captcha

Jūsų klausimas priimtas

Radijo istorija: V. Petkevičiui būdavo leidžiama kritikuoti valdžią, S. Gedai – ne

Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui, o jupiterių būdavo ne tiek ir daug, apie sovietinius laikus LRT RADIJUI pasakoja literatūros kritikas Petras Bražėnas. Anot jo, kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, Vytautas Petkevičius ar Jonas Avyžius, buvo įgiję sovietinio režimo pasitikėjimą, todėl jiems radijo laidose būdavo leidžiama pasisakyti laisviau negu kitiems, jie netgi galėdavo kritiškiau pasisakyti apie tuometinės valdžios vykdomą politiką.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Generolą sužavėjo radijo laida

Nuo pat pirmųjų transliacijų literatūrinės laidos buvo svarbi radijo programų dalis. Rašytojai skaitė savo kūrybą, kūrė programas, ne kartą užėmė vadovaujamas pozicijas. Radijas ir literatūra – šios dvi komunikavimo formos visais laikais reiškėsi viešajame diskurse. O kultūros laidose literatūra neabejotinai buvo lyderė tarp visų menų ir nusileido tik muzikai. Posakis „ginklams žvangant, mūzos tyli“ netinka kalbant apie Lietuvos radiją, nes rašytojo žodis eteryje buvo girdimas visada.

Tarpukario Lietuvos šviesuomenė radijo vaidmenį pirmiausia suprato kaip visuomenės švietimo, auklėjimo, kultūros skleidimo priemonę. Dar 1925 m. pabaigoje, galvojant apie amžiaus stebuklo pritaikymą, radijo technikos specialistas Kleopas Gaigalis švietimo ministrui Kazimierui Jokantui rašė: „Knygos – geras dalykas, bet gyvas žodis – dar geresnis. Knygą reikia mokėti perskaityti, o klausytis moka kiekvienas.“

Pirmieji Kauno radiofono vadovai Petras Babickas, Liudas Gira, teatro režisierius Antanas Sutkus daug dėmesio skyrė literatūros skaitymams, pasakoms, radijo vaidinimams. Vieni pirmųjų literatūros vakarų rengėjai buvo modernistai keturvėjininkai, o pirmuoju radijo kūrybiniu darbuotoju, tikruoju Lietuvos radijo balsu gana atsitiktinai tapo charizmatiškasis poetas Petras Babickas.

Jis pasakojo, kad 1926 m. birželį Jurbarko mokytojų kolektyvas už 2 tūkst. litų nusipirko amerikietišką radijo aparatą „Zenit“ ir įsteigė radijo klubą. P. Babicką sužavėjo (nors ir netobulas) lietuviško radijo skambesys. Nuvykęs į Kauną, jis apsilankė pas tuometį radijo stoties viršininką pulkininką Alfonsą Jurskį.

„Išgyriau, kaip gražu, kad lietuviškas žodis skamba erdvėj. Bet kaip mokytojas padariau turbūt per staigią ir nemandagią pastabą, kad tame pranešime netaisyklingai buvo ištarti vardai, – prisiminimais dalijosi P. Babickas. – A. Jurskis reagavo gana griežtai: „Tai pakalbėk, tamsta, geriau.“ Aš, jaunas vyras, sakau: „Kodėl gi ne?“ Rytoj aš ateinu, jis man duoda pusę tonos „Eltos“ naujienų (atskirais lapais), įkiša mane į telefono būdelę, ir aš, nusivilkęs marškinius, pusvalandį skaitau žinias.“

Ši laida labai patiko generolui Vladui Nagevičiui, kuris P. Babickui pasiūlė pasilikti radijuje. Pastarasis nostalgiškai prisimena darbą Kauno radiofone.

„Darbas buvo labai malonus, kūrybinis. Visi lietuviai noriai bendradarbiavo. Mane gyrė kaip radijo kalbėtoją, vienas klausytojas netgi atsiuntė aukų, siūlydamas ir kitiems prisidėti bei pastatyti man vasarnamį. Turėjau šimtus draugų, kurių savo gyvenime niekada nemačiau, bet jie, atėję į radiofono direktoriaus kabinetą, iškart mane apkabindavo kaip savo bičiulį, nes keletą metų aš jiems kalbėdavau į ausį“, – taip savo darbo radijuje pradžią prisiminė P. Babickas.

Radijui vadovavo A. Sniečkaus žmona

Plečiantis radijo programoms, į valstybės radiofono veiklą įsijungė rašytojai Kazys Inčiūra, Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Miškinis, Bronys Raila, Antanas Gustaitis, Henrikas Radauskas, Antanas Vienuolis, Stasys Santvaras, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti.  Deja, šios komandos darbą nutraukė į Lietuvą įžengusi sovietų armija.

1940 m. birželio 15 dieną radiofonas užimtas ir prijungtas prie Maskvos. Radijuje pradėjo dirbti rašytojai Juozas Baltušis, Halina Korsakienė, literatūrinėse laidose dalyvaudavo Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kazys Boruta, Liudas Dovydėnas ir kiti. Poemą apie Staliną radijuje skaitė ir Salomėja Nėris.

1941 m. birželį, prasidėjus karui, Juozo Banaičio vadovaujami radijo darbuotojai pasitraukė į Rusiją. Laidos transliuotos iš Maskvos, o Lietuvos radiofonas perėjo į vokiečių civilinės administracijos rankas. Ilgą laiką buvo nežinomas radijo laidų turinys – manyta, kad 1944 m. besitraukiant vokiečiams įrašai buvo sunaikinti. Tačiau dalis jų išliko, nes tuometis Kauno radiofono literatūros skyriaus redaktorius rašytojas Balys Gražulis, prieš pasitraukdamas į Vakarus (kaip ir dauguma jo bendradarbių), plokšteles su radijo įrašais užkasė Kaune, savo giminaitės kieme Šančiuose. Tik 1992 m. lobis su relikvijomis buvo atkastas. Iš viso surasta apie 80 plokštelių, iš kurių 50 pavyko restauruoti. Dabar jos saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve.

1944 m. prasidėjo ilgas sovietinio gyvenimo etapas. Į Lietuvą iš Rusijos grįžo nemažai kultūros darbuotojų, rašytojų. Pirmuoju naujai pavadinto radijo komiteto pirmininku paskiriamas J. Baltušis, vėliau – A. Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė. Kauno radijo komitetui vadovauja poetas Vacys Reimeris. Pokario metais Lietuvos radijas tampa svarbiu sovietinės propagandos įrankiu. Literatūrinės laidos buvo rengiamos laikantis griežtų ideologinių rėmų.

 „Pirmaisiais pokario metais literatūros redakcijai vadovavo H. Korsakienė, kiek vėliau atėjau ir aš. Buvau ir pranešėjas, ir redaktorius. Paskui – dar dešimt pareigų. Baigdavau darbą dvyliktą, pirmą valandą nakties, kartais – dešimtą vakaro. Pamiegojęs vėl dirbdavau nuo septintos ryto“, – prisiminimais apie darbą sovietiniame Lietuvos radijuje dalijosi tuometis jo pranešėjas, literatūros redakcijos vyriausias redaktorius Jonas Miliušis.

Ilgametis redaktorius dalijosi ir prisiminimu apie Balį Sruogą. Per naktį perskaitęs „Dievų mišką“, J. Miliušis pasiūlė skaityti šį kūrinį per radiją. Anot jo, tam pritarė ir M. Bordonaitė, bet vėliau teko atsisakyti šios idėjos.

„M. Bordonaitė iškviečia mane ir sako, kad reikia nutraukti „Dievų miško“ skaitymą. Prieš tai „Tiesoje“ pasirodė recenzija, pasirašyta ne Henriko Zimano pavarde, o Rudzinsko slapyvardžiu. Atseit, tai ne tarybinė knyga, joje net nėra žodžio „tarybinis“, o autorius, būdamas Štuthofe, net neprisimena Tarybų Lietuvos. Ir vietoj to yra kažkokio žmogaus egzistencializmo, išlikimo, lagerio būties aprašymai, – pasakojo J. Miliušis. – Klausiu M. Bordonaitės – kodėl? Ji sako, kad taip liepė K. Preikšas. Beliko paklusti.“

Radijas buvo puiki reklama rašytojams

Po Stalino mirties Sovietų Sąjungos ir Lietuvos gyvenime prasidėjo atšilimo laikotarpis. Lietuvos radijuje pradėtas rengti literatūrinis radijo almanachas. Jį rengė rašytojai Leonas Stepanauskas, Tomas Sakalauskas. Laidose taip pat dalyvaudavo Mykolas Sluckis, Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis ir kiti. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje literatūros popietes, rašytojų susitikimus pradėjo rengti ilgametis laidų redaktorius, satyrinių miniatiūrų autorius Valentinas Strazdelis.

1958 m. dirbti radijuje pradėjo filologas, poetas, „Linksmojo subatvakario“ autorius Balys Dačiulis. Ėmęs vadovauti redakcijai, B. Dačiulis ėmė ieškoti naujų literatūrinių nišų, daugiau dėmesio skyrė senajai literatūrai, radijo programų sulietuvinimui. Jis pasakoja, kad redakcijoje dažnai lankydavosi lietuvių rašytojai: „Rašytojai nevengė mūsų redakcijos, noriai joje lankydavosi. Ypač Eugenijus Matuzevičius, Bronius Mackevičius, Kazys Saja,  Rimantas Šavelis, Romas Sadauskas, Vytautas Petkevičius. Kartais jie šiaip  užsukdavo pasišnekėti. Rašytojai mums siūlydavo savo kūrinių – jiems irgi reikėjo vieną kitą rublį uždirbti. Be to, paskaityti apsakymą Lietuvos radijuje buvo geriau negu šiaip atspausdinti jį „Pergalėje“. Tai buvo didelė reklama.“.

B. Dačiulis prisimena, kad tais laikais galiojo griežtoka cenzūra ir kai kurių kūrinių nebūdavo galima skaityti per radiją. Vis dėlto, filologo teigimu, kultūrinėse laidose būdavo galima kalbėti kiek laisviau nei kitokio pobūdžio radijo programose.

„Kalbėjimas buvo truputį atviresnis, bet mes nelindome į gilesnę politiką. Kitose redakcijose cenzūra buvo griežtesnė, o čia – rašytojai, žinai... menininkai“, – sako B. Dačiulis.

Kas leidžiama V. Petkevičiui, neleidžiama kitiems rašytojams

Septintajame dešimtmetyje sovietinė kultūra išgyveno permainingus bangavimus. Jo pabaigoje vadinamąjį atšilimą keitė suvaržymų šuorai. Literatūrinėse laidose beveik nedalyvaudavo žymūs lietuvių rašytojai, tokie kaip Jonas Mikelinskas, Jonas Juškaitis, Juozas Aputis, Leonardas Gutauskas, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė. Jų balsai garsiau suskambo daug vėliau, tik sovietmečio epochos pabaigoje, t. y. „perestroikos“ ir Atgimimo metais.

Literatūros kritikas, buvęs ilgametis rašytojų sąjungos valdybos narys Petras Bražėnas tų laikų situaciją apibūdino posakiu „kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui“. Anot jo, kai kurie rašytojai, pvz., S. Geda, J. Aputis, cenzorių nemalonės sulaukdavo dėl niekingai menkų priežasčių.

„S. Geda sulaukė tam tikros opozicijos. Žinau, kaip buvo ginčijamasi, kai išėjo jo kūrinys „Pėdos“. Kadangi S. Geda buvo tikrai karšto būdo ir niekada nevyniodavo žodžio į vatą, koks nors jo pasakymas sukeldavo tam tikrą reakciją, – pasakoja P. Bražėnas. – J. Mikelinskas išspausdino pluoštelį novelių, apsakymų. Kažkam iš funkcionierių jie nepatiko, pavyzdžiui, nelabai šviesaus atminimo Henrikui Zimanui, kuris ten įžiūrėjo savo paties prototipą. Kaip sakydavo pats J. Mikelinskas, dėl to aštuonerius metus jo neleido į literatūrą.“

Kaip teigia P. Bražėnas, cenzūra tapo griežtesnė po Romo Kalantos susideginimo 1972 m. ir kartais rašytojai sulaukdavo priekaištų vien dėl savo išvaizdos: „Į Centro komiteto (CK) Kultūros skyrių sukviesti rašytojai buvo moralizuojami, kad vaikšto ilgais plaukais ir apžėlę. Tai buvo savotiškas laikas, kai barzda atrodė vos ne protesto ženklas. J. Aputis, M. Martinaitis buvo barzdoti. Po R. Kalantos žūties Juškaičio rinkinys kuriam laikui atidėtas. J. Mikelinskas parašė romaną „Už horizonto – laisvė“, kurį vienas kritikas ir redaktorius apkaltino fašizmo propagavimu.“

Anot P. Bražėno, kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, V. Petkevičius turėjo daug. Kaip pasakoja literatūros kritikas, V. Petkevičius rašydavo aštriomis publicistinėmis temomis, kalbėdavo apie žemės ūkį, netgi kartais kritikuodavo valdžią, tačiau dėl savo partinės biografijos jam būdavo leidžiama daugiau nei kitiems rašytojams.

„J. Avyžius irgi galėjo kažką pasakyti. Jį saugojo „Tarybinio žurnalisto“ praeitis, Lenino premija, nors ir būdavo visokių insinuacijų. Tinka lotyniškas posakis apie Jupiterį ir jautį, – teigia P. Bražėnas. – Tačiau jupiterių būdavo ne tiek ir daug, o jautukams ne viskas buvo leidžiama.“

Atgimimo metais rašytojai buvo „daugiau nei rašytojai“

1987 m. tvyrojo didžiųjų permainų nuojautos, o literatūrinėse radijo laidose daugėjo publicistinių pasisakymų. Nors radijuje daugiausia kalbėta „legaliais“ kultūros paveldo saugojimo, moralės, gamtos ir ekologijos klausimais, ilgainiui pereita prie istorijos, visuomenės, „mąstymo ekologijos“. Dauguma rašytojų Sąjūdžio mitinguose stojo prie mikrofono miestų aikštėse.

„Kai tik prasidėjo „perestroika“, visa publika, daugybė sluoksnių žmonių, pradedant kaimiečiais, valstiečiais, kolūkiečiais ir baigiant mokytojais ar inteligentais, buvo pasiruošę kažkokiam sprogimui. Ir tas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sudarymas Mokslų Akademijoje buvo spontaniškas. Tiesą sakant, sprogo suplanuota akcija. Sąrašas paruoštas iš anksto, bet žmonės ėmė siūlyti kitus kandidatus. Man atrodo, kad čia suveikė toks principas, apie kurį buvau skaitęs Česlovo Milošo knygoje. Tai vadinama „getų principu“. Tam tikra grupė gali būti paimta įkaitais – tada tokie žmonės buvo rašytojai ar poetai. Dabar sakoma, kad poetas nėra tik poetas. Todėl man atrodo, kad pakliuvo daugiau dailininkų, kompozitorių, filosofų. Jūs esate visuomenėje žinomi žmonės, todėl jus padarome tokius ir tokius, ir jūs kovokite už mūsų reikalus“, – taip šį laiką 2008 m. laidoje „Kultūros savaitė“ prisiminė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys poetas S. Geda.

Po Sausio įvykių literatūros ir dramos redakcijai pradėjo vadovauti poetas Jonas Jakštas. Pagaliau baigėsi tekstinių skaitymų laikai ir atsirado naujos literatūrinės laidos „Po lyros ženklu“, Janinos Babiliūtės sumanytas ciklas „Vakaras su knyga“, Balio Urbono „Lietuvių godos“, šviesaus atminimo kolegės Reginos Kaplerienės rengiama „Knygų piramidė“, V. Strazdelis įsiūbavo lietuvių egzodo rašytojų ciklą. Savo balsais į gimtinę sugrįžo S. Santvaras, Jonas Aistis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Liudas Dovydėnas, Birutė Pūkelevičiūtė, Antanas Škėma, Kostas Ostrauskas, Algirdas Landsbergis ir kiti.

Naujieji laikai

2001 m. laidą „Literatūros akiračiai“ pradėjo rengti literatūros tyrinėtojas ir poetas Virginijus Gasiliūnas. Jam teko bendrauti su daugeliu žinomų lietuvių rašytojų. Anot jo, daugelis žmonių nepagrįstai bijo dalyvauti radijo laidose. „Šiaip jau žmonės apie save mano – aš jau senas, nebegražus. Bet radijuje nereikia būti gražiam, o tik būti protingam“, – juokiasi V. Gasiliūnas.

Jis puikiai pažinojo J. Aputį. Šį žmogų „Literatūros akiračių“ vedėjas apibūdina kaip kūrėją, savo kūrinius rašiusį gana spontaniškai. V. Gasilūną šiurpina sovietinių radijo laidų rengimas. Anot jo, tais laikais pokalbiai pirmiausia būdavo parašomi, tada tvirtinami ir tik tada skaitomi per radiją.

„Tai yra suvaidintas pokalbis. Klausėjas perskaito klausimą, o tas, kuris turėtų reaguoti ir atsakyti, ima skaityti savo egzempliorių. Tiesiog matai, kaip skaito, – piktinasi literatūros tyrinėtojas. – Tai yra siaubas, ir tokios laidos yra nebepasiklausomos. Nebent kaip iliustracija.“

V. Gasiliūnas teigia savo laidose vengiantis politinių temų. Pasak jo, kai kuriems pašnekovams politinės temos galbūt būtų įdomios, tačiau šiais laikais kultūros ir politikos temos turėtų būti atskirtos. Beje, prisipažįsta V. Gasiliūnas, jam įdomiau kalbinti vyresnius, o ne jaunuosius rašytojus.

„Vyresnius įdomiau kalbinti, jie turi daugiau patirties. Žmogus kažką turi, jis gali kažką papasakoti. Radijui reikia, kad būtų papasakota. Galima deklaruoti, ką norėčiau savo kūryba pasiekti [...]. Bet kas iš to? – teigia buvęs „Literatūros akiračių“ vedėjas. – Geriau išgirsti, kokiomis aplinkybėmis kas radosi. Bubnį kalbini, ir jis taip su tokiu užsidegimu prisimena, kad jo „Veroną“ vienas kunigas tais laikais net citavo iš sakyklos. [....] Kalbindamas nori išpešti kokią vieną, antrą ar trečią detalę.“

Visos laidos įrašą rasite LRT mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...