captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: romanas apie romaną apie romaną ir šiek tiek tylos prieš susitaikymą

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos specialistė Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Peterio Stjernstromo knygą „Geriausia knyga pasaulyje“ ir Sarah Lean – „Šuo vardu benamis“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Peteris Stjernstromas „Geriausia knyga pasaulyje“

Kaip parašyti pačią geriausią knygą pasaulyje? Dviem girtiems rašytojams  – Titui Jensenui ir Edžiui X – aistringai besišnekučiuojant gimsta idėja apie būtent tokį kūrinį. „Po vieną tai niekas, bet kartu – kažkas didinga“ (p. 26), – kalbasi jiedu gėrėdamiesi slemo festivalio dalyviais. Tai ir geriausia pasaulyje knyga turėtų būti visas kitas knygas apimanti knyga, stilių ir žanrų samplaika, kuri galiausiai karaliautų kelių ar net keliolikos skirtingų žanrų topuose: „Kriminalai, maisto gaminimas, dietų aprašai, vadybos literatūra, knygos „pasidaryk pats“, savigalba, kaip būti laimingam, viskas iš karto!“ (p. 26).

Titas Jensenas, talentą beprageriantis, bet pernelyg gerą nuomonę apie save puoselėjantis pagyvenęs rašytojas, padedamas savo agentės išsiblaivo, pradeda rūpintis savimi, tarsi atjaunėja, o į knygos rašymą kimba su kone liguistu užsidegimu vis kartodamas mantrą „Geriau būti apsėstam nei priklausomam“ (p. 44). Tačiau sėkmingą jo darbą ir gerą nuotaiką vis trikdo Edžio X, jauno poeto, liejančio meilės eiles slemo festivaliuose, šešėlis – gal ir jis rašo geriausią knygą pasaulyje, o gal net ketina nušvilpti jo rankraštį?

Iš pirmo žvilgsnio lengvo siužeto romanas, atmieštas nemenkomis humoro ir ironijos dozėmis, įvilioja skaitytoją į spąstus – tiek siužeto lygmeniu, tiek metateksto. Skaitytojui vis duodama žvilgtelėti ne tiki į Tito Jenseno gyvenimą, bet ir į jo rašomo kūrinio puslapius. Iš jų matyti, kaip jis į siužetą įpina ir receptų, ir kriminalų, ir savigalbos literatūros elementų. Kartu pamažu aplanko suvokimas, kad pasakotojas taip žaidžia su skaitytoju po truputį jį klampindamas į savo geriausią knygą pasaulyje. Tito Jenseno gyvenimo pokyčiai, išsilaisvinimas nuo priklausomybės, rašytojų tarpusavio intrigos, erotikos trupiniai, kriminalinis elementas ir netikėta, trikdanti, viską aukštyn apverčianti pabaiga... Juk visa tai kuo puikiausiai atitinka romano pradžioje dviem girtiems rašytojams kilusį geriausios knygos pasaulyje receptą!

Iš tiesų tai labai gudriai parašyta knyga. Viena vertus, iš skaitytojo ji nereikalauja pernelyg didelių pastangų, erudicijos, kontekstų išmanymo, tačiau puikiai sudėliotais taškais, siužeto posūkiais, užuominomis, nejučia ir net su nemenku malonumu leidžia sukramsnoti knygą apie rašymą, knygą apie rašytojo žaidimą su skaitytoju bei rašytojo žaidimą su pačiu savimi. Galiausiai – romaną apie romaną apie romaną.

BET. Didelis BET, kurio, jei ne leidėjų aplaidumas, galėtų ir nebūti. Smagią ir į šiokį tokį intelektualinį nuotykį vedantį romaną akivaizdžiai prastina ir atmesti skatina vertimas. Ne badmetis, turime puikių vertėjų iš švedų kalbos, bet kažkodėl pasirinkta leisti Aistės Vareikytės vertimo vertimą, darytą, žinoma, iš anglų kalbos. Gal taip ir praslystų šis keistumas, jei nuolatos už akių nekliūtų vietomis neįtikinamai sausas stilius, logikos bei korektūros ir, svarbiausia, gluminančios vertimo klaidos, kurias vainikuoja kone tiesiogine prasme Mozės ragų vertas vertalas „Darai mane pragariškai raguotą“ (p. 175). Bent kiek mokantis anglų kalbą greitą susivoks, kad čia būta angliško žodžio „horny“. Tiesioginė jo reikšmė, be abejo, ir yra raguotas, tačiau erotinėje scenoje susijaudinusi šį žodį moteris pavartoja kaip plačiai paplitusį slengą, norėdama pasakyti, kad vyriškis ją tiesiog labai jaudina...

Su niūriu daugtaškiu ir norėtųsi pabaigti apžvalgą, vis dėlto šią švedų rašytojo knygą paskaityti verta, originalo ar kuria kita kalba, rodos, be lietuvių, romanas verstas į dar septynias.

Sarah Lean „Šuo vardu benamis“

Ką daryti, kai nori pasikalbėti, bet niekas tavęs neklauso, o kiekvienas iš burnos paleistas žodis priverda košės bei sulaukia suaugusiųjų nepritarimo? Visų pirma, jauna mergaitė Kelė Luiza Fišer nusprendžia dalyvauti labdaringo tylėjimo akcijoje – taip padėti sunkiai sergantiems vaikams bei įrodyti, kad sugebėtų ištylėti bent vieną dieną. Tačiau, akcijai prabėgus, o Kelei sėkmingai įvykdžius užduotį, ją aplanko palaimingas suvokimas apie tylėjimo galią – ji niekam nebeužkliūva, su niekuo nebesusikivirčija, tad praranda poreikį kalbėti apskritai.

Kelės gyvenimas nėra lengvas. Vos prieš metus ji per avariją neteko mamos, o suaugusieji nepadeda su tuo susitaikyti jai priimtinu būdu. Jie  nurodinėja, kaip ji dėl šios tragedijos turėtų elgtis ir jaustis, tėtis apskritai vengia kalbėti apie mamą, dažnai elgiasi lyg jos nebuvo, nors mergaitė negali tiesiog pamiršti dalykų, kurie tiek daug reiškia (p. 82). Kelei atrodo, kad yra tėtis it „apdriskęs senas lokys, vis dar apsnūdęs po žiemos miego. Tik kad žiema jau seniai praėjo“ (p. 30).

Nors suaugusiesiems mergaitės tylėjimas kelia nerimą, jai tai laikotarpis, kupinas atradimų ir svarbių gyvenimo pamokų. Ji atranda kūno, šypsenos kalbą ir jos galią („Ir aš jam nusišypsojau. Tai buvo lyg kalbėjimasis, tik nesikalbant. Nežinau, ką mes vienas kitam sakėme, bet tikriausiai kažką gražaus“ (p. 37)), o susipažinusi su aklu ir kurčiu kaimynų berniuku, pramoksta ir Brailio bei liečiamųjų ženklų kalbos, taigi atranda, kad, nustojus šnekėti, bendravimas su aplinkiniais nenutrūksta – tyliosios kalbos suteikia naujų potyrių ir galimybių, atveria kitokį pasaulį ir jo gelmę.

O svarbiausia kalba, kurią išmoksta Kelė, – yra širdies kalba. Dar prieš nustodama kalbėti, per tragedijos metines, ji pradėjo mamą regėti – žiūrinčią į ją, vaikštančią su milžinišku šunimi, pasirodančią su keistu benamiu, galiausiai besikalbančią su ja. Iš pradžių mergaitė nesupranta, ką mato – vaiduoklį, angelą ar dar ką, bet tai nesvarbu, nes vaizdinys ją ramina ir guodžia, o galiausiai ir padeda suprasti, kad tai, ką laikė išore, iš tikrųjų yra vidus (p. 117). Kitaip tariant – mama, kol tik ją prisimins, visada bus kartu su ja kaip jos pačios dalis. Būtent todėl knygos pabaigoje ji pagaliau vėl ima kalbėtis su tėčiu ir išdrįsta pasakyti, ko negebėjo anksčiau: „Aš tik noriu šnekėtis apie ją [mamą, – E. B. pastaba], nes tik taip ją prisimenu. Tik tada atrodo, lyg ji būtų čia pat“ (p. 148).

Tikriausiai ne vienam jau kirba mintis, o kuo čia dėtas šuo, okupavęs ne tik pavadinimą, bet ir visą dailų knygos viršelį? Viena vertus, toks netikėtai Kelės gyvenime pasimaišiusio šuns sureikšminimas yra duoklė vaikų pamėgtos animalistinės istorijos žanrui, gal net ne visai gražus triukas prie istorijos apie žmonių problemas ir santykius pritraukiantis sentimentalios knygos apie gyvūnus ieškantį skaitytoją. Šuo čia atlieka net ne antraeilį, o greičiau trečiaeilį vaidmenį, tėra istorijos katalizatorius, paskutinė mamos dovana Kelei ir visai šeimai. Turbūt ne vienas skaitytojas nuvils, kad tikru herojumi ir charakteriu šuo taip ir netampa, telieka miela dekoracija, grąžinusia džiaugsmą į mergaitės gyvenimą.

Graži ir šviesi debiutinė britų rašytojos S. Lean knyga „Šuo vardu Benamis“. Išlaikydama intrigą, lengvu, patraukliu stiliumi ji vaikui suprantama kalba (juk pasakotoja yra ir protagonistė, nors kartais, tiesa, pernelyg stipriai justi už jos besislepiantis suaugusiojo balsas) pasakoja apie skaudžius ir sudėtingus dalykus: artimojo netektį, nesusikalbėjimą, vienišumą, baimę pamiršti, bet kartu ir apie gyvenimo grožį, įvairovę, stebuklus, kurie nutinka kasdienybėje.  Ši knyga – ne literatūrinės aukštumos, tik sentimentali, vietomis kiek banaloka istorija, tačiau kartais kaip tik tokios jaudinančios ir net sugraudinančios knygos padeda pamatyti šviesą net juodžiausiose tamsose.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...