captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pokario Vilniaus kvapai: arklių mėšlas bei yrantys lavonai

Pokario metais stotis „kvepėjo“ arklių mėšlu, mieste tvyrojo yrančių lavonų kvapas, dėl vibracijos byrėjo namų lubos ir sienos, o vaikai laiką leisdavo daužydami sugriautų pastatų kaminus, LRT RADIJUI pasakoja aštuoniasdešimtmetis Liutavaras Masiliūnas. Jis teigia nenorintis daug galvoti apie pokario laikus, nes tai jam sukelia skaudžius prisiminimus – daugelio karą išgyvenusių žmonių psichika buvo sužalota ir, eidami gatvėmis, jie kalbėdavo patys su savimi. 
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Pokario metus primena yrančių lavonų kvapas

Kiekviena senojo Vilniaus gatvė turėjo savo kvapą. Aplink bažnyčias ir jose kvepėdavo tikro vaško žvakės, mira ir smilkalai. Odminių, Mėsinių, Raugyklos, Arklių gatvės skleidė išdirbamos odos, skerdienos, arklių mėšlo kvapą. Kvapai iš karto nupasakodavo praeiviui, kas vyko aplink, ką veikė čia gyvenę ar dirbę žmonės.

Šiandien tokių kvapų nebėra. Tačiau kai kurie kvapai gyvi juos atsimenančių žmonių atmintyje. Kaune gimęs 80-metis L. Masiliūnas yra paskutinio nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministro Jono Masiliūno sūnus, nuo ištrėmimo į Sibirą nematęs savo tėvo. Tėvas Archangelsko krašte buvo sušaudytas, o Liutavaras su mama į Vilnių atvyko iškart po karo.

„Vilniuje atsidūrėme grįžę iš Sibiro 1945 m. rudenį. Pirmą kartą matėme griuvėsius, sudegusius tankus. [...] Man buvo kokie šešeri septyneri metai, atsimenu, kaip belaisvius varydavo atstatyti miesto – iš lėto eidavo didžiulės jų kolonos“, – pasakoja L. Masiliūnas. 

Prieš nedidukę Šv. Paraskevės cerkvę yra skveras. Dėl netoliese esančios Prancūzijos ambasados jis dažniau vadinamas „Prancūzparkiu“ nei tikruoju vardu – Konstantino Sirvydo skveru. „Kaip ir kitur, šioje vietoje dar porą metų vasarą jautėsi saldokas, nemalonus yrančių lavonų kvapas. Tai išlikę mano prisiminimuose – tą kvapą aš ir dabar jaučiu“, – sako L. Masiliūnas.

Vaikai rasdavo keistų užsiėmimų

Anot L. Masiliūno, namai buvo sudegę, visi jų aukštai – įgriuvę, ir ilgus metus niekas nežiūrėjo, kas ten palaidota. Kartu su kitais moksleiviais jis po pamokų turėdavo eiti valyti plytų, kuriomis buvo užversta Vokiečių gatvė.

„Visi miesto gyventojai privalėjo tai daryti – kad ir kokioje įstaigoje dirbi, kažkiek valandų turi atidirbti švarindamas Vilnių. Mes, mokiniai, eidavome dirbti ir išsirikiavę tas plytas perdavinėdavome vienas kitam, kol jos patekdavo į sunkvežimį, – prisiminimais dalijasi pašnekovas. – Ten stovėjo sudegę namai, ir priėjęs prie jų jausdavau lavonų kvapą. Šie pastatai užgriuvo slėptuves, o žuvusiųjų niekas neieškojo.“

Kelerius metus neremontuojami pastatai trūnijo, ir Senamiesčio vaikai turėjo neribotas galimybes juose žaisti. L. Masiliūnui pats linksmiausias vaikystės žaidimas buvo „griauk kaminus“.

„Gyvenamieji namai sudegdavo, bet jų kaminai išlikdavo. Tada paimdavome plaktukėlius arba kirvukus (jų rasdavome griuvėsiuose), kaldavome ir žiūrėdavome į viršų, kad kaminas nenugriūtų, – pasakoja aštuoniasdešimtmetis. – Kaminui pradėjus svyruoti, mes gerai apskaičiuodavome, kur jis kris. O kai jau pradėdavo kristi, bėgdavome nuo jo toliau.“

Tačiau, kaminui užgriuvus draugą, vaikai taip išsigando, kad savo noru nusprendė baigti griauti kaminus. Kaip sako pats L. Masiliūnas, visų kaminų iki skaudžios nelaimės nugriauti jis nespėjo – net ir laiko tam nebūtų užtekę, nes apdegusių kaminų, styrančių iš sudegusių, sugriuvusių pastatų, buvo daugiau nei vaikiškų jėgų. Tačiau pokario vaikai ilgai dyki nevaikščiojo – atrado kitą žaidimą.

„Nueidavome į Šv. Kazimiero bažnyčią, laipteliais užlipdavome iki vargonų ir mėtydavome vamzdelius. Jeigu triūbelė būdavo plona, nukritusi ji išduodavo ploną garsą, jei storesnė – bosą. Mums būdavo labai gražu“, – prisiminimais dalijasi L. Masiliūnas.

Stotis kvepėjo mėšlu

1853–1862 m., plečiant geležinkelio atšaką Sankt Peterburgas–Varšuva, buvo pastatyta Vilniaus traukinių stotis. Dabar transporto žiedu netvarkingai zuja mašinos, keli taksi automobiliai lūkuriuoja keleivių, kelios moterys – neaišku ko. Dabar čia tvyro priplėkusių alkoholiu sulaistytų drabužių kvapas, taip pat vėjas atneša greitojo maisto restorano mėsainių ir padegusio aliejaus kvapus. Tačiau L. Masiliūnas prisimena visai kitokius čia tvyrojusius kvapus.

„Prie stoties buvo labai įdomus, tipiškas Vilniui kvapas. Ten su arkliais stovėdavo vežikai, arkliai kakodavo, būdavo karšta, ir tvyrodavo man malonus mėšlo kvapas. [...] Juk kito transporto praktiškai nebuvo“, – pasakoja L. Masiliūnas.

M. Mikulėno nuotr.

1941 m. vasarą, prasidėjus mūšiams tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, sovietai pasitraukė Vilniaus miesto autobusais. Vilniečiams liko tik vokiečių administracijos kontroliuojamos vežikų paslaugos. Autobusų maršrutai atidaryti tik po penkerių metų, 1946 m. Pirmoji linija buvo Žvėrynas–Geležinkelio stotis.

Tačiau vežikų virtinės vis dar rikiuodavosi toje vietoje, kurioje vėliau pastatytas paminklas Stalinui, o dabar ten yra erdvė tarp dviejų perėjų prieš stoties fasadą. Stoties fasadas – pokarinis, nes per karą senoji stotis buvo sugriauta. Galima įsivaizduoti, kaip lenkiškai kalbantys važnyčiotojai sėdėjo ant aukštų pasosčių savo odiniuose fajetonuose ir snaudė, laukdami keleivių.

Kodėl lenkiškai? Nes rusų tada dar nebuvo daug, lietuvių – taip pat. Neturtingi keleiviai (tokie neturtingi, kad net negalėdavo pasisamdyti vežiko, o šie į derybas nesileisdavo) patraukdavo smulkesnių verslininkų akis. Prie jų greitai prisistatydavo piliečiai su karučiais, į kuriuos būdavo sukraunami rakandai, ir nelygiu keliu vieno žmogaus galios varomais ratais keliaujama į kelionės tikslą Vilniuje. Neturtingų, vargingai gyvenančių ir skurstančių žmonių karo bei pokario metais Vilniuje buvo tikrai daug.

Gelbėdamiesi nuo bado, rusai traukė į Vilnių

 „Vaizdas būdavo toks: iš Rusijos atvykdavo traukiniai, pilni žmonių. [...] jie alkani eidavo iš stoties ir stengdavosi rasti, kur pavalgyti. Vilnius buvo kolonizuojamas, – teigia pašnekovas. – Rusai iš Smolensko ir kitur vyko į Vilnių gelbėdamiesi nuo bado. Lenkai, kurių čia buvo dauguma, per prievartą važiavo į vokiškas žemes. Jiems pasakydavo „arba Sibiras, arba vokiškos žemės“, ir jie važiuodavo.“

Triukšminga V. Šopeno gatvė taip pavadinta ne muziko, o vilniečio alaus pramonininko vardu. Joje kartu su mama gyveno L. Masiliūnas.

„Nuo karo praėjus pusmečiui, geležinkelio stotyje įvyko baisus sprogimas. Sprogo sąstatas su reaktyviniu kuru. Sprogimas buvo toks, kad girdėjosi net Jonavoje, – pasakoja pašnekovas. – Daugelio namų sienos skilo. Aš gyvenau Naugarduko gatvės pradžioje, ir pas mus suskilinėjo lubos.“

Kaip prisimena L. Masiliūnas, net suremontavus butus vėliau juose vėl skildavo lubos, o namai, kurie buvo įskilę karo metais, griūdavo nuo didesnės vibracijos. „Kai eidavau į mokyklą, man, vaikui būdavo įdomu matyti, kad per naktį nugriuvo namo siena, kad matosi butas, lova, paveikslas ir kiti daiktai. Tas namas stovi Rotušės aikštėje“, – sako L. Masiliūnas.

Po karo daugelis žmonių kalbėjo patys su savimi

Aštuoniasdešimtmetis L. Masiliūnas prisimena malonų medienos, kuria būdavo kūrenama krosnis, kvapą.

„Lavonų smarvę pakeitė malonus degančios medienos kvapas. Žmonės kaip kurą naudojo kuoliukus, medieną, o namuose buvo geležinė krosnelė. [...] Ji įkaisdavo ir mus apšildydavo. Kvapas būdavo labai malonus“, – pasakoja pašnekovas.

Malkų turgus buvo Pylimo gatvėje, netoli buvusio kino teatro „Lietuva“, kur dabar yra kiek apleistas, girtuoklių pamėgtas skveras, apaugęs akacijomis ir kitais nekilmingais krūmais. Šioje vietoje nuo XVIII a. apie šimtą metų prie stulpo buvo baudžiami nusikaltėliai. Iki XX a. pradžios turguje būdavo prekiaujama ir arkliais, bet dėl prekiautojų susigrūdimo ir padažnėjusių arklių vagysčių miesto dūma nusprendė prekybą arkliais perkelti į Šnipiškių aikštę prie Kalvarijų gatvės, kur dabar veikia Kalvarijų turgus.

Vėlesniais sovietiniais metais skvero viduryje buvo pastatyta stiklinė rotonda, joje prekiauta gėlėmis. Dabar čia įsikūręs baras, o lauke daug pramogaujančių girtuoklių. Tačiau tai – jau vėlesnių laikų atsiminimai. Kalbant apie malkas, jų kvapas jautėsi netgi kino teatruose. Pavyzdžiui, „Spalyje“, kuris buvo Didžiosios ir Savičiaus gatvių kampe, kino salė buvo šildoma būtent taip. Kino teatras netgi turėjo kūriko etatą. Jame girgždėjo senos medinės grindys, kampe dūmais kvepėdavo krosnis. Tačiau gana greitai šis kvapas Vilniuje nusilpo.

„Kai pradėjo kūrenti anglimi, iš kiekvieno kamino rūkdavo juodi, paišini dūmai. Kai aš eidavau į šokius, apsivilkdavau šviesius marškinius, bet vakare jie būdavo jau juodi, – pasakoja L. Masiliūnas. – Kad nebūtų slidu, žiemą šaligatviai būdavo barstomi anglies pelenais. Tad įsivaizduokite, kaip atrodė batai. Apie švarą tais laikais nebuvo ką ir kalbėti.“

Priėjęs Rotušę, L. Masiliūnas rodo į jau minėtą, po avarijos apgriuvusį pastatą, kurio kambariai ir juose esantys baldai bei daiktai buvo matomi einant gatve. Jis teigia nenorintis daug galvoti apie pokario laikus, nes tai sukelia ir skaudžius prisiminimus. Pasak aštuoniasdešimtmečio, karas paveikė daugelio žmonių psichiką.

„Po karo daug žmonių kalbėjo patys su savimi. Eidamas žmogus verkia arba juokiasi – tai karo pasekmės. Daugelis žmonių išliko gyvi, bet traumuoti, ypač tie, kurių silpnesni nervai“, – teigia L. Masiliūnas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...