captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Čičelis: kai minia neteisi (knygų apžvalga)

Literatūros kritikas Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Leonido Andrejevo apysaką „Judas Iskarijotas“ ir romaną „Šėtono dienoraštis“ bei Wolfgango Herrndorfo romaną „Čikas“.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Leonidas Andrejevas „Judas Iskarijotas“ ir „Šėtono dienoraštis“

XX a. pr. rusų rašytojo Leonido Andrejevo apysaka „Judas Iskarijotas“ ir romanas „Šėtono dienoraštis“ šiais metais pirmą kartą išleisti lietuvių kalba. Originalo kalba rusų skaitytoją minėti kūriniai pasiekė irgi ne taip seniai – 1990-aisiais. Sovietų Sąjungoje L. Andrejevo raštai buvo draudžiami leisti ir platinti, todėl kai kuriuos disidentus ir intelektualus pasiekdavo tik savilaidos būdu. Žlugus SSRS, L. Andrejevas Rusijoje ir Vakarų pasaulyje sulaukė didelio populiarumo ir pripažinimo.

Autoriaus asmenybė buvo itin sudėtinga ir kupina vidinių konfliktų: L. Andrejevas ne kartą bandė žudytis, buvo alkoholikas, gydėsi psichiatrijos ligoninėje. Polinkis į kraštutinumus sietinas ir su rusiškuoju nacionaliniu charakteriu, ir su individualiomis, tikriausiai genetinėmis, ypatybėmis.

Apysakos „Judas Iskarijotas“ veiksmas plėtojamas bibliniais laikais, tačiau, skirtingai nei Evangelijose, pasakojama ne iš Kristaus ir jo mokinių perspektyvos, o išdaviko Judo akimis. Tai, kas Šventajame Rašte liko neišplėtota, L. Andrejevo apysakoje tampa kūrinio pagrindu. Judas vaizduojamas kaip Šėtono apsėstasis, kuris meluoja, išduoda kiekvieną sutiktąjį, dėl to kenčia ir kartu tuo mėgaujasi. Apysakos pasakotojas iškelia esminį ir neišsprendžiamą klausimą: kas stipresnis – ar tikėjimu besivadovaujantis Kristus ir jo mokiniai, ar Piktasis, galintis įsikūnyti į kiekvieną žmogų? Gėrio ir blogio kovos tema pasaulio literatūroje yra neišsemiama, tačiau L. Andrejevas šią problemą papildo itin stipriu kirčiu: apsėstojo anksčiau ar vėliau vis tiek laukia milžiniškos kančios, tačiau L. Andrejevo apysakos pasakotojas nepaguodžia ir teisiųjų – jie priversti kentėti dėl blogio. Taigi gėrio ir blogio kovoje, kitaip nei daugelio kitų autorių kūriniuose, nugalėtojo nėra – laimi tik nuolatinė kančia.

Labai reikšmingas siužetinis apysakos posūkis – Kristaus atidavimas minios teismui. L. Andrejevas aiškiai pabrėžia, kad minia niekada nėra teisiųjų pusėje. Ši apysakos idėja glaudžiai siejasi su XX a. pr. besiplėtojusia psichoanalizės teorija ir praktika, kuri vakariečio mąstyme įtvirtino minėtą tiesą: tik individualus apsisprendimas veda etinės švaros link. Tas, kas žengia paskui, padarys bet ką, kad tik įtiktų tam, kuriuo seka. Šiandienės Rusijos politinės ir moralinės tendencijos rodo, kad šioje šalyje pasąmoninis pataikavimo, paklusnumo ir išdavystės kompleksas iki šiol neišspręstas, todėl L. Andrejevo kūryba, ypač apysaka „Judas Iskarijotas“, nepraranda aktualumo ir svarbos. Šis kūrinys – tai originali XX a. rašytojo Biblijos interpretacija, kurios siužetinis lygmuo neatitinka Šventojo Rašto tiesų, tačiau rusų autoriaus kūrinys, regis, net svarbesnis nei originalūs istoriniai siužetai, nes pasaulis, pasak L. Andrejevo apysakos pasakotojo, vystosi toli gražu ne pažangos link.

Į tą patį tomą įtrauktas romanas „Šėtono dienoraštis“ – irgi įtemptas ir daugiasluoksnis kūrinys, primenantis Michailo Bulgakovo tekstus, ypač romaną „Meistras ir Margarita“. Šėtonas abiejų autorių akimis yra linksmas, menantis pikta, keičiantis pavidalus ir, svarbiausia, režisuojantis bei vaidinantis. L. Andrejevo romane „Šėtono dienoraštis“ klausiama: kada žmogus yra nuoširdus, tikras, autentiškas ir kada vaidina, apsimeta ir sukčiauja? Atsakymas, kaip ir apysakoje „Judas Iskarijotas“, yra pesimistinis: Pirmojo pasaulinio karo įvykiai, Rusijos bolševikinė revoliucija, pasak L. Andrejevo pasakotojo, yra Šėtono planų įgyvendinimas Žemėje. Dievas ir jam paklūstantys silpni žmonės lengvai palūžta ir susipainioja tarp tikrumo ir apsimestinės vaidybos, nes velnias yra daug galingesnis už Dievą.

Savotiško žavesio romano „Šėtono dienoraštis“ pasakojimui suteikia ironija ir sarkazmas. Šių savybių kupinas pagrindinis veikėjas Henris Vondergudas, į kurį įsikūnijo Piktasis. L. Andrejevas atskleidžia, jog viskas pasaulyje priklauso nuo Šėtono – ir mintys, intelektiniai gebėjimai, ir istoriniai įvykiai, kurių veikėjus Vondergudas lyg aktorius tampo už virvučių, imituodamas lėlių teatrą. L. Andrejevo romanas formuluoja teatro sampratą, pagal kurią psichologinis įsigyvenimas nei aktoriui, nei žiūrovams nėra būdingas. Veiksmas vyksta kiek kitaip: Šėtonas vaidina išmoktus vaidmenis, kurie panašūs į treniruotes prieš veidrodį, o žiūrovų reakcijos, deja, irgi tik mėgdžiojimo rezultatas. L. Andrejevas romaną „Šėtono dienoraštis“ apibendrina paprasta išvada: blogis neturi priežasties, jis tiesiog plinta tam, kad pasaulyje nebūtų liūdna ir melancholiška. Šėtono savastis – tai šypsena, juokas ir linksmybės.

Wolfgangas Herrndorfas „Čikas“

Vokiečių autoriaus W. Herrndorfo romanas „Čikas“ pasakoja apie du paauglius, kurie, atėjus vasaros atostogoms, išsiruošia į nesuplanuotą, spontanišką ir, blaiviai žiūrint, kiek keistoką kelionę, kurios pagrindinis tikslas – pabėgti. Šiuolaikinės Vokietijos realybė jaunuolių netenkina, nes gyvenimo pasirinkimai, įvykiai ir tikslai matuojami materialiniais masteliais. Romano pagrindinio veikėjo Maiko tėvai nesugyvena, motina yra alkoholikė, o tėvas – bankrutuojantis verslininkas. Šeima stovi ties žlugimo riba. Maiko draugo, asocialaus paauglio Čiko, gyvenamoji aplinka irgi nėra pozityvi. Čikas ir jo šeima – emigrantai iš Rusijos stepių, Vokietijoje atsidūrę tik prieš kelerius metus. Čikas jau turi kriminalinę biografiją. Kaip paprastai ir nutinka, „blogasis“ veikėjas sugundo pozityvųjį leistis kelionėn į Valakiją – Rumunijos regioną, apie kurį Maikas anksčiau net nebuvo girdėjęs, o Čikas tik numano, kur yra minėtoji vietovė.

W. Herrndorfo kūrinys yra kelio romanas, kuriam būdingi visi šio žanro ypatumai: stipri intriga, aštrūs siužetiniai posūkiai, dramatiški charakteriai ir socialinio protesto tonas. Vienas pirmųjų tokio žanro kūrinių pasaulio literatūros istorijoje buvo Jacko Kerouaco romanas „Kelyje“. Jame veiksmas vyko XX a. 2-osios pusės JAV. Romanas „Čikas“ nėra toks radikalus tekstas, nes XXI a. socialinis protestas jau virto masiniu, madingu ir beveik tuščiu veiksmu, kurio priešakyje dažniausiai jau nestovi joks lyderis ar stipri asmenybė. Dažniau tai – statytinis. Tikrasis protestas XXI a. yra jau paauglių mąstymo teritorija, kurioje vyksta disciplinavimas ir baudimas, apie kurį XX a. 2-ojoje pusėje rašė prancūzų filosofas Michelis Foucault.

Mokykla, ligoninė, kalėjimas – tai įstaigos, kurios jau kelis tūkstančius metų nuslopina bet kokį išsišokimą prieš sistemą. Šiuolaikinio paauglio protestas – tai jau ne masių sukilimas, o individualus aktas, įtvirtinantis asmenines vertybes, kuriomis bus vadovaujamasi per artėjantį brandų gyvenimą. Be to, paauglio protestas visada nestokoja romantikos (tai romano „Čikas“ skaitytojams suteikia labai stiprų skaitymo malonumą). Kelionė – tinkamiausia forma, talpinanti žavesį, dinamiškumą ir aiškią socialinę poziciją. XX a. 2-ojoje pusėje Prancūzijoje gyvenęs lietuvių mąstytojas Algirdas Julius Greimas teigia, kad kelionė – tai geismo manifestacija. Kai leidžiamės keliauti, norime ne tik palikti realybę, kurioje esame, bet kartu ir ieškome naujos realybės. Romano „Čikas“ veikėjai nori palikti viską, ką iki kelionės jiems teko patirti Berlyne, ir atrasti kardinaliai priešingą tikrovę, kuri yra tik numanoma ir miglota, nes, tikriausiai, tai yra laisvė. Jos ieškoma kaip išsivadavimo nuo pareigos, nuobodybės ir suaugusiųjų bei bendraamžių prievartos.

W. Herrndorfo romanas „Čikas“ Europos šalyse literatūros kritikų ir skaitytojų sutiktas itin palankiai, gausiai verčiamas iš vokiečių į kitas kalbas ir gretinamas su Jerome`o Salingerio romanu „Rugiuose prie bedugnės“. Į šį kūrinį vokiečių autoriaus romanas panašus dėl tos pačios problematikos, personažų tipų ir prasminių akcentų. Akivaizdu, kad kiekviena karta nori turėti savąjį kelio, socialinio protesto ir paaugliškos romantikos pasakojimą, kuris vyresniųjų patirtis kiek papildo, tačiau iš esmės nekeičia. Būtent todėl svarbu klausti: kaip atsitinka, kad užaugę su tokiais romanais rankose vėliau pamiršta iš jų gautas pamokas ir tampa vienos ar kitos sistemos dalimis, sraigteliais? Panašu, kad suveikia daugybė socialinę tvarką palaikančių mechanizmų – švietimas, mokamas darbas, pramogų industrija ir kiti faktoriai, atvėsinantys karštas paauglių galvas ir širdis. Paradoksas tik tas, kad iš tiesų romanai „Rugiuose prie bedugnės“ ir „Čikas“ yra skirti ir suaugusiesiems, nes padeda neprarasti elementarios atminties ir savivokos bei minties aiškumo ir jausmo tvirtumo, gyvenant nelengvą ir neretai dramatišką gyvenimą, kurio prasmė nepastebimai išblunka ir tampa paženklinta bjauriais rutinos ženklais.

W. Herrndorfo „Čikas“, kaip ir L. Andrejevo kūryba, teigia tą patį: tiesa visada priklauso vienam žmogui, o ne beveidei visuomenei, kuri paklūsta galiai ir kontrolei. Viena skaudžiausių ir svarbiausių problemų, kaip buvo, taip ir tebėra, laisvės stoka ir didžiulis troškimas išgyventi tai, ką lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris vadina „patirties akimirkomis“. Tai būsenos, kai nėra to, kas draustų, lieptų, pavergtų kalba ir vaizdais. W. Herrndorfo romano veikėjai tai patiria leisdami tylius vakarus kalnuose, o L. Andrejevo veikėjams to nelemta patirti niekad.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close