captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Zilnys: į muziką einama dėl klaidingų priežasčių

Iš šimto naujų grupių pasisekti gali tik vienai, LRT RADIJUI sako „Lietuvos ryto“ muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys. Daugelis jaunų atlikėjų, anot jo, pasmerkti nesėkmei dėl muzikos vadybininkų ir kompozitorių trūkumo: „Manau, kad labai daug talentų mes prarandame prie starto linijos, dar jos neperžengus.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kas yra atlikėjas „Daddy Was A Milkman“, kurio dainą pasirinkote laidos pradžiai?

– Mano nuomone, šis atlikėjas yra visiškas fenomenas. Tai yra 36 metų Ignas iš Vilniaus, kurio prieš metus dar niekas negirdėjo, tačiau į kitą savaitę vyksiantį jo koncertą jau išpirkti visi bilietai. Tai bus pirmasis solinis jo koncertas, prieš tai jis grojo vos du kartus – viename Lietuvos ir viename užsienio festivalyje. Tai yra visiškai naujas reiškinys Lietuvoje, grojama išties skoninga elektroninė popmuzika. Mačiau šio atlikėjo pasirodymą praėjusią savaitę vykusiame festivalyje „Positivus“ ir tai padarė man didelį įspūdį. Į šiame festivalyje vykstančius lietuvių atlikėjų koncertus paprastai ateina 40–50 žmonių, tačiau kai grojo „Daddy Was A Milkman“, jo klausėsi pilnutėlė palapinė, talpinanti 500–600 žmonių. Ir nuo šios, ką tik skambėjusios dainos, visi ėjo iš proto. Noriu pasidžiaugti, kad nors atlikėjas atsirado visiškai neseniai, iš jo tikrai gali būti kažkas gero.

– Jis pateko į „Positivus“ – didžiausią festivalį Baltijos šalyse – kuriame daugelis lietuvių atlikėjų svajotų atsidurti.

– Taip, pasirodo, kad jo dainos patinka ir festivalio organizatoriams, ir publikai. Džiaugiuosi, kad turime naują ryškų veidą Lietuvos popmuzikoje.

– Ar jūsų, kaip žurnalisto, karjeroje dažnai nutinka taip – visai netikėtai atsiranda atlikėjas, kuris labai nustebina? Kiek metų užsiimate muzikos žurnalistika?

Priklauso nuo to, ką pavadinsime muzikos žurnalistika. Radijo laidą Kaune pradėjau vesti būdamas 14 metų, o dabar man 37-eri. Vis rečiau, tačiau atsiranda atlikėjų, kurie nustebina ir tai labai džiugina. Lietuvos muzikoje kas nors labai ryškiai pasirodo kas 4-5 metus, o paskui arba sustoja, arba vystosi. Štai turime atlikėją GJan, kuri ryškiai suspindėjo, bet sustojo, taip pat – atlikėją Migloko. Bet yra Alina Orlova, kuri toliau sėkmingai dirba ir įrašinėją muziką. Manau, kad ir apie „Daddy Was A Milkman“ girdėsime nemažai, ypač per artimiausius metus.

– Kaip prasidėjo jūsų karjera? Kaip buvote pakviestas vesti radijo laidą?

– Mano galva buvo pripildyta muzikos. Būdamas paauglys, kokių 13 metų, aš nuolat skambinėdavau radiją ir viską laimėdavau – buvo rengiami muzikiniai klausimai, reikėdavo papasakoti faktą apie atlikėja ir pan. Kartą radijo laidų vedėjams tai pabodo ir jie paklausė, kiek man metų. Nepatikėjus, kad man greit sukaks 14, buvau pakviestas į studiją, o po to – ir dirbti ten. Štai taip 1993 m. galima buvo atsirasti radijuje.  

– Kokia tai buvo radijo stotis?

– Tai buvo radijo stotis „Titanika“ Kaune. Jei neklystu, tai buvo pirmoji nepriklausoma Kauno radijo stotis po nepriklausomybės atgavimo.

– Iš kur žinojote visus tuos faktus apie muziką? Ar augote muzikantų šeimoje?

– Ne, man tiesiog buvo labai įdomu. Įsimindavau kiekvieną grupę, kuri tais laikais buvo parodyta per televiziją ar transliuota per radiją. Daugelis kitų žmonių taip pat domėjosi muzika, buvo klausomasi, nusirašinėjami populiariausių dainų dvidešimtukai, įsimenama, kurią savaitę išleista viena ar kita daina. Tai buvo tarsi žaidimas, ne vienam mano kartos paaugliui tai buvo įdomi tema. Juk nebuvo interneto, „Facebooko“, pokemonų – daugybės dalykų, kuriais jauni žmonės galėtų save džiuginti. Tuo metu jaunam žmogui ir muzika, ir žinios apie ją buvo svarbesnės nei dabar. Mokykloje būdavo kalbama apie tai, kad radijo stotis paleido tam tikrą dainą, o dabar to nepastebiu.

– Tyrinėjate ir lietuvišką, ir tarptautinę muziką, o skirtumas tarp jų yra didelis.  Kiek lietuviška muzika jums asmeniškai yra įdomi? Ar ji nuoširdžiai džiugina, nustebina?

– Vietinę sceną reikia palaikyti, o žmonėms visuomet yra svarbu tai, kas arti jų – tad ir tos grupės, į kurių pasirodymus galima nueiti bent kartą per mėnesį. Apie tai rašyti aktualiau, nei apie, pavyzdžiui, alternatyvų islandų atlikėją, kurį pamatyti koncertuojant – 1 proc. galimybė per visą gyvenimą.

Būna akimirkų, kurios mane labai pradžiugina, bet vis dar atsiranda lietuviškų albumų, skambančių kiek provincialiai. Mane labai erzina frazė, kad štai muzika skamba tarsi nelietuviškai. Tai reiškia, lyg būtume kažkuo prastesni. Tačiau mes galime kurti tokią pat įdomią, gal net įdomesnę muziką, nei tai daroma Vakaruose. Jei anksčiau galėjome sakyti, kad atsiliekame techninėmis priemonėmis, nes Vakaruose didesnės studijos ir žmonės moka geriau viską daryti, tai šiuo metu dėmesio sulaukianti muzika gali būti įrašyta net miegamajame, turint kompiuterį, keletą specialių programų ir mikrofoną. Mane džiugina tai, kad per metus atsiranda maždaug 10 lietuviškos muzikos albumų, kurių galiu drąsiai klausyti ir parekomenduoti juos savo bičiuliams užsienyje.

– Išgyvenote visą lietuviškos muzikos nepriklausomybės istoriją – nuo 1990-ųjų, kai buvo klausoma alternatyvios muzikos (BIX, „Foje“, „Naktinių personų“ ir pan.), iki 2000-ųjų, kai įvyko tam tikras nuopuolis, mėgstamiausia tapo popmuzika. Koks etapas yra dabar?

– Man atrodo, dabar yra labai įdomus laikas. 2000-2006 m. – metas, kai prasidėjo bukas pinigų kalimas (prodiuseriams pastebėjus, kad tai įmanoma). To pavyzdžiu gali būti kad ir Andrius Mamontovas, sukūręs albumą „O, meile“ – tai buvo žaidimas, ironija, bet taip pat – komerciškai labai sėkmingas albumas, priminęs apie muzikantą.

Daugybė atlikėjų bandė viską daryti kuo paprasčiau, banaliau, kad vis daugiau žmonių tai suprastų ir jų klausytųsi. Šį dalyką pristabdė ekonomikos krizė. Prodiuseriai, kūrę tą neįdomią muziką, vis sakė, kad štai dabar viskas sustos, juk koncertų klubuose ar miestelių šventėse mažėja, tam nėra pinigų – tai ir įvyko. Tačiau tuo metu atsirado nemažai grupių, suvokiančių, kad jos neuždirbs iš to, ką groja arba vis dar tikinčių, kad gali uždirbti ateityje, o dabar tai nesvarbu. Tai yra jauni žmonės, kurie gali sau leisti kelis metus nesijaudinti, kad šiandien daug neuždirba. Jie – baigę mokyklas ar universitetus, galbūt dirbantys kitą darbą, paliekantį laiko kūrybai.

Tai yra tam tikras paradoksas. Taip yra buvę, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje – visų nuosmukių ir bedarbystės metu, kai jaunimui yra labai sunku, atsiranda pati įdomiausia muzika. Taip atsirado „The Smiths“, „The Sex Pistols“ ir kt. Lietuva taip pat tai išgyveno ir iškilo daug naujų atlikėjų. Todėl manau, kad su mūsų muzika viskas gerai, įdomu klausytis to, kas vyksta dabar.

– Atrodo, kad visų grupių svajonė yra patekti į užsienį, bet niekas nežino, kaip tai padaryti. Kodėl taip yra?

– Yra tie patys receptai, kuriais naudojasi grupės iš Belgijos, Liuksemburgo, Prancūzijos ir kitų šalių. Šiuo metu vyksta įvairūs festivaliai, jų visoje Europoje būna maždaug 50, kur atvažiuoja jaunos grupės ir atlikėjai, susirenka muzikos verslo specialistai, žurnalistai, radijo laidų vedėjai. Pastarieji tris dienas klausosi 300 grupių, bandančių pristatyti savo muziką. Tuo naudojasi daugybė grupių iš visos Europos, lietuviai dar tik pradeda tai daryti. Ten dalyvavo „Garbanotas Bosistas“, „Deeper Upper“ ir t. t. Galbūt bandyta nepakankamai daug kartų, nuvažiuota kelis kartus ir nieko neįvyko. Kito gero recepto alternatyvioms grupėms aš neįsivaizduoju. Na, nebent atsirasti kito, populiaresnio atlikėjo akiratyje ir būti apšildančia grupe.

Toks pavyzdys – lietuvių kilmės atlikėjas Ryanas Karazija iš grupės „Low Roar“, gyvenantis Islandijoje. Praėjusiais metais jis surengė koncertą festivalyje Olandijoje, kurio klausėsi kokie 50 žmonių, bet tarp jų buvo atlikėjo Hozier vadybininkas, kuriam pasirodymas patiko. Taip „Low Roar“ buvo pakviestas apšildyti visus Hozier koncertus JAV. To rezultatas – išaugęs susidomėjimas atlikėju socialiniuose tinkluose, daugiau pakvietimų groti ir pan.

Nemanau, kad mūsų pozicijos yra prastesnės nei atlikėjų iš Lenkijos, Belgijos, Slovakijos ar kitų šalių, kurie taip pat bando patekti į tarptautinę areną. Mes taip pat turime talentų, tiesiog kol kas dar nepasisekė patekti ten, kur norisi būti. Manau, kad tie laikai, kai alternatyvioms grupėms visas duris atverdavo įtakingas dėdė iš Londono muzikos leidyklos, jau artėja prie pabaigos.

Aš gaunu labai daug įrašų, kuriuos kaupiu ir po kelių metų perklausau vėl. Apie 60 proc. tų naujų grupių, pavyzdžiui, iš Didžiosios Britanijos ar Prancūzijos, leidusių savo pirmuosius albumus, jau nebėra. Jos atsimušė į tą pačią sieną, į kurią atsimuša ir Lietuvos atlikėjai. Kai manęs paklausia, kokia ateitis laukia Lietuvos alternatyvios muzikos atlikėjų, pateikiu tą patį pavyzdį – yra rinkinys „Pravda Naujokai“, išleistas prieš 10 metų, kuriame sudėtos pačių perspektyviausių grupių dainos. Iš 15 ar 16 ten esančių grupių, šiuo metu kažką veikianti yra tik 1. Ir tai yra natūralu, šiuo metu tai vyksta visoje Europoje, visame pasaulyje. Atsiranda 100 grupių, bet galbūt tik vienai iš jų pasiseks.

– Ar nebijote, kad muzikantai, kurie norėtų paimti į rankas gitaras ar sintezatorius, išgirdę jus pagalvos, kad pradėti net neverta?

– Nebijau, nes jei juos išgąsdins tai, kad gyventi iš muzikos ir būti populiariems – mažas šansas – reiškia, jie nori eiti į muziką dėl klaidingų priežasčių. Į muziką eiti reikia tada, kai negali negroti. Manau, kad daug jaunų Lietuvos grupių ir groja dėl to, kad negali to nedaryti.

– Kuo jums įdomi grupė „Solo Ansamblis“, kurios daina ką tik grojo eteryje?

– Mano santykiai su ja komplikuoti, nes kai prieš porą metų jie grojo ir apšildė grupę „GusGus“, koncertas man baisiai nepatiko. Maniau, kad tai vienas tų atvejų, kai apie grupę kalbama daug, bet iš to nieko nebus, nes jie ir patys nežino, ką daro ant scenos. Vėliau mano nuomonė pasikeitė radikaliai, o ir grupė prisipažino, kad smarkiai patobulėjo. Jų albume yra kažkas užkrečiančio, jis – tamsus, naktinis, hipnotizuojantis. O kūrinio „Įstriži žiburiai“ fenomenas, viena vertus, yra pati muzika, balsas, atmosfera. Kitas dalykas, kurį pastebėjo pažįstamas rašytojas – kūrinio tekstas. Tai yra Kęstučio Navako eilėraštis ir šios dainos populiarumas tam tikruose sluoksniuose rodo, kad klausytojai jau pasiilgsta prasmingo teksto dainose. Ši daina labai išsiskiria iš didžiosios dalies popmuzikos kūrinių, skambančių per radiją. Tai poetiškas tekstas, kurio smagu klausytis ir grupė, kuria labai džiaugiuosi.

– Kas atsitiko lietuviškai muzikai, kad 1990-ųjų pradžioje buvo pakilimas ir alternatyvios muzikos bumas, o paskui įvyko nuopuolis?

– Maždaug apie 2000-uosius metus radijo stotys, televizija ir žiniasklaida suprato, kas yra reitingai. Imta galvoti, kas įdomiausia klausytojams ir žiūrovams, tad Vokietijos pankroko ar Švedijos metalo klipų, rodomų per didžiuosius komercinius televizijos kanalus, būti negalėjo. Tuomet prasidėjo lūžis, nes pasirodė, kad įvairios, pagal fonogramą dainuojančios grupės, darančios banalius dalykus, labai patinka didelei klausytojų auditorijai.

Žinoma, to ženklų buvo ir anksčiau. Nepamirškim, kad „Foje“ ar BIX aukso amžiaus metu, kuris dabar romantizuojamas, egzistavo ir tokios grupės kaip „Kodas“ iš Alytaus arba „Balius“. Paradoksalu, bet tuo metu alternatyvios grupės daugiau dėmesio galėjo sulaukti šalia veikiant ir kitokioms. Tada viskas ir pasikeitė – televizijos eteryje daugiau dėmesio imta skirti muzikinei „kramtomajai gumai“, tokioms grupėms, kurios savo dainos niekada nesugebėtų atlikti gyvai, net jei prie kaktos pridėtum pistoletą. Atrodė, kad tai nieko baisaus, tačiau jos pradėjo uždirbti didelius pinigus, 7–8 kartus per savaitę koncertuoti ir pan. Taip atlikėjai, kurie tokios muzikos kurti nenorėjo, taip pat sukluso.

To pavyzdys – grupės „Biplan“ daina „Anzelmutė“. Pripažinkim, šis kūrinys iš grupės konteksto iškrenta. Patys nariai nemėgsta šios dainos, žvelgia į ją su humoru, bet klausytojai jos nori. Taip pat ir su A. Mamontovo „Ufonautais“ ar „O, meile“. Atlikėjai pateikia tokius savo kūrinius kaip parodiją, pokštą, o žmonėms tie kūriniai itin patinka. Taip pradedama galvoti, kad iš to puiku uždirbti.

– Ar problema yra tai, kad klausytojai nori kuo paprastesnės muzikos? Kodėl Lietuvos klausytojai tokie nereiklūs ir kas juo tokius suformavo?

– Didžioji dalis klausytojų tikrai nori paprastos muzikos. Juk ir didžioji dalis knygų skaitytojų renkasi Paulo Coelho, o ne, tarkime, Umberto Eco. Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl klausytojai tokie nereiklūs, yra tai, kad žmonės pavargę. Jie pavargę nuo gyvenimo tempo, informacijos kiekio, kuris jiems teikiamas, nuo neramių žinių.

– Klausytojai Vakaruose taip pat pavargę, tačiau jei pažvelgtume į populiariausią muziką, tarkime Justiną Bieberį, dainos nėra sukuriamos per keletą valandų. Ta muzika puikiai suprodiusuota ir tai nėra tas pats, kas „Baliaus“ dainos, turinčios vienodą melodiją. Net ir popmuzika turi tam tikrą standartą ir kyla klausimas, ar jį pasiekę Lietuvos atlikėjai.

– Manau, kad nereikia absoliutinti. Juk laidos pradžioje skambėjo „Daddy Was A Milkman“ daina ir jeigu ji, pavyzdžiui, būtų klausoma atlikėjo nežinančių jaunuolių, neįsivaizduoju, kiek iš jų atspėtų, kad tai – kūrinys iš Lietuvos. JAV yra tokie atlikėjai kaip Rihanna ar J. Bieberis, kurie labai gražiai prodiusuojami, prie vieno jų kūrinio dirba kokie 6 kompozitoriai. Ten vyrauja kita rinka, kitoks pinigų kiekis, tad ir kitokia investicija, o tuomet – grąža. Šalia populiariųjų atlikėjų yra įvairių grupių, kaip „Arcade Fire“, koncertuose sulaukiančių 15–20 tūkst. žmonių, bet tai yra 10 kartų mažiau, nei J. Bieberio koncerte.

Dažnai sakome, kad Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje klausoma kitokios muzikos – alternatyvesnės ar įdomesnės. Bet ten taip pat daug banalių atlikėjų, kurie dažnai net populiaresni už gerus, kuriuos mes žinome. Pavyzdžiui, Vokietijoje labai daug siaubingų grupių, ten yra didelė muzikos, skirtos prie dešrelių ir alaus, kultūra. Neretai kritikos sulaukia laida „Duokim garo“, tačiau tereikia įsijungti Vokietijos televiziją – ten yra daug keistesnių laidų.

Lietuva yra nedidelė šalis ir procentas žmonių, besiklausančių alternatyvios muzikos, nėra toks jau ir mažas. Mes turime 3 mln. gyventojų, tad ir yra kokie 4–5 tūkstančiai žmonių, einančių į tokios muzikos koncertus. O štai Niujorke tokių asmenų atsirastų 20–30 tūkstančių. Tad viskas čia yra gerai.  

– Pakalbėkime apie „Eurovizijos“ pavyzdį. Kasmet ten ateina daug naujų, jaunų atlikėjų, norinčių išgarsėti. Šiais metais daug kas kalbėjo apie Ievą Zasimauskaitę, tapo jos gerbėjais, nors ji ir nelaimėjo. Tačiau kur dingsta tokie atlikėjai? Atrodo, kad jaunas žmogus Lietuvoje neturi kur eiti, neturi to, kas jam parašytų dainą, kas pasirūpintų ir pan. Daug tokių žmonių galiausiai visiškai pasitraukia iš muzikos.

– Yra viena esminė problema – žmonių, kurie profesionaliai užsiimtų muzikos vadyba, trūkumas. Tokių žmonių visoje Lietuvoje yra vos 5–6. Tad jauni atlikėjai dažniausiai net neturi supratimo, kaip savo dainą nusiųsti į radijo stotį. Kai kurie iš jų siunčia „Youtube“ nuorodą, įsivaizduodami, kad tai jau galima transliuoti. Jiems trūksta pačios pagrindinės informacijos, jau nekalbant apie lėšas ar investicijas normalesniam įrašui studijoje ir pan. Liūdniausia, kad jei tokie žmonės randa pinigų įrašams ar kūrinių viešinimui, jie nežino, kur kreiptis. Tie 5 ar 6 profesionalūs vadybininkai turi pernelyg daug darbo ir jokių vietų naujiems atlikėjams. Taip pastarieji lieka ant ledo, nežino, kokį žingsnį toliau žengti.

Dar vienas svarbus dalykas – kompozitoriai. Negaliu komentuoti, kaip jie ruošiami, galbūt viskas yra gerai, kompozitoriai pasuka kitur, kuria reklamų garso takelius ir t. t. Bet tikrai nežinau, kodėl Lietuvoje jų tiek mažai. Juk iš muzikos pinigų tikrai gali būti. Radijo stotys gerai parašytą kūrinį transliuos, pinigai grįš per autorines teises, per honorarus. Ir visgi, kažkas yra – gal mes nemokame rašyti dainų?

Kitaip yra Latvijoje, kur nuolat vyksta įvairūs seminarai, muzikos „abėcėlė“ ir pan. Tai organizuojama ne tik Rygoje, bet ir mažesniuose miestuose, į kuriuos atvyksta svečiai, įvairūs žmonės iš užsienio, besidalijantys savo patirtimi. Jauniems atlikėjams jie pateikia visai paprastą informaciją, kurios kylantis kūrėjas nežino – kur kreiptis, kokios yra įrašų studijos, su kokiu prodiuseriu reikia bendrauti... Manau, kad labai daug talentų mes prarandame prie starto linijos, dar jos neperžengus. Jauni atlikėjai dažnai bando ką nors daryti, tačiau jų muziką ir teišgirsta tik draugai ir giminaičiai.

– Tačiau jei nori būti greta scenos – kaip vadybininkas ar dainos autorius – tikrai rasi, su kuo dirbti, ar ne?

– Nors niekada nesu užsiiminėjęs muzikantų vadyba, vis sulaukiu apie tai klausimų. Per mėnesį man mažiausiai 2–3 kartus parašo jaunos grupės, prašančios patarti, kas galėtų užsiimti jų vadyba. Tiksliai neminėsiu, bet tai nėra visiškai negirdėtos grupės – kai kurios iš jų turi net apdovanojimų iš jaunų grupių konkursų ir pan.

Tačiau sužinoti reikiamą informaciją yra sunku, ypač jei gyveni ne Vilniuje. Lietuva mažytė ir viskas, kas vyksta – dalyvavimas konkursuose, apšildymai, apsilankymai studijose – vyksta kažkur čia, Vilniuje. Tad jei esi iš Utenos, Alytaus ar Mažeikių, visiškai neaišku, ką reikia daryti.

Žmonės neįsivaizduoja, kad iš tikrųjų, galima prieiti prie bet kurio Lietuvos festivalio organizatoriaus ir prisistatyti, pasakyti, kad norima pabandyti jiems pagroti. Tie žmonės nėra pasipūtę ar iš kitos planetos, tad prie jų prieiti neturėtų būti nedrąsu. Kartais grupių, galinčių groti festivaliuose, netgi trūksta. Jei atlikėjai nebandys, nieko nebus.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...