captcha

Jūsų klausimas priimtas

Gera yra ta knyga, kurią reikia perskaityti ne vieną kartą

Tik tokia knyga, kurią, kad suprastum, reikia perskaityti daugiau nei vieną kartą, yra gera, LRT RADIJUI teigia Tūro universiteto ir Paryžiaus aukštųjų socialinių mokslų mokyklos profesorius Johnas Pieras. „Knyga, kurią skaitome vieną kartą, nėra iššūkis“, – teigia jis.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

– Esama įvairių literatūros tyrinėjimo metodų ir teorijų. Kodėl pasirinkote būtent naratologiją – galbūt ji yra pats geriausias įrankis tyrinėjimams?

– Nežinau, ar tai yra pats geriausias įrankis. Priklauso nuo to, kam jį naudoji. Visų pirma, niekas nepakeis geros knygos, įdomios istorijos, kurią žmogus mėgsta, supranta ir vertina. O naratologiją mėgstu lyginti su biologo mikroskopu. Per mikroskopą gyvybės formas galima matyti detaliau, jis suteikia daug tikslesnį šių formų suvokimą. Arba astronomas naudoja teleskopą ir su juo atranda dalykų, kurių kitaip negalėtų atrasti. Kaip ir daugumai naratologų, man naratologija yra įrankių komplektas, kuris padeda atrasti.

– Amerikiečių profesorius Geraldas Prince`as, kuris skaitė paskaitas Lietuvoje, sakė, kad pasakojimui užtenka dviejų nepriklausomų įvykių. Pavyzdžiui, toks sakinys kaip „ji įėjo ir atsisėdo“ jau yra pasakojimas. Sutinkate su šiuo apibrėžimu?

– G. Prince`as turi tokį požiūrį. Iš viso išskiriama 30–40 skirtingų naratologijos atšakų, tad šioje srityje kyla daug ginčų ir nesutarimų, kurie naratologiją daro tokia jaudinančia literatūros tyrinėjimų sritimi, o jos atstovams suteikia aktyvumo.

Yra tokia sąvoka – iki minimumo sumažintas pasakojimas. Pavyzdžiui, „Marselis tapo rašytoju“ – tai apibendrina visą Marcelio Prousto romaną.

Vis dėlto ne visi sutiktų su G. Prince`o apibrėžimu, kad užtenka dviejų įvykių, nes, jų požiūriu, toks pasakojimas turi nepakankamai vadinamosios pasakojimo įtampos. Pavyzdžiui, kai žmogus klausosi istorijos, jis galvoja, kas nutiks vėliau. Jis laukia, ar veikėjas bus nužudytas, ar išgelbėtas. Jei pasakojimas yra tiesiog „Marselis tapo rašytoju“, laukimo nelieka.

Skaitant toliau, atsiranda smalsumo jausmas: „Veikėjas padarė tai, bet kodėl?“ Taigi atsiranda žvilgsnis į praeitį, skaitytojas bando suprasti, kodėl veikėjas taip padarė. Galiausiai labai svarbu nuostaba. Pavyzdžiui, veikėjas padarė A, B, C, D, ir skaitytojas galvoja, kad veikėjas padarys ir E, bet jis padaro kai ką kita, netikėta.

Taigi, man atrodo, kad reikia žiūrėti į istoriją per tai, kiek joje yra to, ką naratologai vadina pasakojiškumu. Taip pat pagal tai, ar joje yra laukimo, smalsumo ir nuostabos. Šiuos elementus laikau svarbiausiais pasakojime. Labai gerbiu G. Prince`ą, kartu daug dirbome, bet šiuo klausimu mano požiūris yra toks.

– Kas tada nėra pasakojimas?

– Daug kalbos reiškinių, pavyzdžiui, įrodymai, neturi pasakojimo. Kiti reiškiniai, pavyzdžiui, aprašymai, turi pasakojimo potencialą. Gamtos ar išvaizdos aprašymai yra fiksuoti laike, bet iš aprašymo gali būti išplėtotas pasakojimas. Sakyčiau, kad pasakymas „paduok  druskos“ nėra pasakojimas. Kai kurie žmonės sakytų, kad yra, bet aš su tuo nesutinku.

Matau tendenciją – mano nuomone, ji nėra gera – kad pasakojimo visur vis daugiau. Politikai pamėgo kalbėti pasakojimais. Pavyzdžiui, politinėse kampanijose anksčiau jie kalbėjo argumentais, įrodymais, o dabar jie pasakoja istoriją.

– O kaip yra literatūroje? Ar yra literatūros kūrinių, kurie neturi pasakojimo struktūros?

– Dar prieš atsirandant naratologijai buvo priešinamasi tradicinio pasakojimo formoms. Avangardinė literatūra, rašytojas Samuelis Beckettas būtų geriausi pavyzdžiai. S. Beckettas pažeidė daugybę istorijos pasakojimo taisyklių. Įdomu tai, kad panašiu metu, kai Prancūzijoje kilo struktūralistinis judėjimas ir buvo plėtojama naratologijos teorija, literatūroje įsitvirtino „naujasis romanas“.

„Naująjį romaną“ kūrė Alainas Robbe-Grillet ir kiti autoriai. Jie kovojo su realistiniu arba natūralistiniu romanu, tokiais XIX a. amžiaus rašytojais kaip Honore de Balzacas ir Emil`is Zola. Jie maištavo prieš tradicinio pasakojimo formas. Tuo metu Roland`as Barthes`as ir Michelis Foucault kalbėjo apie autoriaus mirtį. R. Barthes`as apibūdino literatūros kūrinio veikėją kaip popierinę būtybę, o ne kaip gyvą žmogų. Buvo paralelių tarp struktūralistinio požiūrio, naratologijos ir literatūros produkcijos.

Dabar smarkiai išpopuliarėjo autofikcijos žanras. Autofikcija po autoriaus mirties – ar tai ne paradoksalu? Taip, šiuo metu labai daug rašytojų kuria romanus apie save. Tai visame pasaulyje paplitęs žanras, tikriausiai pamėgtas ir Lietuvos rašytojų.

– Atrodo, kad autofikcijos populiarumas sutampa su tokiais reiškiniais kaip asmenukės ir socialiniai tinklai.

– Taip, asmenukė galėtų būti tam tikras autofikcijos analogas.

– Kokį poveikį pasakojimui ir jo formoms turi visuomenėje vykstantys pokyčiai?

– Aš nesu nelabai įsitraukęs į tokius tyrinėjimus, bet poveikis tikrai yra. Visuomenės pokyčiai veikia ne tik literatūrą, bet ir jos teoriją. Šiuo metu naratologai daug kalba apie skirtumus tarp senųjų ir naujųjų medijų. Nauja medija, t. y. kompiuteriai ar skaitmeninės technologijos, suteikia interaktyvumo galimybę. Literatūroje atsirado hipertekstinis romanas. Toks romanas paprastai skaitomas kompiuteryje, o paspaudus pelę ant žodžio atsiduriama kitoje teksto vietoje. Todėl skaitytojas gali pats kurti pasakojimą. 

Technologiniai pokyčiai veikia ir postmodernią literatūrą. Daug žaidžiama su intermedialumu. Tai reiškia, kad literatūros kūrinį sudaro ne tik rašytinis tekstas, bet ir eksperimentai su neįprastomis grafinėmis formomis. Nemažai autorių jau išbandė tokius eksperimentus. Dabar, kai yra kompiuteris, taip žaisti itin lengva, bet tokių eksperimentų būta jau seniai – juos pradėjo dar siurrealistai ir futuristai.

Pavyzdžiui, vienoje savo paskaitoje kalbėjau apie romaną „Nadža“. Jį parašė siurrealistas Andre Bretonas. Romanas išleistas 1927 m., t. y. gerokai iki skaitmeninės revoliucijos. „Nadžoje“ yra daug nuotraukų, tačiau tai tikrai ne iliustracijos. Atvirkščiai – vyksta aštrus konfliktas tarp to, ką sako tekstas, ir to, ką pasakoja vaizdas.

Naujesnis pavyzdys būtų postmodernaus amerikiečių rašytojo Williamo Gasso kūryba. Jo romane „Vieniša Vilio Masterso žmona“ yra netikėtų eksperimentų su grafinėmis formomis ir rašytiniu žodžiu. Vienas naujesnių eksperimentinio pobūdžio kūrinių yra Marko Danielewskio kultinis romanas „Lapų namai“. Tokie žaidimai su grafinėmis formomis yra vertingi, nes kuria labai daug literatūrinių ir estetinių reikšmių bei prasmių, kurių negalėtų sukurti vien kalba.

– Jūs mėgstate skaityti ir tyrinėti sudėtingus kūrinius, sudėtingus pasakojimus. Ar knyga jums yra iššūkis, kurį stengiatės įveikti?

– Manau, kad taip. Naratologinis darbas iš dalies man yra teoretinis, bet jį jungiu ir su konkrečiais literatūros kūriniais. Jaučiu smalsumą, o kartais ir nusivylimą, kai klausiu: „Ką gi autorius norėjo čia padaryti?“ Taip, yra noro suprasti, kaip veikia painūs pasakojimai. O jų tiek daug! Faktiškai visi pasakojimai, netgi paprasti, yra sudėtingesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Man patinka tokie autoriai kaip jau minėtas W. Gassas, Vladimiras Nabokovas, Jamesas Joyce`as, Hermanas Melville`is, Laurence`as Sterne`as.

– Patarkite, kaip įveikti vieną iš sudėtingiausių literatūros kūrinių – J. Joyce`o „Ulisą“? Jis bene visada minimas internetiniuose sąrašuose, tokiuose kaip „Knygos, kurias turi perskaityti per savo gyvenimą“ arba „Geriausi literatūros kūriniai istorijoje“. Tačiau daugelis nesupranta, kaip „Ulisą“ skaityti.

– Visų pirma, nesitikėkite visko suprasti iš karto. Skaitykite, supraskite, ką galite. Jei įdomu, grįžkite atgal ir pradėkite tirti, ką perskaitėte. Geriausias įvadas prieš skaitant „Ulisą“ būtų J. Joyce`o apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“. Jame galima pajusti J. Joyce`o rašymo skonį ir suprasti, kuria kryptimi jis eina. „Ulisą“ jis rašė po „Dubliniečių“. Dar galima naudoti specialų gidą ar komentarų rinkinį, kur paaiškinamos kai kurios iliuzijos. Tai būtų antram skaitymui.

Ir, žinoma, nereikia skaityti visų 18 skyrių iš karto – užtenka perskaityti kelis ir, jei sudomino, grįžti. Manau, kad geros literatūros požymis yra knyga, kuri turi būti perskaityta daugiau nei kartą. Knyga, kurią skaitome vieną kartą, nėra iššūkis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...