captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pabėgėlių krizė radikalams tampa tramplinu į valdžią

Europoje vyrauja šokas, sukeltas gausybės atvykėlių, o šia būsena naudojasi populistinės radikaliosios partijos, siekiančios patekti į valdžią, LRT RADIJUI sako tarptautinės žmogaus ir humanitarinės teisės profesorius iš Esekso universiteto Geoffas Gilbertas. Be to, priduria jis, situacija kai kuriose pasaulio šalyse yra daug blogesnė, tačiau būtent Europos gyventojai stengiasi užmerkti akis prieš pabėgėlius.
Sipa/Scanpix nuotr.
Sipa/Scanpix nuotr.

– Jungtinės Tautos (JT) praneša, kad šiuo metu pasaulyje yra daugiausia dėl konfliktų namus palikusių žmonių – daugiau nei 65 mln. žmonių (arba vienas iš 113) tapo pabėgėliais, prieglobsčio prašytojais ar gyvenamosios vietos netekusiais šalies viduje. JT išleido specialią ataskaitą, kurioje pabrėžia, kad pirmą kartą nuo duomenų rinkimo pradžios pabėgėlių skaičius viršijo 60 mln. ribą. Ką apie tai manote?

– Tam, kad suprastumėte pabėgėlių krizės kontekstą, reikėtų pažymėti, kad iš Sirijos pasitraukė apie 11–12 mln. žmonių. Tai, žinoma, milžiniškas skaičius, bet jei žvelgtume į bendrą pabėgėlių skaičių pasaulyje, tai yra tik dalis namus palikti priverstų žmonių. Šis tyrimas neįtraukia žmonių, kuriems teko apleisti savo namus dėl klimato kaitos. 65 mln. – tai skaičius asmenų, kurie tapo pabėgėliais dėl žmogaus sukeltų karų ar konfliktų.

Be Sirijos, Afganistanas ir Somalis taip pat netenka didelės dalies savo piliečių, kurie yra priversti pasitraukti iš šalies arba praranda namus ir lieka šalių viduje. Žinoma, tam, kad pabėgėlių skaičius pasaulyje pastebimai išaugo, įtakos padarė karas Sirijoje, tačiau nereikia pamiršti, kad pasaulyje yra dar 54 mln. namus palikusių žmonių ir jie nėra iš Sirijos, o 86 proc. pabėgėlių yra iš besivystančių pasaulio šalių.

– Tokie skaičiai yra įspėjimo signalas pasauliui ir jo lyderiams. Kokių priemonių reikėtų imtis, kad būtų numalšinti konfliktai, o priverstinis žmonių pasitraukimas iš namų būtų sustabdytas?

– Svarbiausia priežastis, kodėl žmonės tampa pabėgėliais – ginkluoti konfliktai arba žmogaus teisių pažeidimai. Jei būtų sukurta sistema, kur šalys, kuriose vyksta konfliktai, laikytųsi ir ratifikuotų žmogaus teisių, humanitarines sutartis, o tarptautinė bendruomenė turėtų pakankamai ryžto prižiūrėti, kad šių nuostatų būtų laikomasi vietiniu lygmeniu, tuomet automatiškai sumažėtų žmonių, siekiančių apsaugos ir prieglobsčio, skaičius.

Žinoma, reikia turėti omenyje, kad žmonės visada judėjo iš vienos vietos į kitą, tai natūralu. Vienas dalykas, į kurį kartais žiūrima klaidingai, – tai ekonominių migrantų idėja. Taip, žmonės judės iš vienos vietos į kitą ieškodami geresnio gyvenimo. Kai šalies ekonomika sunaikinama ginkluotų konfliktų, sudėtingo demokratijos kūrimo proceso, kalbėti, kad žmonės palieka šalis tik dėl ekonominių priežasčių ir vyksta į vakarus, mano nuomone, yra ne visiškai tikslu ir net juokinga.

– Kitas dalykas, dėl kurio susirūpinimą išreiškė JT, yra tai, kad dėl migracijos, ypač Europoje, išaugo ksenofobija ir kartu – dešiniųjų radikalių partijų skaičius. Ar, jūsų nuomone, tai grėsmė Europos demokratinėms vertybėms?

– Tai, ką matome Europoje, galėtume pavadinti šoku, kilusiu dėl tokios daugybės žmonių, atvykstančių į Senąjį žemyną. Tuo pasinaudojo populistinės partijos, ypač radikali dešinioji. Būtent taip, skatindama šoką ir baimę, radikali dešinė siekia patekti į valdžią. Bet jei situaciją Europoje palygintume su padėtimi kitose pasaulio vietose, jei pažvelgtume į tokias šalis, kaip Libanas, kur ketvirtadalis visuomenės buvo priversta pasitraukti ir prašyti prieglobsčio, tuomet situacija Europoje neatrodytų tokia gąsdinanti.

2014 m. dirbau Nigeryje, skurdžiausioje pasaulio šalyje. Bet ji priglaudė pabėgėlius iš Nigerijos, bėgančius nuo „Boko Haram“, iš Malio bėgančius dėl išaugusios islamistinių grupuočių grėsmės. Nigeris skyrė žmonėms pastogę, pabėgėliams padėjo vietiniai gyventojai. Tačiau Europa stengiasi užmerkti akis prieš pabėgėlius ir siaubą, su kuriuo dalis pasaulio susiduria šiandien.

– Kaip tuomet žmogaus teisių atžvilgiu galima vertinti Europos Sąjungos ir Turkijos susitarimą dėl migrantų perskirstymo?

– Problema ta, kad susitarimas ignoruoja nemažą dalį žmogaus teisių. Viena pagrindinių – teisė siekti ir gauti prieglobstį. Ši idėja, kad prieglobsčio prašytojas turi pasilikti pirmoje saugioje valstybėje, nėra tarptautinės teisės nuostata. Europa bando išspręsti savo problemas, sakyčiau – savo politines problemas – žmonių sąskaita, juos siųsdama atgal į Turkiją. Dėl pabėgėlių padėties Turkijoje kyla klausimų ir abejonių, neaišku, ar ji gali tinkamai įgyvendinti savo įsipareigojimus.

Girdėjome apie žmones, kurie užstrigę pasienio ruožuose su Turkija, nes ši neįsileidžia prieglobsčio prašytojų. Turkijos pabėgėlių stovyklų sąlygos taip pat sulaukia nemažai kritikos. Žinoma, negalima paneigti, kad Turkija padarė labai daug, įsileidusi šimtus tūkstančių migrantų ir tapusi daugiausia pabėgėlių turinčia šalimi. Iš tiesų Europos šalys galėjo padaryti kur kas daugiau. ES šalys, palyginti su kai kuriomis kitomis pasaulio šalimis, yra neįtikėtinai turtingos. Palyginimui – Libane kas ketvirtas žmogus yra pabėgėlis, o Vokietijoje  – du pabėgėliai iš tūkstančio. Vokietija pabėgėliams buvo labai dosni, tačiau kaip kitos šalys?

– Tačiau nemažai kritikos sulaukia ir turtingos arabų šalys.

– Žinoma, yra turtingų arabų šalių. Šalys ten dažnai nesuteikia pabėgėlio statuso atvykusiesiems, tačiau suteikia teisę dirbti ir gyventi. Negalima sakyti, kad arabų pasaulis neprisideda prie šios krizės sprendimo. Ar galėtų prisidėti daugiau? Tikriausiai taip. Ar Europa galėtų prisidėti daugiau? Tikrai taip. Kitų šalių spaudimas priimti žmones jokiais būdais neatriboja Europos nuo šio klausimo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...