captcha

Jūsų klausimas priimtas

Menininkas: jei laikome save vakariečiais, turime priimti grafičius

Jei visi grafičiai būtų nuvalyti, prarastume dalį visuomenės savasties, taip apie siūlymus nuo pastatų sienų juos valyti LRT KLASIKOS laidoje „Manasis aš“ kalba sienų tapybos menininkas, grafikos dizaineris Tadas Vincaitis. Anot jo, pasikeitus politinei santvarkai, Lietuva perėmė Vakarų pasaulio vertybes, įskaitant ir subkultūrines detales, o vizualusis gatvės menas – viena iš jų.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

– Ar prisimenate savo pirmąjį grafitį?

– Tai buvo dar 1989 m. Ant mokyklos sienų buvo nupieštas juokingas piešinys – grupės „Snap!“ pavadinimas. Mes, paaugliai, labai mėgome šią grupę.

– Kokios buvo to pasekmės?

– Nuo to karto norėjau paišyti dažniau. Bet negatyvių pasekmių nebuvo.

– Tenka girdėti įvairių terminų – grafičiai, vizualus gatvės menas ir t. t. Kaip įvardytumėte tai, ką piešiate jūs?

– Įvairiai. Būna komercinių užsakymų, taip pat piešiu laisvalaikiu. [...] Vengiu standartizavimo ir klišių.

– Koks yra vizualaus gatvės meno tikslas? Kaip jis keitėsi?

– Turbūt reikėtų įvardyti, iš kur jis atsirado ir kaip išsivystė. Grafitis turi senas, 30–40 metų, tradicijas. [...] Tradicinis grafitis ir menininkai, kurie jį pradėjo, augo, viskas vystėsi, tobulėjo, ir atsirado daug naujų srovių, tokių kaip trafaretinis menas, gatvės menas, dideli piešiniai ant sienų. Žinoma, tradicinis grafitis ir toliau klesti. Atsiranda naujų gražių stilistikų.

Tikslas turbūt yra menininko saviraiška. Kai kurių grafičio šakų, tokių kaip dideli piešiniai, mėgėjai turbūt turi tikslą gražinti aplinką, aštria žinute užkalbinti praeivį, priversti jį susimąstyti.

– Kiek aktuali socialinė funkcija? Juk keliami nepatogūs klausimai, kartais netgi revoliucijos.

– Taip, tai – vienas iš gatvės meno bruožų. Gal ne tradicinio grafičio, bet tokių jo atšakų, kaip „banksy“ ir kitų, kurios gvildena tikrai aštrias socialines ir politines problemas, aktualijas. Tai yra gatvės meno misija – ne slėpti, o iškelti problemas.

– Vaikštant bet kuriame mieste ir atkreipus dėmesį į vizualiojo gatvės meno pavyzdžius, galima spėti apie konkrečias tos visuomenės problemas. Kokias problemas pastebite Lietuvoje?

– Reikia būti labai akylam, domėtis, kad pastebėtum šias problemas. Kai kurie darbai labai smulkūs, mažiukai, už jų akis neužkliūva. Bet kai domiesi, žinoma, tie dalykai atkreipia dėmesį. Jie užsifiksuoja, imi juos stebėti. Lietuva – pokomunistinė valstybė, joje keitėsi daugelis dalykų. Jaunoji karta užaugo jau esant naujai sistemai, bet žmonių karta, kuri iš tarybinių laikų socialistinės santvarkos perėjo į kapitalistinę santvarką, jaučia pokyčius, atsiradusį susvetimėjimą. Tai galima iškelti ir gvildenti kaip opią problemą, ją eksploatuoti pasitelkiant meno kūrinius.

– Galėtumėte įvardyti konkrečių pavyzdžių, kurie jums pačiam padarė stiprų įspūdį paveikumu, kalba ir, žinoma, vizualiniu pateikimu? Turiu omenyje socialinę žinutę.

– Paradoksas, bet daugiausia apie tai sužinai internete, nes atsiranda menininkų, kuriuos seki, kurie, tavo nuomone, yra korifėjai. Nebūtinai juos kopijuoji ar imituoji, bet iš jų semiesi idėjų. Internetas – labai gera priemonė visai šiai vizualiai informacijai susirinkti. Kita vertus, socialiniai tinklai nuėjo iki tokio absurdo, kad gatvės menas pradėjo labai aktualiai pateikinėti šį reiškinį. Paradoksas – lyg ir pats tą informaciją gauni internete, bet jis keičia žmones, daro juos susvetimėjusiais bestuburiais. Kartais sunku suvokti, iki kur nueisime su šiomis technologijomis.

– Kurie konkretūs kūriniai jums įsiminė?

– Visų pamėgto, žinomo ir kai kurių portalų apibūdinto kaip pervertinto, garsiojo trafaretininko Banksy darbai apima visas socialines problemas, platų jų spektrą. Jo kūriniai puikiai iliustruoja daugelį problemų.

– Sakote, kad jis kiek pervertintas. Kodėl?

– Ne aš taip vertinau. Teko skaityti keletą portalų, kur teigiama, kad Banksy yra labiausiai pervertintas autorius. [...] Jis pradėjo skleisti savo darbus internete. Neaišku, ar taip yra iš tiesų, bet manau, kad dėl to atsirado jo fenomenas: menininko darbus netgi pradėjo kolekcionuoti Holivudo žvaigždės, jo darbais dengiami stiklai ir panašiai. Socialine prasme Banksy darbai įprasmina daugelį dalykų. Bet menine verte tai tiesiog eiliniai trafaretai, kuriuos gali pasidaryti beveik kiekvienas. Klausimas, ar jie kažkuo vertingesni už kitų autorių darbus.

– Nemaža visuomenės dalis bet kokius viešose miesto erdvėse ant pastatų atsirandančius piešinius vertina kaip vandalizmą. Ką apie tai manote?

– Taip, esama daug darbų, kurie tikrai yra ne vietoje ir darko bendrą miesto vaizdą. Tą žmonės pastebi. Tačiau didelis tokių nekokybiškų atsitiktinių keverzonių skaičius meta šešėlį ant visų grafičių ir jų autorių, kurie norėtų kurti kokybišką meną. Reikia švietėjiško darbo siekiant rodyti ir aiškinti, kad ne visi darbai yra tik keverzonės.

– Kas, jūsų manymu, atsitiktų, jei šie ženklai vieną dieną staiga dingtų nuo visų pastatų, tiltų, bažnyčių ir tvorų?

– Atrodytų, kad mieste kažkas ne taip. Keičiantis santvarkai, iš Vakarų perėmėme visas vertybes, įskaitant ir subkultūrines detales. Jei mes einame tokiu keliu, priimkime ir vakarietiškos kultūros pasekmes. Jei nori kovoti – reikėtų tą daryti ne draudimais, bet švietimu. [...] Jei visi šie darbai būtų nuvalyti, prarastume dalį visuomenės savasties.

– O kaip buvo sovietiniu laikotarpiu?

– Sovietiniu laikotarpiu buvo gana įdomu. Buvo visiškas informacinis badas ir mažai pasirinkimų. [...]

– Kiek politinė santvarka turėjo reikšmės grafičio menui? Bandau prisiminti sovietmetį – sienos juk nebuvo tuščios.

– Visuomeniniuose pastatuose – darželiuose, mokyklose, valgyklose – buvo populiarus vizualinis dekoratyvinis menas. Pavyzdžiui, projektavimo institutuose gausu dekoratyvinių pano – iš medžių, koklių ar tiesiog nutapytų teptukais. Tada buvo didelis dėmesys šiai sričiai. Tai būdavo daroma visuomeniniam žmonių lavinimui. Tačiau komercinio tikslo tais laikais nebuvo.

Žinoma, dabar komercinė paskirtis po truputį populiarėja – sakau „ačiū“ komerciniams projektams, verslininkams, kurie ryžtasi grafičius panaudoti interjere, eksterjere ir pan. Bet tarybiniais laikais vizualieji menai buvo visiškai kitos dvasios. Būtų smagu tą dėmesį, kurį skirdavo visuomeniniams pastatams ir vizualiajam menui, susieti su dabartine grafičio kultūra ir rasti sintezę.

– Klausant jūsų apie valgyklas bei projektavimo institutus ir jų interjerą, įstrigo tai, kad kurta ne ant išorinių, bet ant vidinių sienų. Man kilo sąsaja su pačia valstybės santvarka, jos uždarumu.

– Labai teisinga paralelė. Jūsų pastebėjimas taiklus. Dabar grafičiai piešiami lauke. Bet galima ginčytis, nes daug darbų kuriu (gal net daugiau) viduje. Gatvės menas persikelia į įvairias erdves – sporto klubus, kavines, konferencijų sales, vaikų kambarius ir t. t. Tad atsakymas būtų ir „taip“, ir „ne“. Bet paralelė graži.

– Kokią reikšmę vizualiajam menui turi asmeninės kūrėjų savybės? Reikia tikrai stiprios motyvacijos, norint ką nors nupiešti ant neįsivaizduojamo aukščio pastatų ar tiltų – juk net neaišku, kaip kūrėjai galėjo ten patekti.

– Kalbant apie grafitininkų jaunuolišką maksimalizmą (nenoriu įžeisti paišančių, nes ir pats tą dariau), tai yra toks baimės neturėjimas, kai visas pasaulis atsiduria jiems po kojomis. Paskui tai praeina, daug kas pasuka visiškai skirtingais keliais (verslai, šeimos) ir pamiršta, kad kažkada paišė. Kitiems grafitis buvo tik tramplinas į kažkokius fundamentalius aukštesnius menus. [...] Nenoriu girtis, bet dirbu savo mėgstamą darbą, todėl esu labai laimingas. Visai kiti motyvai veda prie tų rezultatų. Anksčiau galbūt buvo noras išgarsėti, bet dabar į viską žiūriu paprastai, tiesiog norisi, kad mano darbai patiktų kitiems žmonėms. Manau, kad svarbiausias menininkų motyvas yra gražinti miestą, dalintis su visuomene savo sugebėjimais. Jei moki piešti, kodėl to neparodžius?

– Kokia ir kur yra jūsų svajonių siena?

– Tų sienų yra daug, nebe viena. Jei pasakysiu, kaip tikras vyras turėsiu ir padaryti. Viena iš daugelio mano svajonių yra nupiešti jau antrą didelį savo draugės portretą. Tai viena iš daugelio mano svajonių. Dabar prisikalbėjau, ir nebus, kur trauktis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...