captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokslininkė: situaciniai posakiai daro įspūdį, bet nuo jų gali atsirasti ir priklausomybė

Situaciniai posakiai labai įdomūs, vaizdingi ir gyvi, tačiau, jei nežinai, kokia proga jie sakomi, tai ir nesuprasi, LRT KLASIKAI sako viena iš leidinio „Vilką minim, vilkas čia“ sudarytojų paremiologė Lilija Kudirkienė. „Vargu ar naujų posakių beatsiranda kalbant apie orus, todėl reikia tik džiaugtis, kad neužmirštami senieji. Tarkim, mama vaikui rodo rūką ir sako „kiškis pirtį kūrena“. Arba, kai griežlė griežia, sako „vaikams krės, krės varškės“. Yra gražus posakis, kai temsta, – „meška langą užgulė“, – vardija L. Kudirkienė.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

– Jūs su Rasa Kašėtiene išleidote knygą „Vilką minim, vilkas čia. Lietuvių situaciniai posakiai“. Kaip atsirado šios knygos idėja?

– Galvoti apie ją pradėjome rengdamos „Didįjį patarlių sąvadą“. Pirmą tomą rengdamos gal dar nepastebėjome, bet jau antrą tomą rengdamos, o paskui trečią (jis dar neišėjęs, bet tekstas jau praktiškai parašytas) pamatėme, kad yra daug tokių posakių, kurie yra vaizdingi, tradiciniai, kuriuos mes ir iš gyvenimo žinome, bet kurie nėra nei patarlės, nei priežodžiai. Sakykim, „už ką pirkau, už tą parduodu“, „ar nematei kiaulės su skambalėliu?“, „kieno šuo pasikorė?“ – tai beveik visoje Lietuvoje žinomi ir vartojami posakiai, bet jie neatitinka patarlių struktūros, idėjos. Taigi staiga mūsų kolegė Dalia Zaikauskienė sako: „Reikėtų išleisti atskirą šitokių posakių leidinį.“ Tai idėja visoms patiko.

– Kokie posakiai jums pačiai mieliausi? Ar po tokio darbo, po posakių rinkimo, nėra taip, kad, kur einate, vis klausotės ir girdite posakius gyvojoje kalboje?

– Šie posakiai yra vaizdingi ir ekspresyvūs, jų tokia daugybė. Aš niekad nesusimąsčiau, kurie man mieliausi ar kuriuos pati vartočiau, bet didžiausią įspūdį daro tie posakiai, kurie yra ekspresyvūs arba kurie yra labai netikėtai gražiai sugalvoti. Aukštaičiuose, nuo Pasvalio krašto, yra užrašytas atsakymas į klausimą „ką čia dirbi?“. Moteriškė, nenorėdama pasakyti, sako „jau padirbtiems akis dėlioju“. Žemaičiai tokiam, kuris vis sako „bijau“, pašiepdami sako „nebūk bi jautis – būk bi karvė“.

Tokie posakiai daro didelį įspūdį, lieka galvoje, bet yra kitas dalykas – buvimas tarp tokių posakių, gilinimasis į juos tam tikra prasme pavojingas. Yra pavojus, kad atsiras priklausomybė nuo jų – jau to nori, visur to ieškai ir, jeigu atrandi kokioje knygoje, jautiesi kaip baravyką radęs.

– Kuo situaciniai posakiai skiriasi nuo patarlių ir priežodžių?

– Patarlė – tai kokia nors idėja, koks nors apibendrinimas. Tarkim, kai sako „kaip pasiklosi – taip išmiegosi“, idėja yra tokia: kaip pasidarysi – taip ir turėsi, kaip pasiruoši – taip tau ir seksis. Kai sako „negirk dienos be vakaro“, gali suprasti ir tiesioginę reikšmę – iš ryto nėra ko džiaugtis, kad graži diena, nes nežinia, kaip iki vakaro susiklostys. Bet šis posakis turi ir pačią bendriausią idėją – nesidžiauk iš anksto, kol dar nežinai, kuo viskas baigsis.

Panašiai ir su priežodžiais. Sakykim, „abu labu – viens jojamas, kits važiuojamas“ ar „pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina“. Čia pagal metaforą, pagal perkeltinę prasmę gali viską suprasti. Bet kai sako „karalius duonos pritrūko“, „kumelė kumeliui, kumelys uodegai“, jei nežinosi, kokia proga taip sakoma, tai ir nesuprasi. Pats posakis jokios idėjos neturi – jis pritaikytas prie situacijos ir be situacijos nelabai vartojamas. Kai karalius duonos pritrūksta, tai – ypatingas atvejis. O ypatingas atvejis būna, kai lyja lietus ir šviečia saulė. Tada ir sako „karalius duonos pritrūko“.

– Dirbdama Lietuvių literatūros ir tautosakos institute išleidote ir „Lietuvių patarles ir priežodžius“. Šio leidinio išėjo du tomai. Kuo skyrėsi tas darbas nuo situacinių posakių knygos sudarymo ir leidimo?

– Iš tikrųjų tai skirtingos apimties darbas, skirtingas objektas, o svarbiausia – skirtinga paskirtis. „Patarlių ir priežodžių“ leidimas žinomiausio Lietuvoje paremiologo velionio Kazio Grigo buvo labai iš anksto sumanytas dalykas: reikia išleisti tokį apibendrinantį leidinį, į kurį įeitų praktiškai visi gerai, tinkamai užrašyti priežodžiai ir patarlės. Tai buvo akademinis leidinys.

O mūsų situacinių posakių leidinys buvo sugalvotas kaip populiarus leidinys visuomenei. Šiuo atveju mes nesistengėme sudaryti kokios nors instrukcijos pačios sau – tiesiog pasidavėme medžiagai. Priklausomai nuo to, kokia medžiaga, darėme knygos struktūrą. Dar viena priežastis, kodėl atsirado posakių leidinys, ta, kad po ilgo, įtempto, labai atsakingo patarlių, priežodžių rinkinio sudarymo darbo mums norėjosi ko nors smagesnio, lengvesnio, ne tokio atsakingo.

– Kokios gyvenimo sritys apimamos jūsų knygoje? Kokia šių situacinių posakių tematika?

– Knygą pradėjome nuo darbo tematikos posakių. Labai daug posakių iš bendravimo srities, sakykim, parodant, kad nenori bendrauti. Kai klausia „kur tu eini?“, dažniausiai, jei nenori sakyti, pasako ką nors kita, be to, stengiasi pasakyti šauniai, pririmuojant, pavyzdžiui, „kur katinai raini“ arba tiesiog „einu į priekį“. Kai klausia „kur buvai, ar toli?“, sako „toli, iš čia nematyti“. Jei supykusi moteris kitą moterį išvadino kokiais nors žodžiais, ta atsikerta „iš tokios pat girdžiu, užtat ir nepykstu“. Arba jei kas sako „pykstu“, jam atsako „jei pyksti, tai urgzk“.

Daug posakių iš žmonių vertinimo srities. Kadangi anksčiau buvo labai svarbi, ypač prieš vedybas, turtinė padėtis, beturtį visaip pašiepdavo, sakykim, „o, kavalierius – klėtis ant pečių“. Tai reiškia, kad jis neturi jokio turto. Labai daug yra iš etiketo srities. Tarkim, įeina į kambarį vyriškis ir nenusiima kepurės. Tokiam sako „gryčia su lubom“. [...]

– Ar kitos tautos turi tokių situacinių posakių?

– Keista būtų manyti, kad kitos tautos tokių posakių nekuria. Yra posakių, kurie vartojami ir lietuvių, ir kitų tautų ir toje pačioje situacijoje. Kai vaikas užsigauna ar truputį susižeidžia, sakome „nieko, iki vestuvių užgis“. Taip sako ir rusai, ir latviai. Jei kas nors sako „oi, nerandu“, lietuviai sako „ieškok kaip duonos, ir rasi“. Taip sako ir latviai, rusai. Jei kas nors iš savų šeimininkės prašo mėsos, ji neturi ar nenori duoti, sako „eik pas vilką už berną“. Latviai taip pat sako, o vokiečiai sako „čiupk sau už nosies, ir turėsi mėsos“.

Kai kambaryje vyriškis nenusiima kepurės, lietuviai sako „gryčia su lubomis“, latviai sako „jam kepurė prie galvos priaugo“, o vokiečiai sako įdomiau „jis po kepure turi paukščiuką“. O pats bendriausias visų tautų ir ypatingiausias situacinis posakis yra „vilką minim, vilkas čia“ – dėl to mes ir savo knygą taip pavadinome.

– Kalbėjote apie posakius, kurie buvo sukurti prieš 100 metų ir seniau. Ar XXI a. yra kuriami situaciniai posakiai?

– Taip, gali kilti klausimas, kad čia viskas surinkta iš praeities ir sudėta į knygą, kad nežūtų – lietuviai nemėgsta, kad geras daiktas pražūtų. Bet kaip yra dabar ir kam dabar to reikia? Iš tikrųjų yra labai nevienodai. Posakiai, kurie yra iš darbų srities, iš tikrųjų jau istorija ir mažai kas juos bežino, nes ir darbai, ir žmonių gyvenimas pasikeitė. Kas dabar besuka sviestą medinėje muštukėje? O kadaise eini pro moteriškę, mušančią sviestą, ir sakai „atvažiuoja su moliu“. Tai – maginis linkėjimas, kad sviesto kruopelės kaip molis susiklijuotų, be to, net mandagumas reikalavo tą sakyti. O dabar reikia tik neužmiršti, kad buvo tokie darbai ir tokie posakiai. Jeigu audėja baigė viską suausti ir velenas, ant kurio buvo metmenys apvynioti, liko be siūlų, plikas, šeimyna džiaugėsi „mama plikį parvedė“. Kitaip sakant, beveik suasmeninamas tas plikas velenas.

Vargu ar naujų posakių beatsiranda kalbant apie orus, todėl reikia tik džiaugtis, kad neužmirštami senieji. Tarkim, mama vaikui rodo rūką ir sako „kiškis pirtį kūrena“. Arba, kai griežlė griežia, sako „vaikams krės, krės varškės“. Yra gražus posakis, kai temsta, – „meška langą užgulė“. Dabar niekas turbūt nebesako, kad viduržemis, pasako paprasčiausiai – vidurys žiemos. Taip pat nebesako „meška apsivertė ant kito šono“, kas reiškė žiemos vidurį. Arba pamiršo posakį „meška kitą leteną pradėjo žįsti“ – vadinasi, jau į pavasario pusę. Taip pat – kad pavasarį „kielė išspardo ledą“.

Tačiau dabar kuriami nauji posakiai pagal poreikį, pagal temperamentą, situaciją ir žmonių santykius (pavyzdžiui, kai vienas nori kitą supeikti arba pagirti, kai susibara arba kai taikosi). Tarkim, sako „nuvažiavo kaip su burokais į malūną“ – vadinasi, šnekėjo niekus. Man labai įsiminė ir patiko posakis „papūsk dyglei į rankovę, būsi garnio žentas“. Tai reiškia, kad aš nenoriu su tavimi šnekėti, vis tiek nesąmones kalbi. Mes norėjome ir pavadinimą tokį, tik trumpesnį, duoti savo knygai, bet paskui pradėjome svarstyti, kad bus labai neaišku, todėl įdėjome tokį rimtą, garbingą pavadinimą, kurio reikšmę daugelis žmonių ir mūsų laikais žino.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close