captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kuo radijo teatras gali sudominti šiuolaikinį žmogų

Vieno naujametinio vaidinimo metu eteryje nuskambėjo šūviai ir keiksmai, kuriuos klausytojai palaikė įsilaužimu į Kauno radiofoną, ir buvo iškviesta policija gelbėti radijo darbuotojų. Tokių kurioziškų nutikimų buvo ne vienas, nes, kaip LRT RADIJO laidoje „Devyni radijo dešimtmečiai“ pasakoja buvę ir dabartiniai radijo teatro darbuotojai, sukurti žiūrovams suprantamą vaidinimą pasikliaujant tik garsu nėra paprasta.
LRT archyvo nuotr.
LRT archyvo nuotr.

Radijo teatras patiko ne visiems klausytojams

„Ką reikia padaryti, kad klausytojas spektaklį ne girdėtų, bet išgirstų?“ – tokį svarbiausią darbo radijo teatre uždavinį kelia Vida Mikšytė-Morkevičienė, ilgametė radijo darbuotoja, pastaraisiais metais kuruojanti radijo teatrą.

Lietuvoje radijo teatras pasirodė tuo metu, kai šis žanras tapo populiaria pramoga Vakarų Europoje. 1926 m. gruodžio pradžioje Radiofonas iš Valstybės teatro transliavo Charles`io Gounod „Romeo ir Džuljetą“. Kai kurie klausytojai piktinosi, kam eteris užimamas tokias „niekais“. 1927 m. kovo mėnesį (pirmąkart radijo studijoje) suvaidintas spektaklis „Beauštanti aušrelė“. Dabar kontroversiškai vertinamo rašytojo Liudo Giros simbolinę pjesę režisavo Vladas Braziulevičius, o vaidino Karių teatro trupė. Po premjeros pasirodė atsiliepimai  Kauno spaudoje: „Kadangi radio ypatingai gerai perduoda žmogaus balsą, deklamaciją, kiekvieną mažiausį intonacijos ir tembro niuansą, „Beauštančios aušrelės“ perdavimas labai gerai pavyko, ypač kad visų aktorių buvo gražiai, aiškiai ir su jausmu skaitoma.“

Deja, išgirsti šio spektaklio, kaip ir vėlesnių, neturime galimybių, nes ne vieną dešimtmetį radijo teatro spektakliai būdavo vaidinami tik gyvai. Radijo teatras, kaip ir kitos radijo programos, tarpukariu laikytas svarbia auklėjimo ir propagandos priemone – mokyti pilietiškumo, taupumo ar ūkininkavimo.

„Reikia turėti galvoje, kad per vaidybinio pobūdžio, meniškai vertingą programą gali būti ir yra ugdoma estetinė nuovoka, tautinis ir visuomeninis susivokimas. Vaidybinė programa, labiausiai žadinanti entuziazmą, gali gerai tarnauti reikiamai propagandai“, – taip apie radijo teatrą rašė spektaklius režisavęs Juozas Gučius.

Kaip rašė radijo istorikas Stasys Štikelis, po pavykusios premjeros Radiofono žmonės bandė sukurti specialią radijuje vaidinsiančių aktorių trupę. Prie šios minties tarpukariu sugrįžtama ne kartą, tačiau nesėkmingai. Tarpukariu buvo nustatyta tvarka, kad  dukart per metus teatralai turėjo nemokamai dalyvauti radijo laidose.   

Radijo teatras patiko ne visiems. Tarkime, 1928 m. pabaigoje spaudoje pasirodė Figaro slapyvardžiu pasirašytas tekstas, kuriame autorius peikė radijo programą.

„Ūkininkai neišgirsta juos dominančių žinių, patarimų, o operos ir baletai įkyrėję. Miestelėnai taip pat nepatenkinti programa, nors jų nedomina žemės ūkio reikalai. Jie tik ir laukia, kad Kauno radijo stotis nutiltų“, – rašė Figaro pasivadinęs radijo klausytojas.

Įdomiausia, kaip kūrybiškai į šį tekstą sureaguoja Radiofonas – vaidinimu, kurio veiksmas vyksta radijo nemėgstančio žmogaus bute. Čia tarp barnių, išgėrusių žmonių kalbų, dainuškų girdisi disputai apie radiją.

Kauno radijo teatras neapsieidavo be kuriozų. Vieną sykį, artėjant Naujiesiems metams, po „Traviatos“ radijo eteryje laukė dar vienas vaidinimas. Jo metu eteryje skambėjo šūviai, keiksmai, grasinimai. Klausytojai pamanė, kad užpuolikai įsiveržė į Kauno radiofoną, ir policija atvyko gelbėti darbuotojų nuo įsiveržėlių.

Pjeses radijo teatrui kūrė pirmasis Radiofono balsas Petras Babickas, taip pat Vytautas Bičiūnas, Kazys Inčiūra, Antanas Gustaitis, buvo statomi Balio Sruogos, Vydūno, Oskaro Milašiaus kūriniai. Rašė ir pats savo pjeses režisavo Borisas Dauguvietis. Jo pavardė labai svarbi radijo teatro istorijoje, nes būtent B. Dauguviečio duslus balsas – seniausias išlikęs radijo teatro įrašas. Jis nukelia į 1949 m., kai Aleksandro Puškino jubiliejaus proga B. Dauguvietis deklamavo „Barono monologą“ iš „Šykščiojo riterio“. 

Persmelktas sovietinės ideologijos

Ne tik tarpukariu, bet ir vėliau, sovietmečiu, radijo teatro spektakliai dar būdavo vaidinami gyvai. Šeštojo dešimtmečio pradžioje į radijo teatrą atėjęs kaip aktorius, vėliau ilgus metus radijo teatro režisieriumi dirbęs Vytautas Grakauskas prisimena, kad nemažai tekdavo repetuoti masines scenas. Anot jo, tais laikais meno kūriniuose dažnai būdavo vaizduojami kareiviai, darbininkai – šiuo požiūriu radijo teatras nebuvo išimtis.

Tuomet Lietuvos radijas buvo įsikūręs dabartiniame Gedimino prospekte, kur dabar veikia Mažasis teatras. Antrame aukšte V. Grakauskas su kolegomis repetuodavo masines scenas. Režisierius pasakoja, kad dėl sovietinės cenzūros dažnai tekdavo statyti vaidinimus pagal ne itin aukšto lygio literatūros kūrinius.

„Sovietmečiu visą radijo eterį, įskaitant radijo teatrą, smarkiai palietė cenzūra. Vietoj pačių geriausių pasaulio klasikos kūrinių radijo teatro kūrėjai nemažai dėmesio turėjo skirti ideologiniams, bet menine prasme menkaverčiams tekstams“, – pasakoja V. Grakauskas.

Tiesa, negalima apibendrinti viso sovietmečio, nes, kaip pastebi radijo teatro redaktorius P. Morkus, skirtingais metais laisvės ribos nebuvo vienodos.

Anot ilgametės radijo teatro redaktorės Jonės Babiliūtės, radijo vaidinimai daugiausia būdavo statomi pagal rusų literatūrą, o pagal užsienio literatūrą kasmet būdavo pastatomi vos keli spektakliai. Kaip pasakoja režisierė, kai kurios pjesės cenzoriams užkliūdavo dėl, atrodytų, visiškų smulkmenų.

„Su tekstais būdavo įvairių istorijų. Norėjome statyti spektaklį pagal garsaus rašytojo, Komjaunimo premijos laureato Boriso Vasiljevo kūrinį. Nueiname į perklausą. Ten mūsų klausia, kodėl rusės kareivės ėjo į tuos Vakarus, bet nesitraukė į Rytus. Ir dėl to atšaukė spektaklį“, – sako J. Babiliūtė.

Panašiai nutikdavo ir su lietuvių rašytojų kūriniais. J. Babiliūtė prisimena atvejį, kai turėjo statyti kūrinį pagal Jono Mikelinsko apsakymą. Kūrinio veikėja, motina, apsilankė bažnyčioje, o tokių dalykų vaizduoti kūryboje tais laikais nebuvo galima. Tokiais atvejais redaktoriai ir režisieriai būdavo priversti iškirpti kai kurias pjesių scenas, kad būtų leista statyti ir transliuoti vaidinimą.

„Sakau jam, kad nepraeis, reikia išimti. J. Mikelinskas sako, kad tai bus katastrofa. Tada aš jam sakydavau, kad nieko neišimsime, bet vis dėlto išimdavome“, – prisiminimais apie sovietinę cenzūrą dalijasi ilgametė radijo teatro redaktorė.

Ne tik tarpukario, bet ir daugelis sovietinių radijo teatro įrašų nėra išlikę iki šių dienų. Keičiantis politinėms aplinkybėms, būdavo „pravalomi“ ir radijo fondai, todėl dabar turime tik dalį įvairių laikotarpių radijo įrašų. Režisierius, redaktorius ir scenaristas Pranas Morkus iki šiol prisimena vieną vakarietišką muziką pašiepiantį radijo spektaklį, kurio išlikusio įrašo, deja, nėra.

„Įdomu, kad, vykstant destalinizacijai, sunaikinta, išimta viskas, kas nors kiek susiję su stalinistinio periodo propaganda. Man ligi šiol gaila vieno dingusio radijo vaidinimo. Jis vadinosi „Misterio Hikso stebuklingas žmogus“, – pasakoja P. Morkus. – Neatsimenu autoriaus, bet kūrinys buvo apie Misterį Hiksą, kuris sugalvojo robotą [...]. Pasigirdus šiurpiems bugivugio garsams, robotas šoko, šoko, subyrėjo, ir tuo viskas baigėsi. Tokie vaidinimai iškeliavo, nes nebūdavo juostų. Jie išnyko kartu su kitais unikaliais dalykais, pavyzdžiui, operų įrašais.“

Nors ir ideologizuotas, radijo teatras tais laikais buvo labai populiarus. Radijo vaidinimuose dalyvavo žinomi aktoriai Arnas Rosenas, Kazimiera Kymantaitė, Monika Mironaitė, Algimantas Masiulis, Henrikas Kurauskas, Audris Chadaravičius, Vladas Bagdonas, Remigijus Vilkaitis, Aldona Janušauskaitė, Vytautas Rumšas.

„Radijo teatras užėmė svarbią vietą paprasto žmogaus gyvenime. Visi žinodavo, kad sekmadienį prasidės radijo vaidinimai. Radijo teatras buvo ypač populiarus kaime“, – sako V. Rumšas.

Radijo teatrui reikėtų skirti daugiau dėmesio

Anot radijo teatre dirbusių žmonių, šis darbas nėra paprastas. Radijo spektakliuose nelieka gestų, vaizdų, judesių – tik aktoriaus balsas. Garso režisierė Nijolė Baranauskaitė sako, kad nėra paprasta išgauti kai kuriuos garsus, reikalingus vaidinimo idėjai atskleisti. Ji prisimena, kaip su Cezariu Graužiniu kūrė vaidinimą „Ilga Kalėdų vakarienė“.

„Mums reikėjo, kad nukristų puodukas. Tas nukritimas buvo labai svarbus, nes šiuo efektu išryškinamas veikėjo charakteris. Jis žioplas ir visur užkliūva. Nukrenta puodukas, ir aš galiu sakyti, kad tu žioplas, – pasakoja garso režisierė. – Ir aš sakau režisieriui: „Imk puoduką ir daužyk.“ O jis atsisuka ir sako: „Aš jau sudaužiau puoduką.“ Aš atsakau: „Čia nebus tokio efekto – puoduką reikia stipriai dėti į grindis.“ Reikia gerai pagalvoti, kaip sukurti garso efektą.“

Garso režisierė Sonata Jadevičienė teigia, kad radijo spektakliuose naudojami įvairūs garso efektai. Todėl, anot jos, radijo spektakliams įrašinėti reikalinga moderni studija.

„Radijo teatrui reikalingi takeliai su specialia danga. Kalba žmogus, ir tuo pat metu jis eina per smėlį. Dabar padarome atskirai tokius garsus, bet juk žmogus eidamas stabteli, sustoja, tad jeigu turėtume specialius takelius, galėtume tai daryti natūraliai, – teigia S. Jadevičienė. – Taip pat reikalingos lentynos su kuo įvairesne atributika, tarkim, plastikiniais, metaliniais, stikliniais indais. Kad kiekvieną kartą jie būtų po ranka.“

Kino režisierė Giedrė Beinoriūtė radijo teatre sukūrė spektaklį pagal Vandos Juknaitės pjesę „Ponios Alisos gimtadienis“, taip pat spektaklių vaikams.

„Man patinka tai, kas įtraukia, kas tikra. Mėgstu ne teatrališką radiją, o tokį, kuris panašus į kiną. Kur yra istorija, svarstomos mintys, – sako režisierė. – Kalbant apie vaikų radijo teatrą, nemėgstu, kai vaikams perdėtai vaikiškai pasaldintais balsais dainuoja dainelę po dainelės. Bet jei būna smagu, kažkas  dūksta, tada ir aš mėgstu klausytis.“

Anot jos, radijas gyvuoja, ir visi radijo teatro žanrai turi galimybę vystytis. G. Beinoriūtė sako, kad šiuo metu radijo teatras galbūt yra šiek tiek sustabarėjęs, trūksta novatoriškų autorių, bet taip yra dėl to, kad daugelis aktorių ir režisierių į jį žiūri kaip į lengvą papildomą darbą.

„Jei biudžetas būtų didesnis, visi tam skirtų daugiau laiko. Mes, girdintys žmonės, nesuprantame, kiek daug informacijos (plačiąja prasme) gauname per garsą. Eidamas per miestą, tu girdi gaudžiančią signalizaciją, žmones, troleibuse už nugaros šnekančius, kad (ne)įvyko tas ir tas, – teigia G. Beinoriūtė. – Garsas yra ne mažiau svarbi mūsų gyvenimo dalis negu vaizdas. Tik mes tiesiog į jį nekreipiame dėmesio. Tad galimybė radijo teatrui vystytis yra, tikrai atsiras ir serialai. Man atrodo, kad daug visko gali įvykti ateityje.“

 

 

 

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: LRT RADIJUI – 90

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close