captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apokaliptinių filmų žiūrovams niekaip negana pasaulio pabaigų

Skaičiuojama, kad per visą XX a. buvo sukurta maždaug 113 apokaliptinės tematikos juostų, tačiau vien pernai kino teatrus pasiekė apie 20 Holivudo filmų pasaulio pabaigos tematika. Į klausimą, kodėl kinuose be pertraukos sukasi vieni į kitus vis panašesni apokaliptiniai filmai ir kodėl žiūrovams vis negana pasaulio pabaigų, atsakymų yra daug: pavyzdžiui, neretai kasdienybės išvarginti, politika nusivylę žmonės giliai pasąmonėje netgi nori ir laukia kokių nors visą pasaulį griaunančių įvykių.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Trauka filmams apie pasaulio pabaigą – milžiniška

Priešpaskutinę birželio savaitę daugelyje pasaulio šalių įvyko filmo „Nepriklausomybės diena: atgimimas“ premjera. Išskirtinis faktas – kino studija „20th Century Fox“ prieš pasaulinę premjerą nesurengė peržiūros bent jau JAV kino kritikams. Tad filmas žiūrovams išleidžiamas be galimybės sužinoti, ką apie jį mano kiti. Kino ekspertai net neprisimena atvejo, kai tokio biudžeto filmas išankstine tvarka nebūtų parodomas kritikams, be to, pastebima, kad ir reklamuodama filmą „20th Century Fox“ neįdėjo daug pastangų.

Įdomu ir tai, kad filmas pirmiausia pasirodė ne JAV, o kitose šalyse. Paaiškinimų tokiai situacijai kino žinovai turi įvairių, tačiau šį kartą visai ne apie tai, o apie didelę žiūrovų trauką filmams, kuriuose vaizduojama pasaulio pabaiga arba kaip pasaulis atrodo postapokaliptinėmis sąlygomis.

„Nepriklausomybės diena: atgimimas“ – tik vienas iš daugelio pastaruoju metu pasirodžiusių tokio žanro filmų. Skaičiuojama, kad XX a. buvo sukurta maždaug 113 apokaliptinės tematikos juostų, o per paskutinius 13 metų – daugiau nei per visą XX a. Praėjusiais metais kino teatrus pasiekė apie 20 Holivudo filmų pasaulio pabaigos tematika.

Arnoldas Schwarzeneggeris pernai spėjo suvaidinti dviejuose tokiuose filmuose – „Terminatoriaus“ penktoje dalyje ir apie zombių infekciją pasakojančioje juostoje „Megė“. Paskutiniuose „Oskarų“ apdovanojimuose fantastinis postapokaliptinis filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ gavo net šešias statulėles, o serialas „Vaikštantys numirėliai“ sėkmingai kuriamas jau šeštą sezoną.

Tad kodėl kinuose be pertraukos sukasi, anot kritikų, vieni į kitus vis panašesni apokaliptiniai filmai ir kodėl (ar tai būtų mirtį sėjantis virusas, zombių užkratas, pasaulinio atšilimo pasekmės, ateiviai, nežemiškos kito lygmens pabaisos, technologijos pažangos rezultatai, milžiniškas atominis sprogimas) žiūrovams vis tiek negana pasaulio pabaigų? Į šį klausimą atsakymų ieško tiek kino, meno kritikai, tiek psichologai.

Siužetai dažnai sutampa su vyraujančiomis baimėmis

Prinstono universiteto kino kritikai svarsto, kad kiekviena karta turi pasaulio pabaigos nuojautą. Paprasčiausias paaiškinimas būtų tas, kad civilizacija gyvuoja jau labai seniai. Didesni sukrėtimai, tokie kaip maras, pasauliniai karai, žmonijos neišnaikino, todėl daug kam natūraliai kyla minčių, kad labai ilgai į Žemę netrenkė asteroidas. O apie pasaulio pabaigą buvo galvojama net ir majų laikais, nes, kaip spėjama, būtent todėl jų kalendorius turėjo pabaigą, žyminčią visuotinę pabaigą, kuri 2012 m., beje, neįvyko.

Prinstono universiteto kino kritikai pastebi, kad apokaliptiniai filmai dažnai sutampa su tam tikru laiku vyraujančiomis baimėmis. Per Šaltąjį karą buvo kuriami filmai apie branduolinį sunaikinimą, sparčiai vystantis technologijoms – apie pasaulį užvaldančias mašinas (pavyzdžiui, 1984 m. pasirodęs pirmasis „Terminatorius“ ar 1999 m. „Matrica“). Apie nepagydomas virusines ligas buvo pradėta kurti dar prieš 40 metų.

Pasak kritikų, tokie filmai remiasi maru, raupais ar XXI a. baimėmis, tokiomis kaip paukščių, kiaulių gripas, SARS, Ebolos virusai ar antibiotikams vis atsparesnės bakterijos. Ir taip XXI a. pr. prasidėjo „Absoliutaus blogio“ filmų serijos, vėliau, 2011 m., būrį pirmo ryškumo Holivudo žvaigždžių kartu suvedė juosta „Užkratas“, kuri pritraukė ne tik daugybę žiūrovų, bet ir teigiamų kritikų atsiliepimų.

Filmų apie ateivius niekada netrūkdavo. Tik jie ne visada siekdavo visiškai sunaikinti žmoniją ar Žemę. Psichologai aiškina labai paprastai – nežinomybė, ar kitose planetose, tolimose galaktikose yra gyvybė, kaip ji atrodo, elgiasi ir kokie galėtų būti jos tikslai, nuolatos žadino žmonijos vaizduotę bei kūrybiškumą, todėl natūraliai iš to gimė knygos, komiksai, filmai.

Traukia, nes išlaisvina vaizduotę

Literatūros profesorius iš Minesotos universiteto Wesas Bardinas teigia, kad apokaliptiniai scenarijai žmones traukia, nes išlaisvina vaizduotę. Nors masinis sunaikinimas skamba depresiškai, tačiau kartu labai jaudina. W. Bardinas teigia, kad tokie filmai priverčia įsivaizduoti save veikėjų situacijoje, mintyse išeiti iš komforto zonos ar galbūt net tapti herojais.

Anot profesoriaus, labai svarbu, kad dažniausiai filmai pasibaigia atgimimu – didžiulė nelaimė, išbandymai pasibaigia, išgyvenusieji gauna progą viską pradėti nuo pradžių, o ta nauja pradžia filmuose neretai vaizduojama kaip daug geresnė bei teikianti daugiau vilties, net kai pasaulio miestai paversti griuvėsiais. Todėl neretai kasdienybės išvarginti, politika nusivylę žmonės giliai pasąmonėje netgi nori ir laukia kokių nors visą pasaulį griaunančių įvykių, kurie filme praeina labai greitai, – taigi žiūrėdami filmus jie ir patenkinta šią savo slaptą svajonę.

Populiariosios kultūros kritikas Christopheris Zumski Finke teigia, kad sėkmingam apokaliptinio filmo siužetui reikalingi du elementai: turi būti galinga neįveikiama jėga ir tai, kad pasaulio pabaiga iš tikrųjų niekada neateitų. Milijonai ar milijardai žmonių žūsta, tačiau visada išlieka tie, kurie gyvena ar turės gyventi pasikeitusiomis sąlygomis.

Nuolatinis „The Guardian“, „The Independent“ ir „Intelligent Life“ straipsnių apie popkultūrą autorius Nicholas Barberis teigia, kad pirmasis „Nepriklausomybės dienos“ filmas, pasirodęs 1996 m., įkvėpė visus kitus XX–XXI a. apokaliptinius filmus, o daugelis, žiūrėjusių šį filmą, iš tiesų pasijuto išgyvenę pasaulio pabaigą. Po poros metų pasirodęs „Armagedonas“ ir „Gilus sukrėtimas“ į „Nepriklausomybės dieną“ buvo panašūs net muzikiniu takeliu.

Anot N. Barberio, „Nepriklausomybės dienos“ vis tiek niekas nepralenkė. Filmo sėkmės paslaptis – tinkamai sudėliotas siužetas, labai gudriai įpinti istorijos posūkiai ir pergalė, priklausanti nuo strategijos, bendradarbiavimo bei pasiaukojimo. Tarp pagrindinių veikėjų yra juodaodis, o moterų vaidmenys tokie stiprūs, kad šis filmas puikiai atitiktų lyčių lygybės reikalavimus. Tad ar antroji dalis „Nepriklausomybės diena: atgimimas“ bus geresnė nei pirma, kritikai pasakyti dar negali.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...