captcha

Jūsų klausimas priimtas

Su įtampa nesusitvarkantys sportininkai į psichologą kreiptis gėdijasi

Lietuvoje vis dar vyrauja požiūris, kad lankytis pas psichologą yra gėdinga, LRT RADIJUI sako Sporto universiteto profesorius sporto psichologijos ekspertas Romualdas Malinauskas. Jis pastebi, kad ypač daug sunkumų sporto psichologams kyla su komandomis, nes jų nariai vieni kitus paskatina skeptiškai žiūrėti į psichologo pagalbą. Tai patvirtina ir Olimpinio sporto centro psichologė Ieva Petrukanecė, kuri tvirtina su sportininkais susitikimus derinanti SMS žinutėmis, o ne tiesiog koridoriuje.
Sipa/Scanpix nuotr.
Sipa/Scanpix nuotr.

R. Malinauskas tvirtina, kad psichologo pagalba gali pagerinti sportininkų rezultatus. Anot jo, psichologinis pasiruošimas gali nulemti, kiek žmogus stengsis per treniruotes ir, ypač, per varžybas.

„Tai priklauso nuo psichologinių aspektų: nusiteikimo, noro, valios. Nesakyčiau, kad psichologinis rengimas tiesiogiai pagerina rezultatus. Iš tikrųjų psichologinis rengimas padidina sportininko pasitikėjimą savimi. Pasiektas sportinis rezultatas būna kaip netiesioginis pasitikėjimo savimi, vidinio nusiteikimo, valios išraiška“, – tvirtina R. Malinauskas.

Jis priduria, kad psichologinis pasirengimas gali pagerinti ir visos komandos darbo rezultatus. „Pavyzdžiui, Jonas Valančiūnas sako „nesusitvarkiau su galva, matyt, perdegiau“. Kitaip tariant – nesusitvarkiau su jauduliu. Tokios paties krepšininko įžvalgos. Galbūt iš jo tikrai per daug reikalauta prisiimti lyderio naštą. Ta našta jam buvo per sunki, vien talento nepakako“, – pateikia pavyzdį R. Malinauskas.

Jis pabrėžia, kad psichologinis pasirengimas, pavyzdžiui, olimpinėms žaidynėms neturėtų būti momentinis. Tam, anot eksperto, turėtų būti ilgai ruošiamasi. „Momentinė pagalba galima tik tiems sportininkams, kurie reguliariai, sistemingai mėnesių mėnesiais dirbo su specialistais. Jei sportininkai nesikreipia ir anksčiau to nedarė, psichologo pagalba per olimpines žaidynes galėtų padaryti tik meškos paslaugą“, – įsitikinęs R. Malinauskas.

Jo aiškinimu, taip yra todėl, kad psichologas turi pažinti žmonų ir taikyti tik jam tinkamus metodus. Jei sportininkas pagalbos į psichologą kreipiasi tik prieš varžybas, ji nebus veiksminga.

R. Malinauskui antrina ir Olimpinio sporto centro psichologė I. Petrukanecė. Jos tvirtinimu, psichologinis pasirengimas turi labai didelės įtakos, nes nuo to priklauso, kaip realizuojamos sportininkų sukauptos galimybės.

„Psichologinis rengimas padeda jas realizuoti. Pastebiu, kad po varžybų dėl daug ko kaltinamas psichologinio pasirengimo trūkumas, tačiau kartais tokiu būdu tiesiog patogu ieškoti atpirkimo ožio. Iš tikrųjų psichologinis pasirengimas nepadės, jei nebus esminio fizinio, fiziologinio pasirengimo“, – sako I. Petrukanecė.

Ji taip pat pastebi, kad neretai psichologinės pagalbos sportininkai ar jų treneriai paprasčiausiai nenori ir šios srities specialistus tiesiog ignoruoja. „Kiek metų jau dirbu sporte, Olimpiniame sporto centre, dažnai pastebiu tokią tendenciją. Ypač olimpinių žaidynių metu, kai sutelktas didžiulis dėmesys į tai, kas vyksta, tiesiog varpais ima skambinti apie psichologinio pasirengimo trūkumą. Paskui, per analizės posėdžius, girdžiu tą patį – perdegė, neišlaikė. Bet tuo viskas ir pasibaigia. Kai prasideda kalba apie darbą, sistemingumą, visa tai nutyla, mes ir vėl laukiame iki kitų olimpinių žaidynių, kai vėl tai prisimename“, – teigia specialistė.

Pasak jos, padėti sportininkams kartais nepavyksta ir dėl to, kad dauguma žmonių psichologo darbą įsivaizduoja mistifikuotai ir tikisi, kad pagerėti turi jau po pirmos konsultacijos.

„Įsivaizduojama, kad psichologas tarsi burtininkas. Pas jį nuėjęs turiu gauti tokios naudos per vieną kartą, kad mano rezultatai turi tuoj pat sužibėti. Jei jie nesužiba tuoj pat, sakau – ėjau ir man nepadėjo. Reikia suprasti, kad tai ilgas ir sistemingas darbas“, – tikina I. Petrukanecė.

Tendenciją, kad sportininkai nenori psichologų pagalbos, pastebi ir R. Malinauskas. Jo teigimu, sportininkai dažnai skundžiasi, kad specialistai užduoda „nenormalius klausimus“. Be to, vyrauja įsitikinimas, kad lankymasis pas psichologą yra gėdingas.

„Sportininkai nepatenkinti, kad psichologas kartais užduoda „nenormalius klausimus“. Ne paslaptis, kad krepšininkai nenori psichologinių įgūdžių ugdymo pamokėlių, nes jie užimti fiziniu rengimu, būna nuo jo išvargę ir geriau nori pamiegoti. Didesnių sunkumų psichologams iš tiesų kyla su komandomis, o ne su individualiais sportininkais, nes komandos žaidėjai vieni kitus paremia. Kartais jie pasipūtę ir net pasako – kam tas psichologas, mes patys viską žinome“, – teigia R. Malinauskas.

Jis akcentuoja, kad Lietuvoje sporto psichologijos specialistų yra, tačiau nėra tokių, kurie sugeba užsitikrinti sportininkų pasitikėjimą. „Lietuvoje pastebiu ir tai, kad sportininkai, treneriai netiki psichologija, galvodami, kad į psichologus kreiptis gėdinga. Manoma, jei komandoje dirba psichologas, joje yra kažkokių problemų, o to niekas nenori pripažinti, nes sportininkai yra „kieti vyrukai“, – sako R. Malinauskas.

Su tuo neslepia susidurianti ir I. Petrukanecė. Anot jos, olimpiečiams privalomų psichologų konsultacijų nėra, todėl ne visi sportininkai bendrauja su psichologais. Nors, tvirtina I. Petrukanecė, pasitaiko sportininkų, kurie patys kreipiasi ir supranta psichologijos naudą, kai kurie tai daro slapstydamiesi.

„Viešai, kaip profesorius ir sakė, gėda sakyti, kad lankaisi pas psichologą. Net jei su sportininku noriu dėl kažko susitarti, pavyzdžiui, numatyti apsilankymo laiką, nesišneku su juo koridoriuje, kur vaikšto kiti žmonės. Geriau rašau jam žinutę, nes jam nepatogu viešai su psichologu kažką tartis“, – pastebi specialistė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close