captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai: Kauno radiofoną gyrė net iraniečiai

Kauno radijo stotis buvo viena galingiausių Europoje, 1973 m. „Amerikos balso" žurnalistui Juozui Stempužiui kalbėjo vienas pirmųjų radijo laidų vedėjų Lietuvoje Petras Babickas. Anot jo, ypač daug pagyrų Kauno radijas sulaukdavo dėl operų transliacijų. „Apie mūsų operas jau buvo atsiliepimų iš Vigo uosto Portugalijoje, iš Londono, iš labai tolimo Teherano ir t. t. Vadinasi, stoties galybė pasitvirtino“, – pasakojo P. Babickas.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

– Pone Babickai, kaip buvo kuriamas Kauno radijas?

– Man labai malonu toli nuo Lietuvos kalbėti apie tuos pasakiškai gražius pirmuosius Lietuvos radiofono žingsnius. Buvau studentas ir Jurbarko gimnazijos mokytojas. Tada, 1926 m. birželio mėnesį, mes buvome dideli ką tik pradėjusio veikti radijo entuziastai. Visas mokytojų kolektyvas, entuziastų suagituotas, už 2 tūkst. litų nusipirko amerikonišką radijo aparatą „Zenit“, t. y. labai didelę dėžę. Įsteigėme radijo klubą Jurbarke. Ir, žiūrėkite, pirma išgirdome „Točką“ iš Maskvos, paskui vokiškai kalbant. Ir staiga išgirdome keletą žodžių iš Kauno. Buvo baigiamos ELTOS naujienos.

Mes buvome taip sužavėti lietuviško žodžio, kad ir nelabai tobulo, skambesiu, kad aš pasiryžau važiuoti į Kauną aplankyti savo artimųjų. Atvažiavęs į Kauną, tučtuojau nuėjau pas radijo stoties viršininką pulkininką Alfonsą Jurskį. Išgyriau, kaip gražu, kad lietuviškas žodis skamba erdvėj, bet, kaip mokytojas, padariau turbūt nemandagią ir per staigią pastabą, kad netaisyklingai buvo ištarti vardai.

– Kas tuo metu buvo pranešėjas?

– Vienas mano tėviškės kaimynas, paprastas radijo mechanikas, žmogus, turbūt niekuomet nemanęs būti pranešėju tokio ypač paslaptingo dalyko, kaip radiofonas, – ponas Speičys. Tai įsidėmėjau, nes nusikaltau prieš jį – prie jo svetimų žodžių tarimo prikibau.

Pulkininkas A. Jurskis reagavo pakankamai griežtai: „Tai, tamsta, pakalbėk geriau!“ Aš, jaunas vyras, atsakiau: „O kodėl gi ne?“ Jis pradėjo aiškinti, kad Kauno galingoji stotis statyta ne radiofonui, o radijo telegrafijai, ir kad radiofoniją jis nori įvesti tik dėl to, kad radijo telegrafija neturi daug darbo, o Lietuvai reikalingas informacijos žodis. Bet jokių etatų ir jokių galimybių juos steigti kol kas nėra. Todėl naudojasi proga, laisvomis valandomis duodamas ELTOS naujienas kaimiečiams, tarp kurių buvo keli šimtai radijo klausytojų su detektoriniais radijo aparatais.

– Kurioje vietoje buvo pirmoji mūsų radijo stotis?

– Tai buvo Vytauto kalne, labai geroje strateginėje vietoje. Labai aukštais stulpais, gana elegantiškais, šovė į viršų 150 metrų. Ir mūsų Lietuvos garbei turiu pasakyti, kad tada buvo tik keturios pasaulio galingos stotys. [...] Kaunas tada turėjo 10 kW anteną. Buvo viena galingųjų stočių.

– Klivlande tokio galingumo stoties dar neturime.

– Bet tai buvo 1926 m. Lietuva buvo viena pirmųjų valstybių, plačiai užsimojusi ir gražiai tą naująjį išradimą pritaikiusi.

– Galingiausios mūsų stotys tik 5 kW.

– Bet pas mus buvo valstybinė stotis, ir mūsų radiofonas nebuvo nei komercinis, nei lokalinis, o valstybinis, Švietimo ministerijos žinioje.

– Pone Babickai, būtų labai įdomu išgirsti apie tolimesnį jūsų pasikalbėjimą su generolu A. Jurskiu, tuometiniu Kauno radiofono viršininku, ir jūsų šuolį į Radiofoną.

– Radiofono dar tada nebuvo, tik Kauno radijo stotis, kuri priklausė Krašto apsaugos ministerijai. Radiofonas įkurtas dėl A. Jurskio entuziazmo. Jei ne jo iniciatyva leisti naujienas, nebūtų to susibarimo. Ir po to nebūtų buvę didelio bičiuliškumo – paskui aš jo sūnų krikštijau. [...]

Kitą dieną ateinu. Jis duoda pusę tonos ELTOS  naujienų atskirais lapais, įkiša į telefono būdelę (tokią, kokią turite stotyse), ir aš, nusivilkęs marškinius, pusę valandos skaitau tas „abrakabardiškas“ žinias su daugybe užsieninių žodžių. Tie žodžiai man buvo žinomi, tad klaidų nedariau.

Pro telefono būdelės stiklą matau, kad pulkininką A. Jurskį kažkas pašaukė prie telefono. Kai išėjau iš būdelės visas sušlapęs, girdžiu: „Taip, ponas generole. Ne, ponas generole. Taip, ponas generole.“ Aš galvoju, kas čia dabar darosi. Paskui jis pakabina trūbelę, šypsosi ir sako: „Skambino generolas Nagevičius-Nagis“ „Labai išbarė?“ – klausiu. „Ne, labai išgyrė kalbėtoją.“. Taigi – atseit mane. [...] Pasiūlė čia pasilikti nuolatos.

Aš pagalvojau: „Esu mokytojas, bet esu ir studentas. Man daug praktiškiau būtų čia, Kaune, gyventi. Ypač tokiame gražiame darbe radiofonijoje dirbti. Bet, antra vertus, priklauso nuo to, ar aš galėsiu išgyventi.“ „Ai, nesirūpink, rytoj sutartį pasirašysim“, – sako jis. Ateina rytojus, ponas A. Jurskis kažin kur išskridęs – tiksliau, ne išskridęs, bet išvažiavęs tarnybos reikalais į Angliją ir palikęs savo pavaduotoją. Man sutartis ant stalo padėta – 150 litų kaip ekspeditoriui.

– Kodėl ekspeditoriui?

– Nes nebuvo etatų. Provincijoje aš uždirbdavau 350 Lt, o su viršvalandžiais – 400 Lt. Neturėjau kur dėti pinigų – baisiai didelis pinigas lietuviškas buvo. Pagalvojau – visgi šis dalykas vertas didžios ateities, ir sutikau. Pasirašiau sutartį už pusantro šimto litų, ir po poros mėnesių turėjome vaikų valandėlę, po trijų mėnesių buvome įjungę operos teatrą.

Paskui išėjome ginčo su bažnytine vyresnybe – ši nenorėjo transliuoti pamaldų. O kaimiečiai ėmė reikalauti pamaldų. Kodėl? Todėl, kad radiofonija ir taip buvo naujas dalykas, tad Bažnyčia manė, kad tai būtų šventųjų mišių profanacija. Turėjau argumentą, kad Varšuva jau transliuoja mišias. Tada mes palenkėme ir Bažnyčią. [...] 1927 m. pavasarį jau buvome persikėlę su visu radiofonu į apačią, Laisvės alėjos 11, gana dideles patalpas. Ir prasidėjo normalus gyvenimas. Sako, po dvejų metų sukaktuvių jau turėjome programą maždaug aštuonių valandų darbo. Apie mūsų operas jau buvo atsiliepimų iš Vigo uosto Portugalijoje, iš Londono, iš labai tolimo Teherano ir t. t. Vadinasi, stoties galybė pasitvirtino.

– Pone Babickai, ar tamstai pačiam vienam teko rūpintis visokiomis programomis, pranešimais ir visu technišku darbu? Juk sekretorių neturėjote.

– Teisingai, kartais net reikėdavo pašluoti įstaigą. Bet reikia pasakyti, kad tas darbas buvo be galo malonus. Tas darbas buvo labai kūrybinis. Visi lietuviai – aš šiandien su pagarba lenkiu savo žilą galvą – visi lietuviai labai bendradarbiavo. Aš atsišaukiau per radiją, tai ir buvo pirmoji priemonė: „Malonėkite padėti mums organizuojant vaikų valandėles.“ Nieko neturėjome. Tuojau atsiliepė kapelmeisteris Valeika (su orkestru atėjo), atsiliepė prelatas Jakštas – atsiuntė vaikams eilėraščių. Atsiliepė „Pribačio“ knygynas – atsiuntė literatūros, net 50 litų auką, kas buvo labai keista. Labai gražu buvo. Kanauninkas Prapuolenis iš Palangos taip pat atsiliepė. Vienu žodžiu, tai buvo šventė, gražūs idealizmo laikai.

– O kaip kiti talkininkai tokio vaikų pusvalandžio? Jūs iš teatro ėmėte artistus?

– Ne. Iš mokyklų sunkvežimiais atveždavo – kariuomenė padėdavo atvežti. Visi dalyvaudavo kaip kokiose gegužinėse. [...] Reikia pasakyti, kad po poros metų jau turėjome 13 tūkst. klausytojų. Tai buvo didelis dalykas. Aišku, būdavo ir radijo „zuikių“, kurie nesiregistruodavo, – mokestis nebuvo mažas.

– Kiek mokesčių tuo metu turėjo mokėti radijo klausytojai?

– Kaip Radiofono vedėjas aš niekuomet nemokėjau ir tikrai neatsimenu, bet turbūt 3–5 Lt.

– Gal reikėtų ir mums tokį įvesti?

– Ne. Vakarykštis balius Klivlande parodo, kad galima išsilaikyti iš patriotiškų žmonių aukų.

– Kaip ilgai truko jūsų kūrybingas, gražus autorinis darbas Kauno radijuje? Kokios sąlygos privertė jus apleisti Kauno radiofoną?

– Buvo labai paprastai. Iš tolo darbas tikrai atrodo lengvas ir kūrybingas. Ir tikrai buvo kūrybingas. Bet kas žino radijo darbą iš arti, tas žino vieną daiktą – žmogus, kalbąs per radiją minutę, gali daugiau nusibosti negu salėje per 10–15 minučių. Visai kitas laikas. Todėl aš išdirbau daugiau kaip penkerius metus Radiofone. Lygiai, mano šiandieniniu apskaičiavimu, 25 metai paprastos tarnybos. Tiksliau, baudžiavos tarnybos.

Man pareidavo visi nervai, sveikata labai suiro, bet aš nenorėjau atsisakyti to darbo. Nors radiofonas tobulėjo, mano alga pakelta iki 600 litų, buvau labai gražiai vertintas – anketos tai parodydavo. Mes užduodavome klausimus, klausytojai labai nuoširdžiai atsakydavo. Jie girdavo radijo kalbėtoją, t. y. mane. Vienas net atsiuntė auką, siūlydamas, kad visi kiti prisidėtų ir man vasarnamį pastatytų. Buvo labai malonūs santykiai, turėjau šimtus draugų, kurių savo gyvenime niekad nemačiau, bet kurie ateidavo į Radiofono direktoriaus kabinetą ir mane apkabindavo kaip savo bičiulį, nes keletą metų aš jiems kalbėdavau į ausį. Nebuvo tų garsiakalbių, jie klausydavo detektoriais.

Tai buvo labai gražu, bet man reikėjo išeiti į kariuomenę. Mano karo tarnyba buvo atidėta daugelį metų – studijuojant universitete, o po to turėjau atlikti tą pareigą ir 1931 m. išėjau. Žinoma, tai netrukdė man paskui bendradarbiauti, skaičiau paskaitas, ilgai neužmiršo manęs. Net juokiasi, kad išmainė į Radijo Dėdę.

Beje, apie Radijo Dėdės terminą labai klaidingai kalbama. Norėčiau informuoti gerbiamus klausytojus, kaip kilo tas terminas, nes tai susiję su mūsų brangios sostinės vardu. Vos pradėjome kalbėti iš Kauno, pirmas žingsnis buvo įvesti vaikų valandėlę, nes, anot kanauninko Prapuolenio, „imi vaiką už rankos – imi tėvą už širdies“. Man baisiai patiko to žilagalvio, puikaus kanauninko posakis.

Toliau buvo graži reakcija iš lenkų okupuoto Vilniaus. Vienos prieglaudos vaikučiai atsiuntė man juostą su kolektyviškai visų pasirašytu raštu: „Mielas dėde, mes siunčiame jums dovanėlę už gražias kalbas, kurias girdime iš laisvosios Lietuvos. Malonėkite mums specialiai tarti žodį.“ Ta juosta buvo žalios vilties spalvos, labai graži. Aš po savaitės pranešu, kad tokią ir tokią dieną, tokią ir tokią valandą bus kalbėta Vilniaus vaikams, atsakyta į jų laišką. Pradėjau savo kalbą taip: „Brangūs Vilniaus, mūsų sostinės, vaikučiai. Kalba jūsų dėdė iš Kauno.“ Galbūt to užteko, kas paskui manęs niekaip nevadintų kitaip nei radijo dėde. Ir taip prigijo Radijo Dėdė. Paskui mane painiojo su Pupų Dėde, kas sudarydavo nemalonumų, bet Radijo Dėdė ir Pupų Dėdė buvo kas kita.

– [...] Ką jūs galvojate: ar ilgainiui televizija nugalės radiją, ar abi šios sritys turės savo klausytojų ir įtakos mūsų gyvenime?

– Labai bijočiau atsakyti į šį klausimą. Jūs užmirštate, kad esu atvažiavęs iš Brazilijos ir labai nutolęs nuo labai didelės ir pažangios Amerikos technikos. Bet iš senų patyrimų ir pasiskaitymų žinau, kad visos naujovės visada buvo sutinkamos su dideliu nepasitikėjimu. Tarptautinis gydytojų kongresas Paryžiuje prieš 60 metų paskelbė rezoliuciją, kad žmogaus širdis niekada neišlaikys daugiau kaip 35 km/h. Tai buvo ryšys su automobilių pasirodymo vieškeliuose. [...] Žinoma, aš asmeniškai įsitikinęs, kad televizija niekuomet negali nugalėti ir nėra prasmės nugalėti, nes vienam įdomiau žiūrėti, o kitam įdomiau klausyti.

– Ypač televizija negali aptarnauti tiek, kiek radijas gali.

– Galvodamas apie tokias sąvokas, galvoju ne Ameriką ar tą platųjį pasaulį, kurį turime progos matyti, o apie savo tėvynę. Mūsų tėvynėje televizija nėra reikalinga. Nežinau, kaip ateityje, bet radijas yra būtinas. Ir šiandien turbūt atsimename, anekdotais virto reikalai. Kur jūs matysite valstybę su 3 mln. gyventojų, kur būtų valstybės kurtos ir jos lėšomis išlaikomos dvi operos. Mūsų kaimiečiai norėjo klausyti operos. Prašau –po dvejų metų jie ją taip pamėgo, kad iš „Traviatos“ ištraukas dainuodavo artojai laukuose (pats tai girdėjau). Ir jie sakė, kad čia mūsų liaudies daina.

Televizija to niekada nepadarys. Atsiminkite, kad Lietuva yra dainų šalis. Daug maloniau klausyti gražų pamokslą, gražią paskaitą ir gražų vaidinimą nematant. Nematant kartais daug įdomiau. Nes nematant daug geriau įsivaizduoji nei matant.

– Gal prisimenate, ar iš viso buvo Kauno radijo stoties pirmasis signalas?

– Taip. [...] Pirmiausia buvo anonsas keliomis kalbomis. „Alio, alio. Čia radijo Kaunas“, „Alio, alio. Ici station radiophonie, Kaunas, Lituanie“ prancūziškai, paskui vokiškai, angliškai. Ypač tai buvo akcentuojama prieš tarptautinio pobūdžio programas, tokias kaip radijo transliacija iš operos ar gražūs simfoniniai koncertai. „Labanakt“ irgi būdavo sakoma keturiomis kalbomis. Vargšas tas kalbėtojas, kuris turėjo tą sakyti, ir kaimiečiai baisiai juokdavosi: „Kaunas Lituanie“ – reiškia, litų nėra.

[...] Bet Kaunas buvo labai galingas, gaudavome labai daug atsiliepimų iš visų pasaulio kampų, labai girdavo mūsų operas.

– Man atrodo, kad Kauno radiofonas mūsų laikais pradėdavo specialiu anonsu „Čia kalba Lietuvos radijas, Kaunas“ ir „Dieve, laimink mūsų tėvynę“.

– Daug vėliau, ir tas buvo labai gražu.

– Šita malda pradėdavo.

– Bet mes pabaigdavome labai juokingai. Kaimiečiai kartais antenas netobulai įrengdavo. Antenos aukštos, ir yra perkūno pavojus. Mes visada sakydavome: „Labanakt. Neužmirškite sujungti antenų su žeme.“ Būdavo labai naudingas patarimas, nes būdavo, kas užmiršdavo. Būdavo klausimų – nejaugi tai pavojinga? [...] Vienas žmogus iš Rokiškio parašė laišką: „Jei mano žmona audros metu klausys radijo ir užmirš antenas sujungti su žeme, ar perkūnas ją nutrenks?“ Mes nepatyrę, manėme, kad jis iš mūsų juokiasi. Pasitarę atsakėme, kad manome, jog perkūnui nėra reikalo specialiai nutrenkti tamstos žmoną ir jis nutrenks kiekvieną, jei bus provokuojamas.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close