captcha

Jūsų klausimas priimtas

Filosofas: celibatas kelia problemų tik jaunam žmogui

Gyventi laikantis celibato įmanoma tik meilę moteriai pakeitus meile Dievui ir parapijiečiams, pasinėrus į maldą – LRT RADIJUI sako vyskupas Arūnas Poniškaitis. Filosofas ir religijotyrininkas Gintaras Songaila priduria, kad aistrų atsisakyti sunkiau jauniems žmonėms, o vyresniems iššūkis – atrasti dvasinę bendrystę su kolegomis ir pasauliečiais.
Scanpix Baltics nuotr.
Scanpix Baltics nuotr.

Jėzus nereikalavo celibato, bet rodė pavyzdį

Romos katalikų bažnyčioje nuostatos įšventinti kunigais tuos, kurie įsipareigoja priimti celibato įžadą, laikomasi jau apie tūkstantį metų, teigia vyskupas A. Poniškaitis.

„Ši nuostata atsirado žvelgiant į aukščiausią Bažnyčios galvą ir jos pradžią – Jėzų Kristų, kuris neturėjo šeimos. Jėzus pabrėžė ypatingą santuokos vaidmenį – vyro ir žmonos meilė santuokoje yra Dievo meilės žmogui, Bažnyčiai atspindys“, – pasakoja vyskupas.

Pirmieji Jėzaus mokiniai – apaštalai, kiek žinoma, turėjo šeimas, bet bėgant laikui Jėzaus kvietimas „kas nori sekti paskui mane, teišsižada pats savęs, viską tepalieka ir teseka manimi“ pritaikytas dvasininkams, formavosi celibatinė vienuolio ir kunigo gyvenimo tradicija. Pagrindinė celibato prasmė – sekti Jėzumi. Kitas vertus, savaip sekti Jėzų kviečiamas ir kiekvienas jo mokinys krikščionis, ir pasaulietis.

Stačiatikių vyskupų skaistumas – praktiniais sumetimais

„Rytų katalikų bažnyčioje, kaip ir Romos bažnyčioje, egzistuoja trijų pakopų kunigystė: diakonatas, kunigystė ir vyskupystė, tačiau ten iki įšventimo į diakonus žmogus gali pasirinkti, turėti šeimą ar ne“, – hierarchijos reglamentą dėsto filosofas ir religijotyrininkas G. Songaila.

Paskui šventikas nebegali sudaryti santuokos, net jei tampa našliu. O vyskupai Rytų katalikų bažnyčioje nuo VI a. renkami tik iš vienuolių, davusių skaistumo įžadus. Taip nutiko, nes, IV a. vykstant tikėjimo ginčams, Rytų katalikų bažnyčioje iškilo vienuolių autoritetas – jie pasirodė esą stipriausi tikėjimo doktrinos gynėjai, aiškina religijotyrininkas.

„Taip pat būta piktnaudžiavimų, kai vyskupas, turėjęs šeimą, įšventindavo į kunigus savo vaikus. Vėliau tie kunigai tapdavo vyskupais, įšventindavo savo vaikus. Bažnyčios turtas tapdavo šeimyniniu turtu“, – nešvarią stačiatikių vyskupų schemą įvardija G. Songaila.

Todėl, pastebi jis, nuspręsta į vyskupus įšventinti vienuolius, neturėjusius šeiminių įsipareigojimų. Iki šiol vienuoliai ortodoksų Bažnyčioje turi didžiausią autoritetą iš visų dvasininkų luomo atstovų.

Kunigo širdis turi būti nepadalinta

„Antanas Maceina, sekdamas apaštalu Pauliumi, sako, kad žmogus, gyvenantis vienas, turi nepadalytą širdį – gali visą gyvenimą atiduoti bažnyčiai“, – garsaus lietuvių filosofo mintis prisimena G. Songaila.

Nereikia galvoti apie vaikus, žmoną, galima dešimt metų studijuoti, dvidešimt – gyventi vienuolyne, o grįžus su žmonėmis dalintis sukauptais dvasiniais lobiais. Celibato besilaikantis katalikų kunigas ir lietuvių sąmonėje, literatūroje, anot G. Songailos, – šviesuolis, atvažiuojantis į kaimą ir galbūt nelabai suprantantis žmonių, kurie turi vaikų, problemas. Turintis šeimą kunigas, iš kitos pusės, gyvena tomis pačiomis bėdomis, kaip pasaulietis.

„Praktiniu aspektu šeimos neturintis kunigas mobilesnis – gali lengviau pakeisti parapiją, išvykti į misijas. Kita vertus, negali sakyti, kad šeimoje gyvenantis žmogus mažai ką nuveikia visuomenės naudai“, – praktinės celibato pusės nesureikšmina A. Poniškaitis.

Kunigystė panaši į santuoką

„Stodamas į seminariją supratau ir tai, kad neatskiriama šio kelio dalis – gyvenimas laikantis celibato. Klausiau savęs, ar galėsiu“, – praeitį prisimena vyskupas.

Jam padėjo malda, sunkumų aptarimas seminarijoje ir bendravimas su įvairiais žmonėmis iš išorės. Bendraudamas su jais, dvasininkas stebėjo ir save, bandė suprasti, ar ištesės pažadą jiems tarnauti laikantis celibato.

„Tačiau nereiškia, kad vėliau neiškyla naujų sunkumų. Lygiai taip pat ir kuriant šeimą negalima visko numatyti, reikia pastangų įsipareigoti mylėti vienintelį žmogų, bet tos pastangos mylint žmogų nėra tik kančia“, – santuoką su kunigyste lygina A. Poniškaitis.

Meilė bėgant metams bręsta, tvirtėja, įgauna kitą pavidalą. Kunigystė, pasak dvasininko, – kažkas panašaus į santuoką.

Meilei lytiškumas nereikalingas

Žmogus, teigia A. Poniškaitis, – būtybė, kurianti santykius su kitais žmonėmis. Vienišas žmogus negalėtų egzistuoti.

„Ir pasakojimuose apie žmogaus sukūrimą Šventajame Rašte pabrėžiama santykio reikšmė – Dievas sako, kad negera žmogui būti vienam. Šiame kontekste sukuriami vyras ir moteris – vienas kitą papildantys žmonės“, – žmogiško santykio ištakas aiškina vyskupas.

Daugelis, pastebi A. Poniškaitis, realizuoja žmogaus pašaukimą šeimoje. Visgi net ir ne dėl tikėjimo dalykų dalis žmonių šeimos lieka nesukūrę, tačiau negalime sakyti, kad tų žmonių orumas ir branda menkesnė. Jie taip pat bendrauja su kitais, tik iš šio santykio eliminuojamas fizinis lytiškumas. Besiruošiant kunigystei, priduria vyskupas, reikia galvoti apie pašaukimą mylėti, apie tai, kas yra kitas asmuo, su kuriuo bendraudamas išsiskleidi kaip žmogus, netampi suirzusiu bambekliu. Kunigui šis asmuo pirmiausia – Dievas, o ne teorija, gražūs pasakojimai, abstrakti energija.

„Be maldos, santykio su Dievu neįsivaizduoju gyvenimo laikantis celibato. Taip pat yra santykis su parapijiečiais. Reikia mokytis juos mylėti ta meile, kuri neapibrėžta lytiškumu, priimti kaip savo šeimos narius“, – apie dvasinio santykio paieškas pasakoja A. Poniškaitis.

Krikščionis pasaulietis – kunigas savo šeimai

„Liuteronų kunigai Lietuvoje gali turėti šeimas, bet ne visi jas turi. Tie, kurie šeimų nesukūrę, neradę tinkamo žmogaus, taip pat laikosi skaistybės įžadų“, – aiškina evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Ričardas Dokšas.

Be to, primena jis, nė vienas krikščionis iki santuokos negali turėti kūniškų malonumų. Tai galioja visai visuomenei, vadinančiai save krikščioniška.

„Šeimos tėvas, nepriklausomai nuo to, yra kunigas ar krikščionis pasaulietis, irgi privalo mokyti šeimą pažinti Dievą, melstis, gerbti tėvą ir motiną“, – pamatines visų krikščionių prievoles vardija R. Dokšas. Jis evangelikų liuteronų kunigu tapo 40 gyvenimo metais. Iki tol gyveno krikščionišką gyvenimą nekunigaudamas bažnyčioje, bet būdamas kunigu savo šeimoje. O vėliau, išėjęs mokslus, išmokęs senąsias kalbas, kad galėtų pažinti Šventąjį Raštą ir skelbti jį visuomenei, buvo pašauktas į Bažnyčią.

Vyresniems dvasininkams kūniškas susilaikymas – menkniekis

Akademiniame pasaulyje ilgai būta mados žmogaus gyvenimą aiškinti per seksualinę prizmę. Šios tradicijos pasekmė – celibatas pirmiausia siejamas su susilaikymu nuo seksualinių santykių. „Dabar daugelis jaunuolių gyvena aktyvų lytinį gyvenimą – jiems sunku suprasti celibato prasmę. Bet galiu paliudyti, jauni žmonės, besilankantys bažnyčioje, laukia santuokos, susilaiko nuo lytinių santykių, ir dėl to jiems nieko nenutinka – gyvena normaliai“, – tikina G. Songaila.

O vyresnius dvasininkus celibatas jaudina menkiau. XIX a. rusų šventasis Ignotas Briančaninovas, sako religijotyrininkas, rašė, kad biologiškai su amžiumi ateina etapas, kai aistros nutyla, tačiau žmogus trokšta gyventi šeimoje.

„Net vienuoliui jo bendruomenė – stiprinanti dvasinė šeima. Bendraujant su pagyvenusiais vienuoliais, kunigais, man pasirodė, kad bendrystės paieška jiems buvo sunkiausias išbandymas, o kūniškas aspektas – palyginti niekinis, keliantis problemų tik jaunam žmogui tol, kol netampa įpročiu“, – patirtimi dalijasi G. Songaila.

Tačiau LRT RADIJO klausytojas mano, kad jaunam žmogui gyvenimas be lytinių santykių neįmanomas ir celibatą vertina neigiamai. „Panaikinus celibatą galbūt padaugėtų besirenkančiųjų kunigystę. Kunigai – tokie pat žmonės, kaip aš ar bet kuris kitas vyras“, – teigia jis.

Celibatas – dovana, kurios atsisakyti neverta

Ne visi Katalikų bažnyčios dvasininkai įpareigoti gyventi celibate. Rytų apeigų katalikų dvasininkai, sukūrę šeimas prieš tapdami kunigais, sako A. Poniškaitis, toliau gyvena šeimose. Diakonai, neaukojantys mišių, bet galintys teikti kai kuriuos sakramentus, taip pat gali sukurti šeimą iki įšventimo.

„Popiežius, minėdamas, kad celibatas – ne dogma, be abejo, teisus. Tačiau jis pabrėžė ir kad celibatas – dovana Bažnyčiai, kurios nėra prasmės atsisakyti“, – primena vyskupas.

Katalikų bažnyčioje į kunigystę, anot A. Poniškaičio, žiūrima ne kaip į prievolę, įgyvendinamą vien užsispyrimu, kurios sulaužymas lemia asmens pražūtį. Žmogus, pajutęs tikrai negalėsiąs gyventi celibate, yra laisvas rinktis – gali išeiti iš seminarijos ir sukurti šeimą. Tai bus jo krikščioniškas kelias.

„Visuomenėje formuojama nuostata, kad turėti lytinių santykių fiziškai būtina, be to neįmanoma gyventi. Tačiau lytinis gyvenimas, vienam sutuoktiniui išvykus ar patyrus traumą, susirgus, gali tapti apribotas ar visai neįmanomas“, – įmanomą situaciją modeliuoja dvasininkas.

Ar savo antrąją pusę tokiu atveju reikia apleisti? Jo nuomone, tai nežmoniška. Neteisinga žmogų įsivaizduoti ir kaip dvasinę būtybę, neturinčią kūno, bet žmogus nuo gyvūno skiriasi tuo, kad nėra valdomas instinkto – gali valingai rinktis kelią.

„Į kitą žmogų reikia žiūrėti ne kaip į daiktą, kurį galima suvartoti tam, kad išgyventum, bet kaip į asmenį, kurį turi gerbti“, – apibendrina A. Poniškaitis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...