captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Čičelis: mąstymo pločiai ir gyliai (knygų apžvalga)

Literatūros kritikas Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Leonido Donskio – „Didžioji Europa: esė apie Europos sielą“ ir Andriaus Bielskio – „Nešventas sakramentas: ideologija, tikėjimas ir išlaisvinimo politika“.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Leonidas Donskis „Didžioji Europa: esė apie Europos sielą“

Šiais metais išleistoje L. Donskio knygoje „Didžioji Europa: esė apie Europos sielą“, remiantis mūsų žemyno meno, filosofijos ir mokslo istorija, kalbama apie Europos sielą – klausimus ir įtampas, kurie žmones jaudina nuo pat modernybės pradžios, Renesanso.

Knygoje vadovaujamasi Lietuvoje vis dar gana nauju ir netikėtu žvilgsnio į praeitį bei dabartį metodu – naujojo istorizmo teorija, išplėtota XX a. antrojoje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mūsų istorijos moksle vis dar vyraujant pozityvistinei požiūrio į praeitį strategijai, kai praeitis niekaip nesusiejama su dabartimi, aktualiąja situacija, faktai ne interpretuojami, o tik savotiškai kolekcionuojami, L. Donskis Europos žemyno istoriją ir kultūrą nagrinėja taip, lyg Williamas Shakespeare`as ir kiti didieji rašytojai, tapytojai, filosofai gyventų ir kurtų dabar. Skaitant „Didžiąją Europą“, nepalieka įspūdis, jog praeities ir dabarties santykyje svarbesni yra ankstyvesni autoriai ir jų kūriniai, nes be jų neįmanoma suprasti to, kas vyksta mūsų dienomis. Knygos autorius šį efektą vadina „amžinuoju dabar“ laiku. Tokia tendencija į naująjį istorizmą įsiskverbė dar iš XX a. pirmosios pusės Europos kontinentinės filosofijos, kurioje fenomenologinis, interpretacinis, mąstymas teigė būties antlaikiškumą: esminės žmogaus, visuomenės ir Europos problemos nesikeičia jau labai ilgai. Sprendimai įvairuoja, tačiau fundamentalūs klausimai labai stipriai nekinta. „Didžiosios Europos“ autorius nurodo bene svarbiausią mūsų žemyno kultūros ir visuomenės raidos ypatybę: kilus politiniams karams ar konfliktams, priešiškų valstybių susidomėjimas viena kitos kultūra bei mokslu tik sustiprėja. Tokia priešprieša yra nuolatinės Europos gyvybės ir raidos variklis: be binarinės opozicijos žemyne nebūtų tokios gyvybingos humanistikos. Būtent priešprieša yra Europos gyvybės sąlyga.

Britų sociologas Anthony Giddensas knygoje „Modernybė ir asmens tapatumas“ skiria dvejopą – tradicinės tvarkos ir modernųjį – žmogaus santykį su vieta ir erdve. Tradicinėje tvarkoje gyvenę ir gyvenantys žmonės su realybe mezga tik jutiminį santykį, neklausia, koks yra pasaulis už fiziškai matomo horizonto. Tokiu būdu vieta būdavo suvokiama iki Renesanso. Prasidėjus modernybei, žmogus iš vietos atsiduria erdvėje, kuri yra daug platesnė sąvoka, apimanti valstybę, regioną, žemyną. Taigi visuomenei tobulėjant, plečiasi žmogaus interesai, atsakomybė už save ir Kitą. L. Donskio knyga „Didžioji Europa“ parašyta iš erdvės žmogaus pozicijų. Tokių veikalų šiandienės Lietuvos literatūroje, moksle ir kultūroje dar nėra gausu. Autoriui rūpi ne siauras nacionalinis klausimas ar vien jutimais pasiekiama tikrovė. Žinoma, knygos lietuviškumas ir įsišaknijimas Czeslawo Miloszo gimtinėje Šeteniuose niekur nedingsta, tačiau ta vieta tampa atskaitos tašku, analizuojant viso Europos žemyno praeities paveldą. Plataus požiūrio pagrindas „Didžiojoje Europoje“ kyla būtent iš gebėjimo mąstyti erdvėje, o ne tik vietoje.

„Didžiosios Europos“ problematika skleidžiasi kaip neišsprendžiamų dilemų statinys: meilė ir draugystė, optimizmas ir pesimizmas, blogis ir gėris, aš ir Kitas. „Didžiojoje Europoje“ svarbus ne vien klausimo kėlimas (jei to nebūtų, knyga prarastų apeliaciją į skaitytoją), bet ir atsakymų variacijos. Amžinosios žmoniškumo problemos narpliojamos giliai ir enciklopediškai išmanant Europos kultūrą ir istoriją. Tai – dar viena retenybė mūsų šalies moksle: atrodytų, kam šiais interneto laikais rūpi įsiminti vieno ar kito paveikslo sukūrimo datą arba fakto aplinkybes? Erudicija „Didžiosios Europos“ autorių įgalina interpretuoti tai, kas jam ir skaitytojui yra svarbu. Išvengiama dar vienos populiarios lietuviškos tendencijos, kai interpretacijos yra tiek daug ir tokios laisvos, jog pamirštami faktai, be kurių ši interpretacija taptų negalima. „Didžiojoje Europoje“ lyg savaime, tačiau iš tiesų dėl didžiulio darbo išlaikoma pusiausvyra tarp faktų ir jų interpretacijų.

Kaip ir daugelis L. Donskio knygų, šis esė apie Europos sielą rinkinys skaitytojui yra moralinis savęs išbandymas. Autorius įtvirtina tokį skaitymą, kai neutraliam likti tiesiog neįmanoma. Kiekviena „Didžiojoje Europoje“ iškelta dilema ar konfliktas reikalauja asmeninio skaitytojo atsakymo ar bent bandymo jį formuluoti pačiam sau ir vėliau kitiems. Filosofas Algis Mickūnas viename interviu teigia, kad Lietuvoje yra mažai veikalų, kuriuose problema būtų „užspeista į kampą“. L. Donskio „Didžioji Europa“ šiuo požiūriu vėlgi yra išimtis, nes knygoje skverbiamasi į pačius gyvenimo pagrindus, kurių griežtomis ir apibrėžtomis filosofijos mokslo sąvokomis būtų neįmanoma aprašyti. Esė žanras aptariamame veikale tampa galimybe klausimus nagrinėti laisviau, plačiau ir giliau, tačiau neprarandant precizijos. Savo reikšmingumu ir mąstymo pločiu L. Donskio „Didžioji Europa“ yra artima tarpukario filosofo Levo Karsavino kelių tomų veikalui „Europos kultūros istorija“. Kitos Lietuvoje parašytos mūsų žemyno istorijos, kurioje būtų tiek dėmesio detalėms ir kartu neprarandamas visumos pojūtis, tiesiog nėra. Mūsų žemyno filosofija, literatūra, tapyba, muzika, kinas ir mokslas L. Donskiui yra dažnam skaitytojui taip sunkiai sugaunamos Europos sielos buveinė.

Andrius Bielskis „Nešventas sakramentas: ideologija, tikėjimas ir išlaisvinimo politika“

Filosofo Andriaus Bielskio knyga „Nešventas sakramentas: ideologija, tikėjimas ir išlaisvinimo politika“ reikšminga ir įdomi daugeliu aspektų. Veikalo pretekstas yra asmeninė, unikali, egzistencinė patirtis – tai, ką autorius vadina „tikėjimo įvykiu“. Prancūzų filosofas Jacques`as Lacanas tokį potyrį įvardija kaip trauminį įvykį, kurio metu suyra įprasta ir iki tol abejonių nekėlusi būties struktūra. Tikėjimo įvykio metu ir iškart po jo individas neišvengiamai sprendžia klausimą, kaip atsakyti į paties įvykio neišreiškiamumą žodžiais – taip ar ne? Jei atsakoma teigiamai, gimsta tikras tikėjimas Dievu. Apie priešingo pasirinkimo pasekmes A. Bielskis beveik nekalba, taigi atsakė teigiamai.

Vienas svarbiausių postulatų, kurį suformuluoja „Nešvento sakramento“ autorius, yra tas, kad ne ideologija per kalbą, diskursą, institucijas ir galią užvaldo žmogų. Po tikėjimo įvykio seka reversinis veiksmas: patyrusysis įvykį ir jį tematizuojantysis savo praktine veikla steigia ideologiją. Tai – vienas pagrindinių aptariamos knygos autoriaus tikslų. Būtent dėl priešingos subjekto ir ideologijos sąveikos krypties A. Bielskis kritikuoja marksistinę poziciją, kuriai būdingas siekis išlaisvinti individą nuo ideologijos, privačios nuosavybės, nepasiūlant konkrečių idėjų, kuo pakeisti liberaliąją ekonominę tvarką. Karlo Marxo siūlymas atsisakyti privačios nuosavybės tikrovėje sukūrė dar didesnę nelygybę nei liberalioji kapitalistinė sistema. Kai pačiam A. Bielskiui „Nešventame sakramente“ logiškai kyla būtinybė formuluoti naujos socialinės ir ekonominės tvarkos principus, ryškėja autoriaus mąstymo atotrūkis nuo realių galimybių, kad jo siūloma tvarka kada nors galėtų būti įgyvendinta. A. Bielskis savo siūlymais naikinti socialinę ir turtinę nelygybę, dėmesiu skurstantiesiems artimas dabartinio popiežiaus Pranciškaus veiklos krypčiai. Tačiau, skirtingai nei Bažnyčios hierarchas, veikiantis vis dėlto neoliberalioje tvarkoje, „Nešvento sakramento“ autorius pasiūlo ne itin originalią, Atgimimo laikų Lietuvą primenančią kooperatinę ekonominę sistemą, kurios vieni pagrindinių reikalavimų – lygus visų piliečių dalyvavimas, pelno dalybos ir tokiu būdu pašalinta nelygybė. Ši pozicija kritikuotina vien todėl, kad remiasi A. Bielskio kaip tikinčiojo nuomone, kuri savo gyvenime dar nepatyrusiesiems tikėjimo įvykio neišvengiamai atrodytų kaip prievartinė. Pagaliau prasminga klausti: kodėl kiekvienas visuomenės narys privalo dalyvauti kooperatyvinėje veikloje? Ar tai nedvelkia dar vienu prievartos mechanizmu? Atsakymai į šiuos klausimus išryškina kelias tendencijas: daugelio lietuviškų filosofijos veikalų stiprybę, kai autoriai iš dalies kompiliatyviai interpretuoja pasaulinius autoritetus, tačiau pateikti savąją ir visiškai originalią tezę pritrūksta kūrybinių galių; dar viena „Nešvento sakramento“ ypatybė – tai atvirai revoliucinis tikslas radikaliai reformuoti visuomenę. Net gimnazijos moksleiviui iš istorijos pamokų yra žinoma, kad jokia revoliucija neapsieina be prievartos ir fizinio bei psichologinio smurto. Pagaliau dar vienas retorinis klausimas: kodėl „Nešvento sakramento“ autorius, bylodamas apie tikėjimą ir jį liudydamas bei siūlydamas šiandieniam sociumui šventojo Pauliaus veikimo būdą – meilę, neišvengia neapykantos kupinų emocinių pareiškimų? Ar naujo šventojo Pauliaus atėjimas, apie kurį su viltimi paskutiniajame knygos skyriuje kalba A. Bielskis, turi paskatinti prievartą ir kitus negatyvius jausmus bei veiksmus?

Knygos „Nešventas sakramentas“ pirmuosiuose ir paskutiniuose skyriuose autorius teigiamai vertina daugiau ar mažiau veikiantį Bažnyčios ir politinės valdžios atskyrimo principą, mūsų civilizacijoje įtvirtintą A. Bielskio taip nemėgstamų liberaliųjų ideologinių mąstytojų. Tačiau kas suteikia teisę pagal tikėjimo įvykį (religinės praktikos veiksmą) konstruoti naujosios politinės valdžios veikimo mechanizmą? Susiduriame su prieštaravimu: tikėjimo veiksmas niekada nėra tik asmeninis, jis yra visuotinis, tačiau dėl to, stebuklingu būdu, neturi paveikti politinės valdžios, nes ši turi būti atskirta nuo religijos. Šią dilemą išspręsti beveik neįmanoma. Vis dėlto peršasi prielaida, kad tikėjimo įvykio universalumas praktikoje įgyvendinamas per paties A. Bielskio detaliai išnagrinėtą litvako Emmanuelio Levino etiką, pagal kurią tikėjimo įvykis netampa santykio „aš ir jūs“ prielaida, šis įvykis lieka ir turbūt turėtų likti „aš ir tu“, „aš ir Kitas“ erdvėje.

„Nešvento sakramento“ autorius savo veikale daugiau ne tematizuoja tikėjimo įvykį, o veikia jo paskatintas. Filosofinis mąstymas tampa pagrindine taip konkrečiai ir neįvardijamo tikėjimo įvykio legitimacijos forma bei būdu. Daugybė lietuvių ir kitų Vakarų civilizacijos tautų mokslo bei meno kūrinių byloja, jog tikėjimo įvykio aprašymas neįmanomas be metaforos. Beveik kiekvienas toks bandymas sulaukia labai didelės reakcijos. A. Bielskis metaforą kaip reikšmės perkėlimą traktuoja taip, kad tai, kas išryškėja individualioje tikėjimo patirtyje, tampa visuotina. Metafora įgauna prievartinį pobūdį, kurio išvengti padėtų turbūt tik vizualusis tikėjimo įvykio įvardijimas. Tokių atvejų lietuvių kultūroje nėra daug: Algirdo Juliaus Greimo aprašyta estezė ar Arvydo Šliogerio Esmo žaibas, kai iš tamsos staiga gimsta būtis kaip šviesos srautas.

Filosofas Gintautas Mažeikis apie A. Šliogerio knygą „Niekis ir Esmas“ daugiau nei prieš 15 metų rašė: „Tai – geriausia iki šiol parašyta lietuvių filosofinė knyga.“ Apie A. Bielskio „Nešventą sakramentą“ knygos ketvirtajame viršelyje tas pats recenzentas G. Mažeikis pabrėžia tik jos autentiškumą ir aktualumą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...