captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: ant žemės atsidūrusį čiurlį išgelbėti galime tik mes

Lietuvoje – pati vasaros viršūnė, pats gražumas. Mes kaip visada gyvename laukimu, nes mums taip patinka. Dabar laukiame Joninių, nes jos – labai svarbi ir didelė šventė. Tačiau ar žvelgdami taip toli į priekį nepamiršime ir to, kas vyksta dabar?
M. Čepulio nuotr.
M. Čepulio nuotr.

Visko gali būti, juk šis metas toks visko pilnas – šviesos, įvykių, judėjimo, laukimo... Būk geras, pabandyk – sutalpink visa tai... Vargu ar pavyks... Jūs patys matote: lekiam skubam per dienas, planuojam ir svajojam, o vakarais nuleidžiame rankas ir atsidūstame – ir vėl nespėjome. Gal rytoj?..

Žinia – gražių darbų, sako, atidėti rytojui negalima. Tačiau jeigu jėgų pritrūko, jei vakaras jau temsta ir dangaus raudonis ištirpo, tada žinome, kad laikas poilsio. O kada gi ilsisi paukščiai – net kregždutės ulba tamsoje, o rytą jos pakirdusios skraido tada, kai mes keliamės į ankstyvąją žvejybą. Taigi ir vėl paukščiai mus aplenkė...

Nesigraužkime – paukščiai niekur neskuba, jie tik daro tai, ką jiems yra pasakiusi daryti gamta. Beje, kregždučių pirmosios vados vaikai jau dideli, išskrido iš lizdų ar tuoj pat išskris. O greta mūsų gyvena dar vienas paukštis.

Čiurlių lizduose jau yra arba risis po dienos kitos jaunikliai. Jie – vasaros paukščiai, per Jonines yra pats jų energijos pakilimas. Apie čiurlius mes turėtume kalbėti daugiau, nes mūsų klausytoja, prisistačiusi senjora Adolfina, atsiuntė laišką.

Ji rašo: „Eidama pro tvenkinį, buvo koks metras nuo kranto, ant senų švendrų pamačiau čiurlį. Teko nusiauti ir paėmus smarkiai sviesti į viršų. Iš antro karto pavyko ir jis nuskrido. Man atrodo, kad jis nebuvo riebus, gal neapskaičiavo savo veiksmų ir kliudė vandenį. O pernai teko storulį čiurlį išmesti į viršų stadione. Būna malonu žiūrėti į nuskrendantį... Gal ne visi žino, kaip juos išgelbėti?“

Šįkart norėtume pritarti Jums ir priminti tik mažą čiurlių biologijos detalę: taip, jie tikrai puikūs skrajūnai, tačiau patys nuo žemės negali pakilti į orą. Jei nutinka taip, kad jie užkliūva ir atsiduria ant žolės, asfalto, kiemo takelio, juos išgelbėti galime tik mes – pamesdami į orą ir pratęsdami jų skrydį.

Čiurliai patys nesirenka, kaip jiems elgtis. Jų kojos visai trumpos, nagai lenkti ir aštrūs. Tokiais lengva užsikabinti už sienos atbrailos, inkilo sienelės, bet atsispirti nuo žemės jie netinka. Pas mus čiurliai labai mielai įsikuria inkiluose, kuriuos ką tik paliko varnėnai. Tokios pat jų mėgstamos vietos – plyšiai sienose, palėpės. Taigi, jei turite nors mažą akimirką stebėti šiuos paukščius, galite pamatyti, kaip atnėrę per kiemą jie šauna palėpėn, pakimba trumpam ar stačia galva neria inkilo angon. Sutikite – ne visiems tai įmanoma...

Beje, neseniai mums skambino šiauliečiai ir pasakojo apie lapiukus, kurie apsigyveno jų sodų bendrijoje. Mažyliai iš kažkur atsirado sename kanalizacijos šulinyje, jie ten slepiasi, bet visą dieną laigo po sodą, rausia žemę, žaidžia. Žmonės sunerimę – ar viskas gerai, ar lapiukai nėra našlaičiai ir – kodėl nematyti jų mamos.

Oi ne, lapiukai tikrai turi mamą. Kažkur yra ir jų tėtė lapinas, bet jis keliauja sau, ir niekas jo kelių nežino. Taigi mama vis gaudo peles ir kurmius, renka savo vaikams maistą. Pasirodo keletą kartų per parą, pažaidžia su jais ir vėl pradingsta. Lapiukai gimė ne čia, o kažkur toli miške, giliame urve. Kai jiems sukako pusantro mėnesio, mama juos išsivedė į laikiną urvą, tokiu čia tapo tas kanalizacijos šulinys. Tačiau po dešimties dienų jie iškeliaus dar kažkur, paskui – dar.

Taigi lapiukai pabus čia ir pradings. Ko gero, visi, kam jų buvo gaila ar šiek tiek baisu, jų pasiges – juk buvo mieli kaimynai...

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...