visada profesionalus ir kiek įmanoma analitiškas. Vienas geriausių šios knygos aspektų – kad kritikos negailima visiems: ir Europai, kuri su nedemokratiniais Afrikos režimais sudarė sutartis dėl sienų apsaugos, ir dėl to dabar tūkstančiai žmonių repatrijuojami arba, dar blogiau, paliekami prie pietinės Maroko sienos, ir Šiaurės Afrikos valstybių tarpusavio rietenoms, ir netgi patiems migrantams. Gražu, kad autorius tų žmonių nesmerkia, tačiau ir neheroizuoja. Jis ryškina jų situacijas, bet nepasiduoda išankstiniams vertinimams ar dažnai pasitaikančiam žurnalistų polinkiui supaprastinti situacijas. Beje, S. Liberti kritikuoja ir savo profesijos brolius: pasirodo, kad daug kas net nevažiuoja į įvykių vietas, o reportažus apie migraciją parengia pagal oficialiai pateikiamus netikslius duomenis ir anksčiau rašytus dar netikslesnius straipsnius ir spaudos pranešimus, kuriuose laikomasi itin vienašališkos pozicijos: migracija yra katastrofa visai Europai, kurią reikia stabdyti bet kokiomis priemonėmis, nes migrantai Senajame žemyne yra blogis. Taip ne tik formuojama viešoji nuomonė, bet ir sudaromos sąlygos politikams patogiai ir nekritikuojamiems migracijos klausimą svarstyti tik formaliai surengtuose forumuose arba steigti vis daugiau draudimų. Juk migrantų svajonėse gyventi geriau, sočiau, saugiau nėra nieko nusikalstamo. Tačiau išlieka klausimas, kaip įmanoma – ir ar išvis įmanoma – suderinti ir atvykėlių, ir Europos interesus.

Be kitų neabejotinų šios knygos privalumų galima paminėti ir išties kokybišką rašymą. Žurnalisto patirtys papasakotos ir reflektuotos taip gerai, kad daug informacijos pateikiantį žurnalistinį tyrimą galima skaityti kaip nuotykių romaną. Pagrindiniai veikėjai čia – migrantai, S. Liberti pašnekovai, atsitiktinai ar tyčia sutikti įvairiuose mums labai egzotiškose pasaulio vietose. Knyga ne tik atskleidžia šiuolaikinių odisėjų, į kurias leidžiasi tūkstančiai savo kraštuose vargstančių žmonių, maršrutus – iš Senegalo į Nigeriją, iš Mauritanijos į Alžyrą, Maroką, Tunisą, Stambulą ir galiausiai Lampedūzą, tašką jau Europoje, Sicilijoje. Į nelegaliai Europą norinčių pasiekti žmonių gyvenimo iššūkius autorius geba žvelgti su pagarba ir jautrumu, bet be idealizavimo.

Ian McEwan „Vaiko gerovė“

Nemanau, kad reikėtų išsamiai pristatinėti Ianą McEwaną, kurį britų spauda yra pavadinusi „nacionaline vertybe“. „Atpirkimas“, „Tvari meilė“, „Amsterdamas“, „Šeštadienis“ ir kelios kitos jo knygos jau išverstos į lietuvių kalbą, ir daugumos knygyne nenusipirksi. Dabar „Jotema“ išleido ir „Vaiko gerovę“ („The Children Act“), kuri originalo kalba pasirodė 2014 m. pabaigoje. Kaip dažnai pasitaiko I. McEwano knygose, jo protagonistai yra elitinės visuomenės klasės nariai, užimantys tam tikrą galios poziciją: jau buvo mokslininkas, gydytojas, slaptosios tarnybos atstovė, o „Vaiko gerovėje“ pagrindinė veikėja yra Šeimos bylų teismo teisėja Fiona Mei. Man visada patinka, kad I. McEwano knygos itin subtiliai balansuoja ant realybės ir fikcijos ašmenų: autorius mėgėjiškai nelenda į jam nepažįstamas erdves, konsultuojasi su specialistais, prašo jų peržiūrėti rankraščius, tad ir šįsyk romano pabaigoje puikuojasi šilta padėka Apeliacinio teismo teisėjui Alanui Wardui, supažindinusiam autorių su teisėjų kasdienybe. Tai leidžia sukurti iliuziją, kuri, kaip dažnai sakoma, tikroviškesnė už tikrovę.

Fioną slegia darbų našta, mat bylos sunkios ir jautrios: ar atskirti religingų tėvų Siamo dvynius, kad išgyventų bent vienas? Ar leisti žydo radikalo dukterims lankyti mokyklą, kaip to prašo jų motina, bet atkakliai priešinasi tėvas? Svarbiausia byla, aplink kurią sukasi romano siužetas – septyniolikmečio Jehovos liudytojo Adomo atvejis. Jis atsisako kraujo perpylimo, nors taip būtų išgelbėta jo gyvybė. Kaip matome, visos bylos susijusios su tikėjimo klausimais. Nekart viešai deklaruotas I. McEwano ateizmas sunkte sunkiasi iš knygos puslapių, o kone geriausiai jį reziumuoja socialinės darbuotojos žodžiai: „Vaikui nereikėtų žudytis dėl religijos.“ (p. 109).  Taigi tam tikra auditorijos dalis šio romano veikiausiai negalės priimti dėl galbūt pernelyg daug kartų pabrėžiamo idėjų lygmens. Be to, norisi švelniai suabejoti vertimo strategija. Vertėja apsisprendė pateikti gana daug pastabų išnašose. Kaip sakė Umberto Eco, jei vertėjui reikia dėti išnašas, tikslo pasiekti nepavyko. Pvz., tikrai nemanau, kad reikėjo nurodyti, kuri citata yra iš „Antonijaus ir Kleopatros“, kad Strandas yra magistralė Londone, kas toks Keithas Jarrettas, o kad minimi asmenys yra realūs britų teisėjai, aišku iš konteksto. Žinoma, galima diskutuoti ir dėl kitų vertimo bei redagavimo subtilumų, bet apžvalgos formato tam nebepakanka.

Romano intrigą sudaro ne tik bylų medžiaga ir teismo procesai, nors, prisipažinsiu, asmeniškai man tai buvo įdomiausia knygos dalis. Fiona, gerbiama Šeimos bylų teisėja, pati pakliūva į šeimos krizę: santuoka atrodo žlunganti. Į šią krizę įsipina ir nelauktai įsipainiojęs pernelyg asmeniškas ir jautrus santykis su Jehovos liudytoju jaunuoju Adomu, kuris tiktų  bevaikei teisėjai į sūnus. Veikėjai negali suprasti nei vienas kito, nei savęs, todėl jų minčių, jausmų ir tik paskutinėje vietoje veiksmų kuriamas siužetas atrodo lyg slenkantis apgraibomis tamsoje. Būtent todėl graikų tragedijos katarsį primenanti pabaiga nuskamba galingai ir tyrai, o į teksto audinį subtiliai įpintas muzikos ir poezijos vaidmuo atrodo pakankamai įtikinamas. Be to, knyga iš tiesų įtraukianti: ją drąsiai galima imti į kelionę ar skaityti visiškai pasinėrus į teksto pasaulį. Taigi „Vaiko gerovė“ yra knyga, verta skaitytojo laiko ir pamąstymų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...