captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kultūros įdomybės: teisme aiškinamasi, ar didžiausias „Led Zeppelin“ hitas nėra plagiatas

Legendinės roko grupės „Led Zeppelin“ daina „Stairway to Heaven“ birželio viduryje skambėjo Los Andžele, tačiau ne koncertų, o teismo salėje. „Stairway to Heaven“ laikoma viena garsiausių roko baladžių istorijoje. Bet ar tikrai ją parašė „Led Zeppelin“, ar autorystė pasisavinta iš mažiau populiarios grupės, turės nuspręsti JAV teismas. 
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Teismo procesas tęsis mažiausiai savaitę. Bus grįžta į 1971 m., kai „Led Zeppelin“ pristatė didžiausiu hitu tapusią dainą. Tačiau psichodelinės muzikos grupės „Spirit“ atstovai tvirtina, kad „Stairway to Heaven“ autorystė mažų mažiausiai abejotina. Dėl plagiato byla iškelta „Led Zeppelin“ dainininkui Robertui Plantui ir gitaristui Jimmy Page`ui, kurie ir parašė šią dainą.

Grupės „Spirit“ daina „Taurus“ buvo įrašyta 1967 m., ketveriais metais anksčiau nei „Stairway to Heavean“. „Spirit“ atstovai teigia, kad „Led Zeppelin“ nuplagijavo jų dainos įžangą, o tam galimybių padaryti jie turėjo 1968 m., kai grojo debiutiniame „Spirit“ koncerte JAV. Tačiau „Spirit“ gitaristas Randy Wolfe`as, kuris ir sukūrė dainos „Taurus“ muziką, niekada nesiėmė teisinių veiksmų prieš „Led Zeppelin“. Dabartinė byla, kuria siekiama žalos atlyginimo, iškelta po jo mirties, R. Wolfe`o paveldėtojo.

R. Wolfe`as „Taurus“ parašė savo gyvenimo meilei Robin, kurios zodiako ženklas ir buvo tauras. „Mažai kas galėjo pagalvoti, kad šios dainos muzika pateks į J. Page`o rankas ir taps „Stairway to Heaven“ dainos intro, – žiniasklaidai prieš teismo posėdį kalbėjo „Spirit“ atstovas. – R. Wolfe`as prieš mirtį kalbėdamas vienam žurnalui užsiminė apie plagiatą, bet labiausiai jis išreiškė nusivylimą, kad „Led Zeppelin“ nariai net niekada jam nėra pasakę ačiū.“

„Led Zeppelin“ nariai, atvykę į teismo salę, žurnalistams nieko nekomentavo. Grupės advokatai, manoma, teigs, kad „Stairway to Heaven“ pradžios motyvas itin būdingas to meto muzikai, o ieškinys ignoruoja visą „Led Zeppelin“ dainą, kuri trunka aštuonias minutes.   

 

Tibeto filmų kūrėjai neprovokuoja, bet ir nepateikia Kinijos valdžiai patogių vaizdų

Kinijoje birželio viduryje vyko XIX Šanchajaus tarptautinis kino filmų festivalis. Daugiausia dėmesio jis sulaukė birželio 19 d., nes tada Auksinėmis taurėmis buvo apdovanoti geriausi kūrėjai. Festivalyje pristatomų filmų geografija padengia kone visą Žemės rutulį – čia rodomi filmai iš Filipinų ar Danijos, Irano ar Japonijos. Tačiau vienas regionas išsiskiria iš visų kitų – tai Kinijai priklausantis Tibetas.

Ne vienas kino kritikas atkreipė dėmesį, kad šiemet filmai apie Tibetą paliečia jautrias šiam regionui temas ir atskleidžia besikeičiantį kūrėjų požiūrį į etnines Kinijos mažumas, ypač tibetiečius. Anksčiau kinų filmuose Tibetas buvo pristatomas socialistinės propagandos filmuose, kuriais buvo siekiama parodyti nacionalinę ir etninę vienybę Kinijoje. Kitų, komerciškesnių filmų dalis rodydavo Tibetą kaip ypatingą, kiek mistinę vietą, į kurią žmonės atvyksta pabėgti nuo miesto šurmulio ir surasti sielos ramybę.

Nors tokios tematikos filmų apie Tibetą vis dar kuriama, tačiau Kinijos filmų kūrėjai vis dažniau bando surasti naujų formų ir būdų kalbėti apie Tibetą, kurio klausimas iki šiandien išlieka labai subtilus ir politizuotas.

Daugelį metų Kinijos komunistų partija kaltino Dalai Lamą, Tibeto dvasinį vadovą, kad šis palaiko Tibeto nepriklausomybės idėją. Įtampa dar labiau išaugo 2008 m., kai kilo protestai prieš Kinijos kontrolę autonominiame regione. „Nepaisydami įtampų, filmų kūrėjai vis tiksliau siekia perduoti ir užfiksuoti, kaip atrodo Tibeto gyvenimas. Siekiama išsivaduoti nuo stereotipų ir į Tibetą pažvelgti kitaip“, – sako Pema Tseden, filmų kūrėja ir Šanchajaus kino festivalio žiuri narė.

Savotišką Tibeto demistifikaciją Kinijos menininkų filmuose lėmė pastaraisiais metais vis augantis turistų skaičius regione. Nors iki šiandien vis dar yra suvaržymų keliauti į Tibetą, daugelis kinų ir užsienio lankytojų gali savo akimis pamatyti regioną, kuris anksčiau buvo matomas tik nuotraukose. Dalis ekspertų teigia, kad ne mažiau svarbu, kad per pastarąjį dešimtmetį užaugo nauja tibetiečių menininkų karta, kurie savo filmais atskleidžia šiandienos Tibeto gyvenimą.

Modernaus Tibeto ekspertas Robertas Barnettas iš Kolumbijos universiteto sako, kad Tibeto filmų kūrėjai nesistengia provokuoti, tačiau taip pat nepateikia ir Kinijos valdžiai patogių vaizdų. Daugelis filmų parodo neigiamą modernizacijos įtaką Tibetui ir jo kultūrinėms tradicijoms. Kino kritikai pastebi, kad daugelis tibetietiškų šaknų neturinčių kino kūrėjų nesugeba atsiriboti nuo stereotipų apie Tibetą ir jo gyventojus, kurie dažnai rodomi kaip atsiskyrėliai.

Vis dėlto visi filmai apie etnines mažumas, ypač juostos apie Tibetą, turi gauti Komunistų partijos pritarimą viešinti kūrinį, vadinasi, filmai negali pernelyg išsamiai diskutuoti apie krašto istoriją ir religiją. Tad tam, kad gautų cenzorių pritarimą, tibetiečių kino kūrėjai teigia siekiantys parodyti Tibeto kasdienį gyvenimą, kuriame natūraliai atsispindi jo istorija, kultūra, religija. Taip iš dalies galima apeiti cenzūrą ir vis dažniau Kinijoje pradėti kalbėti apie dalykus, kurie šioje komunistinėje šalyje yra tabu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...