captcha

Jūsų klausimas priimtas

Artimo žmogaus netektis – neprašyta, nenorėta, bet dovana

Artimo žmogaus netektis – labai skausmingas įvykis, bet jį galima vadinti likimo dovana, LRT RADIJUI sako psichologė psichoterapeutė Kristina Ona Polukordienė. Jei žmogus, pabrėžia ji, sielvartą įveikia jį, atsiveria daug naujų dalykų. „Keičiasi vertybės – smulkmenos, kurios anksčiau rūpėjo, tampa niekais, dėl kurių neverta nervintis. [...] Taigi išgyventa, įveikta, išskaudėta netektis atneša daug naujo matymo, naujų jėgų, ji keičia žmogų – tai žiauri dovana, kurios nieks nenorėjo ir neprašė“, – teigia K. O. Polukordienė.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Netektis yra jautrus ir skausmingas dalykas, apie kurį vengiam net galvoti. Kaip Jums atrodo?

– Taip, tai sunki tema. Bet ji neišvengiama todėl, kad netektys neapeina nė vieno iš mūsų. Tai neišvengiama gyvenimo dalis. Tad vienaip ar kitaip tenka apie jas galvoti ar jas patirti.

– Kaip mūsų kultūra prisideda prie požiūrio į netektis ir mirtį?

– Tai keblus klausimas. Manau, kad mūsų kultūra nepadeda išgyventi netekčių. Mūsų kultūra vienaip ar kitaip apeina mirties temą ir yra hedonistiška – nukreipta į jaunystės kultą, malonumus, džiaugsmą. Užtenka pažiūrėti, ką matome per televiziją – ten mirties, netekčių tema apeinama, nes atneša liūdesį, skausmą. Mūsų kultūra nepalieka pakankamai erdvės žmonių išgyvenimams, su kuriais visada ir yra susijusi netektis. Žinoma, nėra taisyklių, kiek žmogus gedi netekęs reikšmingiausių jam žmonių, bet tai visada trunka ilgai. Visose pasaulio religijose tai vidutiniškai vieni metai.

Metai – santykinis laikas, nes tai individualu. Kažkas gedi vienus metus, kažkas – kelerius, o gal dar ilgiau. Kai miršta artimi žmonės, laidotuvės trunka dvi tris dienas ir žmogus turi grįžti į normalų gyvenimo ritmą, nors jam laikas eina kitaip, jo jausmai visai kitokie ir jis jaučiasi visiškai asinchroniškas tam gyvenimo ritmui – jis išgyvena sielvartą. Bet mūsų kultūra nepalieka pakankamai erdvės žmogui išgyventi sielvartą.

Ankstesni papročiai tam labiau padėdavo. Žinomi 7, 9, 30, 40 dienų minėjimai, metinės. Tai papročiai, kurie turi savo dvasinę, religinę reikšmę, bet kartu labai padeda žmogui išgyventi jausmus, gauti palaikymą iš artimųjų. Kai žmogus gali apie tai pakalbėti ir paverkti, jis nesijaučia paliktas vienas su savo skausmu. Tokių papročių mažėja, tad lieka ir mažiau tos erdvės šiems jausmams išbūti. Žmogus po netekties eina į darbą – jis turi šypsotis, lyg viskas būtų gerai, o taip nėra.

Kai trūksta erdvės, jos ieškoma internete – atsiranda gedėjimo svetainės, forumai, kuriasi savigalbos ar paramos grupės. Tai labai svarbu – jausmų neįmanoma kažkur padėti, o po netekties žmogų lydi labai skausmingi jausmai. Jie neišvengiamai turi būti išgyventi, nes, jeigu jie nuslopinami, atidedami, išstumiami, vis tiek kažkuo virsta. Žmonės daugiau serga, turi kitokių problemų. Tai, kas duota, kas lydi netektį, turi būti išgyventa. Gyvenimas nėra vien tik džiaugsmas.

– Užsiminėte apie laidotuvių tradicijas ir pokyčius. Dabar galime pastebėti ne tik apeigų ir ritualų sutrumpinimą, bet ir mirties estetizavimą. Galbūt tai irgi nepadeda suvokti, kas iš tikrųjų atsitiko?

– Taip, ir tai irgi atspindi kultūros poveikį – ir numiręs žmogus dabar turi būti gražus, kad negadintų niekam vaizdo. Jį kosmetiškai tvarko ir taip tarsi bandoma nupiešti gražesnį mirties veidą, o realybė yra tokia, kokia yra. Mirtį bandoma estetizuoti, sutrumpinti laidotuves, kad jos nebūtų tokios graudžios. Bet tai yra kažkas, už ką mokama kita kaina – artimiesiems tai neišgyventas sielvartas, neišgyventi netekties jausmai, kurie virsta kitomis problemomis.

Kultūra, neigdama mirties temą ir nenorėdama jos matyti, kuria iliuzija apie nemirtingumą – mes visuomet būsime gyvi, amžinai jauni ir gražūs. Bet pažiūrėkime, kiek daug pastaruoju metu yra nerimo sutrikimų, to, ką vadiname panikos atakomis. Gal tai irgi yra atsakas – kuo labiau stumiame mirtį, tuo daugiau kyla tam tikro nerimo.

– Kaip veikia gynybinis mechanizmas, siekiant pabėgti nuo kančios, skausmo, sielvarto, kurį sukėlė netektis?

– Tikrai negalima pasakyti, kad tai daroma specialiai, tiesiog žmogui taip sunku, kad jis bando užsimiršti, o būdų yra įvairių. Galima gerti raminamuosius vaistus – kad žmogus neverktų, neliūdėtų, dabar per laidotuves labai dažnai jie siūlomi. Tai vienas būdas. Kartais tie vaistai vartojami labai ilgai. Aš nesu prieš vaistus, kai jie yra būtini, bet iš tikrųjų jų reikia gerokai rečiau. Dažniausiai per laidotuves jie duodami tam, kad būtų ramiau, ne tam, kad žmogus išgyventų jausmus. Ištikus netekčiai, neišgyventi neįmanoma.

– Iš tikrųjų, juk sakome ir girdime – neliūdėk, nesijaudink...

– Bet tai neįmanoma. Tai yra kažkas, ką tenka pereiti ir vaistai tai lyg sustabdo. Kartais žmonės tiesiog bando pasinerti į kažkokią veiklą, bando negalvoti, užsimiršti kitais būdais. Yra tokių gynybos būdų, kai jausmai tiesiog išstumiami, bet jie nedingsta – tai iliuzija, kad užsimiršau ar neišgyvenau, kad man jau geriau. Tai savęs apgaudinėjimas.

– Kaip nepasiduoti pagundai slopinti jausmus? Kaip ryžtis juos išgyventi?

– Leisti jiems būti – leisti būti liūdesiui, leisti sau verkti, kai liūdna. Labai svarbu pakalbėti su kuo nors, kas gali išklausyti, palaikyti, nenešioti to savyje vienam, jei tik įmanoma. Tiesiog leisti sau jaustis taip, kaip jaučiatės, neapgaudinėjant savęs – tai vienintelis receptas. Po netekties visuomet būna skaudu, liūdna, blogai. Tai normalu.

– Kokie yra gedėjimo etapai?

– Yra gedėjimo etapai, gedėjimo laikas, tik svarbu pabrėžti, kad nėra gedėjimo taisyklių. Vidutinis gedėjimo laikotarpis trunka maždaug metus, bet tai nėra norma. Tai santykinis, įvairiose kultūrose ir religijose priimtas laikas. Tie etapai gali būti ir ilgesni, taisyklių nėra. Reikėtų labiau akcentuoti pirmą reakciją į artimo žmogaus netektį. Ją galima vadinti šoku ir ji trunka apie savaitę ar kelias dienas. Žmonės apie tai sako – „žinau, kad atsitiko, bet dar netikiu“. Kiti sako, kad jaučiasi kaip užšaldyti – kai galva, protas supranta, o jausmai tos žinios dar nepriima.

Kai praeina pirmas etapas, atsiveria tai, ką galima vadinti sielvarto krize: tada ir jausmai patiki, kad artimasis iš tikrųjų mirė, jo nėra ir nebus, ir pradeda skaudėti širdį. Sielvarto krizė tęsiasi gana ilgai, maždaug iki pusmečio. Vėl pabrėžiu – santykinai. Per sielvarto krizę vyksta svarbiausi procesai, mirties faktas palaipsniui priimamas, nes iš pradžių mirtis lyg neigiama, saugomi mirusiojo daiktai, viskas, kas jį primena. Tai labai veikia ir yra lyg bandymas išlaikyti žmogų. Sielvarto krizė baigiasi tada, kai įvyksta jausminis susitaikymas su tuo, kas atsitiko.

Tada atsiveria nauja tuštuma, nes mes ir širdimi patikime, kad nebėra ir nebebus. Tada ateina nauja skausmo banga. Pastebima, kad apie 5–6 mėnesį būna lyg ir sunkiau, nes įvyksta būtent toks priėmimas. O tada prasideda kitas etapas – sielvarto įveika, kai tenka pamažu susitaikyti su tuo ir grįžti į įprastesnį gyvenimą, ritmą. Tarkim, iš pradžių žmogus negali džiaugtis, o vieną dieną staiga pajunta, kad jis džiaugiasi, juokiasi, ir net kartais pasijunta dėl to kaltas. Tai labai normalu – tai pirmieji ženklai, kad kažkas palaipsniui grįžta. Ta sielvarto įveika tęsiasi apie metus, žinoma, kai kam gal dvejus, kai kam – penkerius, kai kam gal 10 metų, čia taisyklių nėra.

– O ar galima kalbėti apie užsitęsusį gedėjimą?

– Taip, yra užsitęsęs gedėjimas. Kartais pasireiškia vadinamasis patologinis gedėjimas. Užsitęsusį gedėjimą lemia komplikuotos netektys. Žinoma, ne tik – ir žmogaus asmenybės ypatumai, ir daug kitų veiksnių. Kalbant apie komplikuotas netektis, galima paminėti artimo žmogaus savižudybę, smurtinę mirtį, labai netikėtą mirtį.

Mes negalime lyginti jausmų, pasakyti, kas sunkiau ar lengviau išgyvena, bet tokios mirtys visada itin traumuoja. Nes susitvarkyti su tuo, kai artimasis žiauriai nužudomas, išniekinamas, rasti prasmę ar suprasti tai, priimti yra labai sunku. Be galo sunku artimiesiems ir tada, kai žmogus nusižudo. Gali būti, kad tada gedėjimas truks ilgiau, bet tai irgi bus normalu.

– Kas gali padėti tokiu atveju?

– Taip, kaip norime padėti, mes turbūt ir negalime. Visada norisi padėti, kad tam gedinčiam žmogui būtų geriau, bet jam geriau būti negali, nes jis išgyvena sielvartą. Žinoma, galime padėti būdami ir palaikydami, kalbėdami. Jei nenori su mumis kalbėti, gedinčiam žmogui svarbu bent žinoti, kad yra kažkas prieinamas. Labai padeda, kai žmogus turi su kuo pasidalinti tuo skausmu, kurį išgyvena ir išgyvena daug ilgiau, nei mes įsivaizduojame.

Kartais šeimose, kai įvyksta mirtis, yra kuriama iliuzija: tarsi saugant kitų savijautą, apie tai nekalbama, neminima, nesakoma vaikams. O be reikalo. Kaip tik kalbėjimas apie tai, kas slegia visus, padeda – tai vienintelis pagalbos būdas. Pavyzdžiui, yra interneto svetainė gedintiems.lt – žmonės ten kalba apie tai, kaip jie išgyvena, kokį skausmą jaučia.

– Ko gero, vienas prasčiausių būdų paguosti artimą – sakyti „neliūdėk, nesijaudink, viskas bus gerai“. Kartais mums tiesiog per sunku būti greta sielvartaujančio, gedinčio, todėl mes norime pasilengvinti buvimą šalia ir griebiamės „viskas bus gerai“ kortos.

– Labai tiksliai pasakėte. Sakome „neliūdėk“, bet kaip neliūdėti, kai žmogui liūdna? Taip mes jį tik „uždarome“ jo liūdesyje, nes jis nenori gadinti kažkam nuotaikos ar būti našta. Išbūti su gedinčiu žmogumi, girdėti, kaip jis dalijasi savo skausmu, detalėmis apie tai, kaip mirė ar žuvo artimasis, ką jam tai reiškia, iš tikrųjų nėra lengva. Tada mes, žinoma, bėgame patys. O didžiausia pagalba – išbūti kartu. Ar tylint, ar kalbant apie tai, kas rūpi gedinčiam žmogui. Tam reikia turėti laiko ir nusiteikimo.

– Kas gali padėti, jei laikas negydo, sielvartas nemažėja, išgyvenimai tokie pat stiprūs?

– Jei tai užsitęsia ir skausmas išlieka aštrus ir metus, ir dvejus, ir trejus, žmogus nemiega, yra liūdnas, negrįžta į gyvenimą be prarasto žmogaus, tarsi laikas būtų sustojęs, kai artimasis mirė... Galima galvoti arba įtarti, kad tai gali būti patologinis gedėjimas, kuris ilgam sustabdo žmogaus gyvenimą. Tada jau reikalinga specialistų pagalba. Labai dažnai tokiam gedėjimui būdinga depresija, mintys apie savižudybę. Žmogui gyvenimas sustoja – jis tarsi nustoja gyventi ir gyvena praeitimi, negalėdamas atsisveikinti su mirusiuoju. Tokiais atvejais kartais padeda ir medikamentai, psichiatro konsultacijos, psichoterapija.

– Paminėjote atsisveikinimą su mirusiuoju. Ne visiems mums pavyksta atsisveikinti su išeinančiu artimu žmogumi. Kaip tuomet atsisveikinti, kaip užbaigti santykius su tuo, kurio netekome neatsisveikinę, tarkime, įvykus netikėtai mirčiai?

– Viena iš atsisveikinimo galimybių yra laidotuvių ritualai. Jie leidžia priimti mirties faktą, apsiprasti su tuo, kad žmogus mirė ar žuvo. Daug sunkiau, kai kūnai nerandami arba dingsta be žinios. Tai vienas iš gedėjimą apsunkinančių veiksnių. Tuomet iš tikrųjų belieka vienaip ar kitaip pačiam žmogui palaipsniui priimti, struktūruoti, užbaigti tą santykį. Tai labai sudėtinga problema. Ir vienam neretai tai sudėtinga. Tai irgi tie atvejai, kai galima rekomenduoti specialistų – psichologų, psichoterapeutų – pagalbą tam, kad žmogus galėtų kažkaip tai išgyventi ir priimti artimo mirties ar žūties faktą.

– Savo knygoje apie netekčių psichologiją taip pat minėjote ir tai, kad netektis – žiauri dovana. Kaip ir kokiu būdu ji gali tapti mums dovana?

– Aš taip pat įsivaizduoju, kad daug kas, išgirdęs tokią frazę, pasipiktins, kaip taip gali būti. Tai vieno psichoterapeuto frazė, bet aš su ja sutinku. Sutinku, kad tai labai žiauri likimo dovana, bet ją galima vadinti dovana. Jei žmogus išgyvena sielvartą po netekties – įveikia jį, nesustoja, nueina visą tą ilgą, skausmingą išgyvenimo kelią, atsiveria labai daug naujų dalykų. Žmonės tampa brandesni, daug kas taip ir sako: „Aš suaugau.“

Keičiasi vertybės – smulkmenos, kurios anksčiau rūpėjo, tampa niekais, dėl kurių neverta tiek nervintis. Tiesiog atsiveria daug dvasinių erdvių – kažkas atranda tikėjimą, kažkas visiškai kitaip pajunta ryšį su gamta. Daugelis pajunta daugiau altruizmo, nori būti savanoriais ar padėti, labiau rūpinasi ir yra dėmesingesni, atidesni kitiems. Labiausiai kinta gyvenimo filosofija. Taigi išgyventa, įveikta, išskaudėta netektis atneša daug naujo matymo, naujų jėgų, ji keičia žmogų – tai žiauri dovana, kurios nieks nenorėjo ir neprašė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close