captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Kazlauskas: ateityje komandoms vis dažniau reikės psichologų pagalbos

Sportas yra tapęs oficialiu darbu, leidžiančiu užsidirbti daug pinigų, o prieš ateidami į rinktinę žaidėjai ilgiau galvoja, LRT RADIJUI sako Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas. Trenerio darbas, anot jo, kartais trunka visą parą – tenka analizuoti, rengti strategijas, kurti komandos psichologiją.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Prieš prasidedant šių metų olimpiadai, laiko atžvilgiu buvo juntamas mėnesio stygius, tvirtina J. Kazlauskas. Jis priduria, kad pasiruošimas olimpiadai jaunesniems žaidėjams sudarė idealias sąlygas meistriškumui kelti.

„Paprastai, nors komandos žaidėjai yra atsakingi už rezultatą, po treniruotės jie gali būti laisvi – ilsėtis, žiūrėti filmus, užsiimti savo veikla. Bet dabar, treniruojantis olimpiadai, prieš rungtynes jie priversti žiūrėti tam tikrus vaizdo įrašus“, – pasakoja treneris.

J. Kazlauskas sako, kad kartais treneris dirba kone visą parą: „Priklauso nuo to, kiek rungtynių teks žaisti, kokiu dažnumu. Reikia analizuoti varžovus, savo žaidėjus, parengti strategiją, pagalvoti, kaip teks pulti, kaip gintis ir pan.“ Jis priduria, kad tenka sukurti bendrą komandos psichologiją, apgalvoti, ką ir kaip pasakyti žaidėjams. Pasak pašnekovo, net laisvu metu mintys sukasi apie būsimas arba praėjusias varžybas, tad trenerio ir žaidėjo atsakomybė yra visiškai kitokia.

„Per ilgą laiką susiklostė tokia situacija, kad krepšinis Lietuvoje tapo išskirtine sporto šaka, reikalaujančia didžiulio dėmesio. Dėl to juntamas tas spaudimas, atsakomybė“, – teigia J. Kazlauskas. Tai, anot pašnekovo, nepriklauso nuo to, kiek kartų būta olimpiadoje, kiek kartų atstovauta šaliai – kasmet atsakomybė yra didžiulė, o rezultatai įpareigojantys. Treneris neslepia, kad artėjant varžyboms įtampa vis didėja.

J. Kazlauskas dalyvavo dviejose olimpiadose, kuriose lietuvių komanda iškovojo bronzą, tačiau treneriai liko be medalių, nes, pavyzdžiui, pasaulio pirmenybėse Europos treneriai medalius gauna, bet olimpiadose – ne. „Skaičiuojamas tarsi ciklas ir kas ketverius metus vykstanti olimpiada yra jo užbaigimas“, – sako pašnekovas. Jis priduria, kad daugybė sportininkų nori patekti į olimpiadą, mat ten juntamas ypatingas pakilimas ir euforija.

Treneris tikina, kad su „Žalgiriu“ iškovota Eurolygos taurė buvo labai svarbi, tačiau asmeniškai itin daug reiškė bronzos medaliai, su kuriais grįžta iš Sidnėjaus: „Komanda dar buvo tokia jauna ir kylanti, o kur dar jausmas, kad su ja užaugai ir tu, kad ją tiesiog užsiauginai...“

J. Kazlauskas, pasakodamas apie karjeros pradžią, prisimena, kad įstojo į matematikos studijas, nes, kaip visi to meto vaikinai, bėgo nuo armijos. Jis tvirtina, kad sekėsi neblogai, tačiau treneriu tapo ne dėl matematikos studijų, o daugybės metų, praleistų žaidžiant krepšinį. „Galbūt mes nebuvome labai talentingi krepšininkai, mums reikėdavo labai analizuoti varžovus. O gal kažkoks vidinis jausmas nulėmė, kad tapau treneriu“, – svarsto J. Kazlauskas.

Treneris, sako pašnekovas, turi būti stiprus psichologas: „Manau, kad šiandien psichologijos sritį išnaudojame labai menkai. Kai kurios komandos jau dabar turi atskirus psichologus, kurie dirba su komanda, nukreipia, atpalaiduoja žaidėjus, arba atvirkščiai – padeda jiems susikaupti.“ Lietuvoje, teigia J. Kazlauskas, tai gana naujas dalykas – tokių psichologų yra, bet jie ne itin paplitę. Ateityje, svarsto jis, komandos atkreips į tai dėmesį.

Kalbėdamas apie minutės pertraukėlių, kurias per varžybas gauna komandos, transliavimą žiūrovams, J. Kazlauskas sako, kad jis nėra to šalininkas. „Nemanau, kad reikia rodyti kiekvieną minutės pertraukėlę. Juk žaidėjams skiriamos užduotys, atskleidžiami sumanymai, o kai parodoma tai, ką braižai ir klausomasi to, ką kalbi, – tai lyg planų paviešinimas“, – mintimis dalijasi treneris. Jis teigia, kad reikėtų leisti pasilikti šiek kiek privatumo, naujų sumanymų, netikėtumų. Tais atvejais, kai akivaizdu, kad varžybos pralaimėtos, vis vien stengiamasi įkvėpti žaidėjus nenuleisti rankų, pasakoja pašnekovas.

J. Kazlauskas tikina – krepšinio jo gyvenime tiek daug, kad tai negali būti dar ir laisvalaikis: „Turiu didelę gražią šeimą, su kuria kur nors važiuojame, žaidžiu tenisą, žvejoju, grybauju.“ O žiūrėti krepšinio varžybų, anot pašnekovo, ramiai jis negali – ramiau yra tuomet, kai Lietuvos komandos žaidžia tarpusavyje, ne su varžovais.

„Kažkada buvome Tarybų Sąjungos sudėtyje ir net nesvajojome apie tai, kad galime turėti savo nacionalinę komandą, kuri dalyvaus olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionate ar Europos pirmenybėse“, – atkreipia dėmesį J. Kazlauskas. Dabar, priduria jis, žaidėjai kiek kitaip žiūri į visą šį reiškinį – atsirado galimybių dirbti užsienyje, užsidirbti daug pinigų: „Sportas tapo oficialiu darbu. Taip, atsakomybė yra, tačiau žaidėjai, prieš ateidami į rinktinę, ilgiau galvoja.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...