captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Golden Parazyth“: atlikėjų Lietuvoje daug, bet kūrėjų trūksta

Nereikia siekti dainuoti aiškia ir literatūriška kalba, nes kuo daugiau unikalumo, tuo įdomiau, LRT RADIJUI sako grupės „Golden Parazyth“ narys Giedrius Širka. Jauni atlikėjai, anot jo, turėtų iš karto dainuoti savo dainas ir per ilgai nesekti autoritetais. Kitas grupės narys Aurimas Vilkišius teigia, kad per 10 veiklos metų grupė subrendo gyvų instrumentų skambesiui, kurio elektronika niekad nepakeis.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Planuose – vinilinė plokštelė

Po dešimties metų scenoje norėtųsi visa tai apipavidalinti – galbūt išleidžiant vinilinę plokštelę, kaip visada svajota, LRT RADIJUI sako vienas grupės „Golden Parazyth“ narių G. Širka. Kai kurios grupės, anot jo, grojančios pirmus metus, jau turi po dvi tokias plokšteles, o jie – dar nė vienos. „Jau esame įrašę muziką, net viršelis nufotografuotas. Turime viską, tereikia nuspręsti, kada ją išleisime. Tai būtų tarsi dešimtmečio paminėjimas, simbolis“, – pasakoja pašnekovas.

A. Vilkišius, kitas grupės narys, teigia, kad neseniai išleistas įrašas „Simple Man“, kuriame galima išgirsti ir styginių instrumentų, rodo, kad jau subręsta gyvam skambesiui: „Visada jautėme gyvų instrumentų poreikį – nevengėme jais pagroti studijoje. Tačiau atėjo laikas tai padaryti profesionaliai.“

Kadangi su styginių kvartetu teko padirbėti ir anksčiau, pasakoja muzikantas, buvo nuspręsta, kad jų reikės ir šioje sesijoje. „Mes dažnai imituojame akustinius instrumentus kompiuteriu, bet dabar įsitikinome, kad tai niekad nepakeis gyvo garso, gyvo muzikanto. Tai yra du skirtingi pasauliai“, – tvirtina A. Vilkišius.

G. Širka sako, kad prie „Simple Man“ įrašo dirbo daug žmonių, vien ant scenos buvo apie 18 muzikantų. Jis pritaria A. Vilkišiui ir pasakoja, kad studijoje jau seniai grojama gyvais instrumentais, tačiau šis įrašas yra pirmasis toks, rodomas viešai. Tiesa, priduria jis, kai kurie koncertuose besilankantys klausytojai gali prisiminti, kad kartais kuris nors iš grupės narių pagroja gitaromis.

Svarbiausia muzikoje – individualus skambesys

G. Širka, kalbėdamas apie kūrybinę pradžią sako besidžiaugiantis vienu dalyku – tuo, kad anksti pradėjo dainuoti savo dainas: „Beveik niekad nedainuodavau kitų atlikėjų dainų, kaip daro daugelis jaunų muzikantų. To ir palinkėčiau visiems jaunuoliams – iš karto kurti, ieškoti savęs. Žinoma, nereikia atmesti lyderių, bet manau, kad Lietuvoje yra daug atlikėjų, tačiau kūrėjų trūksta.“

Grupės narys pasakoja, kad kai jiedu dalyvauja jaunų grupių konkurse „Garažas“, į kurį yra kviečiami kaip komisijos nariai, stebėti ten atėjusį jaunimą labai smagu. „Gera matyti 18-mečius degančiomis akimis, atliekančius savo dainas. Ta muzika paprasta, bet ji šiuolaikiška ir autorinė. Tai yra nuostabu, nes kūrėjų labai trūksta“, – sako G. Širka.

Kūrėjas sako nežinantis, kas yra reikalinga muzikoje, tačiau kuo daugiau joje individualaus skambesio, tuo įdomiau. Paklaustas apie specifinį akcentą dainuojant angliškai, G. Širka teigia, kad svarbu nedaryti gramatinių klaidų, o akcentas jam niekada netrukdė: „Aš niekada nesiekiau dainuoti kaip džiazo vokalistai – aiškia ir literatūriška anglų kalba.“ Jis tvirtina, kad balsas yra instrumentas ir kuo daugiau yra unikalumo, tuo įdomiau.

„Man atrodo, kad visais laikais atsiranda herojų“, – teigia G. Širka, paklaustas apie tai, kaip vystėsi grupės veikla nuo akimirkos, kai 2006 m. internete pasirodė solinis atlikėjo projektas, pralenkęs laiką ir sukėlęs šiokį tokį šoką. Kūrėjas sako, kad taip buvo ir su grupėmis „Antis“, BIX, Andriumi Mamontovu, o šiuo metu – grupe BA.

Pasak jo, visuomet reikia tų, kurie įneštų kažką gyvo ir naujo: „Tuo metu atsiradau aš ir nemanau, kad iki tol buvo žmogus, kuris stovėtų prie kompiuterio, naudotų tam tikrą programą ir dainuotų mikrofonu. Taip, visiems buvo šokas, nes to anksčiau nebuvo.“ Atėjus antrojo albumo laikui, buvo surinkta gyvos muzikos grupė, tačiau tai, anot G. Širkos, jam nepatiko ir vėliau buvo grįžta prie elektronikos.

Per muziką stengiasi kalbėti apie prasmę

G. Širka teigia, kad grupė visuomet jungė gyvą ir elektroninę muziką: „Elektroninės muzikos garsas yra tikslus, kietas, tai yra vyriška. O lyrika, kuri atsiranda su gyvais instrumentais – ramybė, kiti jausmai, esantys mūsų viduje. Sudėjus viską atsiranda „Golden Parazyth“.

A. Vilkišius sako, kad kūrybinės medžiagos grupė turi labai daug, ji lieka studijoje: „Kad ir kūrinys „Simple Man“ – jam kokie ketveri metai. Mes jį kūrėme, tvarkėme, tačiau jis niekaip neatrado savo vietos, kol galiausiai, suskambėjęs su gyva gitara, vainikavo visą šį įrašą.“ Jam pritaria G. Širka, teigdamas, kad viskas nutinka savo laiku ir muzika randa teisingiausią vietą.

„Dažniausiai mes nesikapstome po archyvus, o kuriame ką nors nauja, nes kūryba – pats maloniausias procesas“, – tvirtina G. Širka. Visgi kartais, sako jis, betvarkant kompiuterį, randama kas nors, verta dėmesio.

Paklaustas, kokias emocijas siekia užkoduoti savo muzikoje, A. Vilkišius sako, kad tai momentinis dalykas. Svarbiausia, anot jo, palikti kažkokį pėdsaką iš savo vidaus, parodyti, kuo gyvenama, tuomet sukuriama didžiulė mozaika iš įvairių spalvų. G. Širka, kalbėdamas apie grupės muzikos nuotaiką, sutinka, kad joje netrūksta melancholijos: „Nuo savęs nepabėgsi. Be to, tiek aš, tiek Aurimas nuo pat paauglystės klausėmės prasmingos muzikos – tokios, kurioje muzika ir žodžiai kažką reiškia.“

Kūrėjas sako, kad per muziką norisi šnekėti apie dalykus, kurie yra svarbūs, o tai – visuomet šiek tiek skausmo perverti dalykai. Gal tai kelionės į tikslą, kuris yra sunkus, gal kas nors prarasta – tai, anot G. Širkos, atsispindi muzikoje. A. Vilkišius priduria, kad kartais muzika tampa iškrova, o tuomet gimsta tokie kūriniai, kaip „Porno“ ar „Kleine Musik“. Kūryba, sako jis, yra įvairi, joje pažymėti tam tikri etapai ir išgyvenimai.

Niekad nesiekė lengvo populiarumo

G. Širka teigia, kad „Golden Parazyth“ niekada nebuvo masinės auditorijos grupė, tačiau egzistuoja jau 10 metų ir turi savo klausytojų. Tai, sako pašnekovas, yra džiaugsmas ir paskatinimas kurti, be to – įrodymas, kad grupė yra reikalinga. Jis priduria, kad grupės padėtį pakeistų dainų kūrimas nebe anglų, o lietuvių kalba: „Mūsų klausosi maža ir jauki saujelė žmonių – gal keliasdešimt tūkstančių asmenų, bet jei pereitume prie lietuviško teksto, šis skaičius būtų visiškai kitoks.“

„Golden Parazyth“ savo repertuare, anot G. Širkos, turi maždaug penkias lietuviškas dainas. „Galbūt niekada ir nebuvome masės grupė, nes dainuojam ne lietuviškai, o angliškai“, – svarsto kūrėjas ir pasidalina planais kada nors sukurti lietuvišką miuziklą, kurie, kaip tikimasi, kada nors bus įgyvendinti. Tačiau tai, kad grupės klausytojams anglų kalba nėra kliūtis, parodo jų amžius, svyruojantis nuo 15 iki 60 metų: „Mūsų klausosi ir medikai, kuriems kone 60 metų, ir 15–20 metų jaunuoliai“.

G. Širka pasakoja, kad per savo veiklos laiką grupė yra sulaukusi kvietimų dalyvauti televizijos laidose ar muzikiniuose projektuose, tačiau visuomet atsisakydavo. „Mus kviesdavo, tačiau sakydavome, kad yra žmonių, kuriems tai tinka, bet tai – ne mes“, – patirtimi dalijasi kūrėjas.

Kvietimų, anot jo, būta įvairių – pokalbių laidos, kuriose būtų tekę sugroti kelias dainas, projektai, kurių dalyviams tenka ką nors daryti, vaidinti ir pan. Muzikanto teigimu, abu grupės „Golden Parazyth“ nariai yra kūrėjai, tačiau atlikėjams tokios alternatyvos yra tinkamos – galima pranešti apie save, parodyti savo balso galimybes.

A. Vilkišius pritaria tokiai nuomonei ir viliasi, kad to daryti jiems neteks, o mąstyme taip pat niekas smarkiai nepasikeis. Tiesa, jis priduria, kad kartais grupė yra pernelyg kategoriška: „Kartais užsidarai ir nepriimi to, ką galėtum priimti. Tačiau mums gerai taip, kaip yra dabar. Ir mūsų filosofija varo mus į priekį.“

G. Širka sako, kad jie pasirinko sunkesnį kelią, tačiau lengvasis būdas, kurį renkasi daugelis kūrėjų, tik išbalansuoja ir sukuria iliuzijas. „Vėliau tu gali negrįžtamai pasikeisti kaip asmenybė – ir psichologiškai, dvasiškai, net fiziškai. Tokių pavyzdžių yra daug, o aš nenoriu taip gyventi“, – tikina muzikantas. Pasak G. Širkos, yra neįkainojama jaustis švariam prieš save, kai kiekvienas sukurtas garsas yra tavo paties: „Tai didžiausia dovana sau pačiam. Jautiesi morališkai atsakingas prieš save ir tai didelis džiaugsmas.“

A. Vilkišius sako, kad būna ir sunkių akimirkų, kai norisi viską mesti, nežinoma, ką daryti. „Bet vėliau susivoki ir supranti, kad tai didelis džiaugsmas. Supratimas, kad tu darai tai, ką myli, gelbėja net labai sunkiais momentais. Juk tai ir yra pagrindinis gyvenimo tikslas – gyventi prasmingai, kurti grožį, generuoti idėjas“, – pasakoja pašnekovas. Jis priduria, kad būtent dėl to būni laimingas ir tu pats, ir žmonės aplinkui – kad ir kaip naiviai tai skambėtų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close