captcha

Jūsų klausimas priimtas

Aklas G. Žickytės „pasimatymas“ baigėsi „Oskarams“ nominuotu filmu

Kopenhagos kino festivalio metu vyksta programa CPH:LAB, per kurią suporuojama dešimt jaunų kūrėjų: jie gauna pinigų ir kartu kuria filmą, LRT RADIJUI sako režisierė Giedrė Žickytė, kurios filmas „Čia aš tik svečias“, kurtas bendradarbiaujant su Čilės menininku Maites Alberdi, kvalifikuotas 2017 m. „Oskarams“. „Tokiu būdu aš atsiradau Čilėje ir pradėjau kurti filmą su Maite Alberdi. Galima sakyti, tai buvo aklas pasimatymas – ir labai sėkmingas“, – kalba menininkė.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kaip tarptautinė žiuri pristatė šį filmą, ką vertino ir kodėl būtent šis filmas, jūsų manymu, buvo kvalifikuotas 2017 m. „Oskarams“?

– Aš nežinau, bet mes labai džiaugiamės. Visi vienareikšmiškai sakė, kad jiems labai patiko. Galėčiau pacituoti, kas buvo pasakyta žiuri kalboje prieš įteikiant apdovanojimą: „Tai – tarsi geras literatūros kūrinys. Šis filmas atsiskleidžia per subtiliai panaudotą techniką, skirtą ištirti laiko, atminties ir namų sąvokas. Konkurso komisijos nariai pastebėjo itin gerą kameros darbą ir scenarijų, kuris leido kūrybiškai atskleisti filmo siužetą per penkias kasdienybės scenas.“

Pradėsiu nuo to, kaip atsirado šis projektas. Kopenhagos kino festivalio metu vyksta programa CPH:LAB. Joje dalyvauti kviečiami jauni kūrėjai iš viso pasaulio, sukūrę nors vieną ilgametražį filmą, pristatytą dideliame festivalyje. Kasmet atrenkama apie 10 kūrėjų, kurie tarpusavyje suporuojami, jiems duodama pinigų ir tuomet jie išsiunčiami į užsienį. Tokiu būdu aš atsiradau Čilėje ir pradėjau kurti filmą su Maite Alberdi. Galima sakyti, tai buvo aklas pasimatymas – ir labai sėkmingas.

– Ar jūs matėte vienas kitą pirmą kartą?

– Taip. Mus suporavo pagal anksčiau sukurtus filmus ir pokalbius su mumis. Šios programos filmai išties labai sėkmingi – jie pristatomi Berlyne, Toronte, Roterdame, laimi prizus. Žinoma, kartais sukurti filmo nepavyksta – kūrėjai nesutaria, susipyksta ir viską meta. Taigi tokiu būdu prieš porą metų aš buvau suporuota su Čile. Iš pradžių nuvykau į Kopenhagą, Daniją, kur mes su M. Alberdi susitikome ir pradėjome dirbti kartu prie filmo idėjos.

– Kaip buvo atrinkta idėja, parengtas siužetas? Apie ką šis filmas?

– Pirmiausia sugalvojome, kad yra žmogus, sergantis antra Alzhaimerio ligos stadija – jis puikiai prisimena savo praeitį, tačiau nesupranta dabarties. Sumanėme surasti herojų, kuris yra ne iš Čilės ir gyvena senelių namuose, tarp praeities ir dabarties. Iš pradžių galvojome, kad surasime kažką iš Lietuvos – gal kažkas yra emigravęs, nes visgi Čilė didelė šalis. Davėme žurnalistui užduotį – aplankyti visus senelių namus ir vėliau jis mums atsiuntė apie 100 veikėjų aprašymų. Tarp jų buvo ir rusas, tačiau nepakankamai įdomus. Šį sąrašą sutraukėme iki 50, iš jų – 20. Galiausiai atradome ispanę, kuri ir yra mūsų filmo pagrindinė veikėja – atkeliavusi iš Baskų krašto, o į Čilę emigravusi per ispanų pilietinius karus. Ji gyvena Čilėje, senelių namuose, tačiau galvoja, kad čia tik svečiuojasi. Veikėja yra nepaprastai charizmatiška.

Filme užfiksavome situacijas, kurios yra ir liūdnos, ir šarmingos, ir gyvenimiškos. Filmas gražus tuo, kad jis po truputį išsivysto, išsirutulioja. O apie ką jis yra? Apie tai, kad mes visi ilgimės savo namų, mums visiems svarbūs artimi žmonės. Pati pirmą kartą gyvenime prisiliečiau prie senelių namų, kaip reiškinio. Tie žmonės kiekvieną dieną laukia, kol kas nors ateis jų pasiimti. Taip, kaip vaikų darželyje vaikai laukia, kol vakare tėvai pasiims juos.

Iš tiesų per trumpą filmavimo laikotarpį mes prisirišome prie filmo herojų. Kiekvieną filmavimo dieną su daugeliu iš jų reikėdavo iš naujo susipažinti. Kartais senelių namų gyventojai mus palaikydavo kažką taisančiais darbininkais. Viską darėme pagarbiai. Galbūt tai ir paperka žiūrovus – nors per filmą juokiesi, jo pabaigoje lieki rimtas.

– Paskutinis jūsų filmas, sukėlęs ažiotažą Lietuvoje, – „Meistras ir Tatjana“. Ar jis jums labai svarbus?

– Taip, tai tarsi gabaliukas mano gyvenimo. Tai filmas apie didžiulę meilę ir kūrybą, kuri išlieka net po mirties. Po šio filmo kai kurie prie manęs ėjo ir sakė: „Giedre, dabar aš žinau, kaip noriu gyventi.“ Ne, tai nereiškia gyventi taip, kaip Vitas Luckus – jis suveikė tarsi veidrodis, aš puikiai supratau, ką jie man sakė. Šis filmas taip pat buvo kurtas išlaikant pagarbą, tačiau ir stengiantis nenuplaukti tik paviršium, pažvelgti giliau.

– Abu šie filmai atrodo skirtingi: „Meistras ir Tatjana“ kurtas ne vienus metus, per skausmą, o filmas „Čia aš tik svečias“ tarsi prabėga paviršiumi, atrodo, kad viskas vyko lengvai ir žaismingai. Tačiau abu jie įvertinti.

– Kalbant apie filmavimo trukmę, tai gali skambėti labai kontrastingai. Filmą „Čia aš tik svečias“ mes filmavome savaitę. Tačiau iki to laiko vyko tikrai didelis pasiruošimas. Iš to paaiškėja du dalykai, kas yra dokumentinis filmas. Labai svarbu tikrai geras pasiruošimas. Prieš vykdami į Čilę, mes jau žinojome tų žmonių rutiną, charakterius, tarpusavio santykius. Žinojome, kas su kuo draugauja, kas ką provokuoja, – buvome pasiruošę, kaip filmuosime šį filmą. Ir tuomet užteko tiesiog pastatyti kamerą ir laukti, kol įvyks stebuklas. Kitas dalykas, kuris turi eiti greta, – sėkmė. Ir, žinoma, mokėjimas pastebėti tai, kas užfiksuota. Sugebėjimas sudėti tai į vientisą kūrinį su pradžia ir pabaiga.

Nesutinku, kad filmas „Meistras ir Tatjana“ kurtas per skausmą. Aš jį kūriau ne su skausmu, o su dideliu įkvėpimu. Jis davė man daug laimės. Aš myliu dokumentinį kiną, nes tu prisilieti prie tikro gyvenimo, sutinki žmonių, kurie praturtina, ir, pavyzdžiui, mane tai užaugino kaip asmenybę.

– Kas finansuoja filmo kūrimą? Kaip sekasi pritraukti lėšas ir kiek prisideda valstybė?

– Be valstybės pagalbos nebūtų nė vieno filmo. Dokumentinis kinas tikrai nėra verslas ir nėra įmanoma jo kurti už savo pinigus ir vėliau juos susigrąžinti. Kuriama už pinigus, surinktus per fondus, užsienio transliuotojus, prodiuserius. Valstybės pagalba nėra šimtaprocentinė, bet pirmiausia turi gauti savo valstybės paramą, kad galėtum eiti kitur. Iš pradžių dalyvauji konkurse čia, rašai paraišką, dirbi prie projekto, tik tuomet gauni pirmą finansavimą ir eini toliau. Viskas mezgasi su metais ir patirtimi – kontaktų daugėja, biografija stiprėja.

Apdovanojimai yra ne tik džiaugsmas, jie taip pat duoda galimybę lengviau kurti toliau – susirinkti finansavimą iš tarptautinių šaltinių. Todėl pradedančiajam kino kūrėjui yra daug sunkiau. Ir be užsispyrimo, didelio darbo, tikėjimo tuo, ką darai, nieko nebūna. Vėliau tampa lengviau, tačiau imi justi atsakomybę – nedaryti klaidų ir nekurti prastesnių filmų.

– Ar Lietuvos dokumentinių filmų kūrėjai yra sulaukę tokios sėkmės?

– Arūnas Matelis su savo dokumentiniu filmu „Prieš parskrendant į Žemę“, kaip lietuvišku kūriniu, buvo pasiekęs daugiausia. Kai aš laimėjau, jis pasidalino savo patirtimi – ką man dabar reikės daryti, kaip viską reklamuoti ir kokių klaidų nebedaryti. Dėl tokių dalykų Lietuva nuskamba kaip šalis, jie yra labai svarbūs.

– Kodėl tiek mažai dokumentinių filmų rodoma televizijos ekranuose?

– Visi mano filmai buvo parodyti Lietuvos nacionalinėje televizijoje ir ji yra mano būsimojo filmo, kurį dabar kuriu, produkcijos partneris. Yra tokios taisyklės – pirmiausia su filmu turi pasirodyti festivalyje, paskui – kino teatro eilė ir tik tada – televizija. Visi aukštos kategorijos festivaliai reikalauja premjerų. Tai yra industrijos žaidimai ir jei filmas buvo parodytas per televiziją, nebegalima dalyvauti konkursinėje programoje. O festivalių reikia, juk jie duoda prizus, žinomumą, sklaidos vertę. Bet televiziją filmai visuomet pasiekia.

– Ar galite atskleisti ateities planus, kuriamus projektus?

– Šiuo metu intensyviai kuriamas filmas ir 2018 m. jis bus parodytas per Lietuvos nacionalinę televiziją. Tai filmas apie lietuvių radistą Simą Kudirką, kuris kadaise peršoko iš Sovietų Sąjungos laivo į amerikiečių pakrantės apsaugos laivą, paprašė politinio prieglobsčio, bet buvo grąžintas atgal. Tai sukėlė didžiulį atgarsį viso pasaulio žiniasklaidoje  – „New York Times“ ir kitų dienraščių pirmuosiuose puslapiuose  buvo žodis „Lietuva“. Po šios istorijos buvo net šiek tiek pakeista Amerikos Konstitucija.

– Grįžkime prie filmo „Čia aš tik svečias“. Ar Lietuvoje jį pamatysime rudenį „Scanoramoje“?

– Taip. Rudenį taip pat sužinosime ir apie Amerikos „Oskarų“ nominaciją. O gruodžio mėnesį – apie Europos kino akademijos apdovanojimą.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...