captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mažieji sūrininkai gamindami sūrius naudoja vienintelį konservantą

Sūrio produktų smulkieji sūrininkai negamina visai, o sūriams naudoja vienintelį konservantą – druską, LRT RADIJUI sako sūrininkė Laima Stankeviča. Beje, priduria ji, druską tenka vežtis iš Prancūzijos, nes rupi druska yra nešvari, o joduotoje druskoje esantis jodas naikina ir gerąsias, sūryje gyvenančias bakterijas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Kaip pasakoja L. Stankeviča, fermentinių sūrių gamybos tradicijos Lietuvoje nebuvo – fermentiniai sūriai atsirado tik XVII–XVIII a., kai Lietuvos dvarai užmezgė glaudesnius ryšius su Europa: „Tuomet dvarai pradėjo vežtis sūrininkus (daugiausia iš Olandijos ir Vokietijos) ir tada gaminti sūrį. O Lietuvoje daugiau buvo gaminami varškės sūriai.“

Anot sūrininkės, tai lėmė aplinka – Lietuvoje negyvena termofilinės bakterijos, kurios reikalingos fermentinio sūrio gamybai. „Anksčiau bakterijas ir veždavosi sūriuose: nori kokį nors sūrį pasigaminti, paėmei tokio paties sūrio galą, užkrėtei pieną bakterijomis ir gamini sūrį“, – kalba L. Stankeviča.

Sūrininko amatas, pabrėžia moteris, nėra labai lengvas, be to, jam reikia daug kantrybės ir įgūdžių: „Norint išvirti fermentinį sūrį, reikia mažiausiai 3,5 val. Be to, puskietis sūris mažiausiai tris mėnesius, o kartais ir pusę metų ar metus brandinamas rūsyje.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...