captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kas yra šeima, spręsti turi ne politikai, o visuomenė

Ne valstybė turi pasakyti, kad štai šis santykis bus vadinamas šeima, o šis nebus, – pati visuomenė tai nusprendžia, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Vytautas Mizaras. Jo teigimu, nauja iniciatyva, siekianti įteisinti apibrėžimą, kad šeima kyla tik iš santuokos ar tėvystės ir motinystės, neteisinga, nes dėl jos nesantuokinės šeimos atsidurtų už Konstitucijos ribų. „Jei tik santuokinės šeimos yra vertybė, labai įdomu, kodėl [...] Vakarų valstybės jau ilgai [...] laiko vertybe šeimos gyvenimą, nepriklausomai nuo to, koks jis yra, – svarbu kokybiškas, tikras, ir niekas nuo to nenukenčia. O mes [...] norime saugoti tai, kas, pavyzdžiui, politikų daugumai atrodo (jų nuomone) teisinga“, – pabrėžia teisininkas.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Įstatymai negali apibrėžti šeimos sąvokos

Jau kelis dešimtmečius, o gal ir ilgiau svarstoma, kokia yra lietuviška šeima, koks jos apibrėžimas ir ką turėtume laikyti, o ko nelaikyti šeima. Vieniems atrodo, kad lietuviškos šeimos nestabilios, nes dažni skyrybų atvejai. Kitiems jos neatsakingos, nes gyvenančių neregistruotoje santuokoje daugėja.

Kaip primena Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto Santuokos ir šeimos studijų centro docentė Birutė Obelenienė, 2008 m. Seimas patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją, kurioje buvo aiškiai pasakyta, kad šeima yra sutuoktiniai, vaikai ir įvaikiai (jeigu jų yra), – taigi šeima buvo kildinama iš santuokos. „1992 m., kai buvo rašoma Konstitucija, jos autoriai net neturėjo kitos minties, kad šeima gali būti kildinama dar iš kažko. Buvo savaime suprantama, kad šeima kildinama iš santuokos, todėl ir yra apibrėžimas, kad santuoka sudaroma laisvu moters ir vyro apsisprendimu, kad šeima yra valstybės pagrindas, kad valstybė globoja šeimą, vaikystę, tėvystę ir motinystę“, – kalba mokslininkė.

Būtent 2008 m. priėmus minėtą Lietuvos šeimos politikos koncepciją kilo didžiulė diskusija dėl šeimos apibrėžimo. Nors pati koncepcija nėra įstatymas, būtent vadovaujantis ja formuojami ateities teisės aktai, susiję su šeimos politika, todėl buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą ir šis išaiškino, kad apibrėžimas, jog šeima gali būti kildinama tik iš santuokos ar tėvystės bei motinystės, prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus Vytauto Mizaro teigimu, joks įstatymas apskritai negali apibrėžti šeimos sąvokos – jis nustato tik jau susiformavusios šeimos teisinius santykius: „Lietuvoje bendros šeimos teisinės sąvokos, apibrėžimo nėra ir, matyt, neturėtų būti, nes pati visuomenė atitinkamu laikotarpiu nusprendžia, kaip ji pati supranta, kas yra šeima. Ne valstybė turi pasakyti, kad štai šis santykis bus šeima, o šis nebus.“

Vis dėlto, pastebi V. Mizaras, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir mūsų Konstitucinio Teismo praktika leidžia išsakyti tam tikrą apibendrinimą. „Iš esmės jau galima sakyti, kad šeima yra dviejų asmenų bendras gyvenimas (jei yra vaikų – tai su vaikais), kai santykiai yra stabilūs, jaučiama abipusė pagarba, rūpinamasi kitu ir vaikais, prisiimama tarpusavio atsakomybė, kartu auklėjami vaikai, vedamas bendras namų ūkis ir prisiimami kiti tiek teisiniai, tiek moraliniai įsipareigojimai“, – vardija profesorius.

„Auksinio amžiaus“ šeimos įsivaizdavimas sietinas su tautiniu identitetu

Pati šeimos sąvoka aptinkama dar antikos mituose. Hesiodo kūrinyje „Darbai ir dienos“, be kitų dalykų, aprašomi ir dievų santykiai bei šeimos ryšiai. Žinoma, nuo tų laikų keitėsi ne tik suvokimas, bet ir pati šeima. Lietuvoje pastaruoju metu skatinama atsigręžti į tradicine vadinamą XIX–XX a. lietuvių šeimą, mat vis dar gajus įsitikinimas, kad anuomet santuokos buvo tvirtos, o šeimos stabilios. Čia tiesos tikrai yra, mat nuo 1562 m. Lietuvoje įsigalėjo Tridento susitikime priimtos katalikų santuokų normos, o tai reiškia, kad iki sovietmečio, kai buvo įteisinta civilinė santuoka, o kartu ir skyrybos, pastarųjų tiesiog nebuvo. Taigi statistiškai santuokos išties buvo stabilios. Tačiau taip pat istorikai teigia, kad nemenki buvo ir kartu tiesiog gyvenančių šeimų skaičiai. Tarpukario teisininkės Liudos Purėnienės duomenimis, 1939 m. tokių porų vien Klaipėdos krašte būta apie 30 tūkst.

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorės ir Lietuvos socialinių tyrimų centro sociologės Aušros Maslauskaitės teigimu, „auksinio amžiaus“ šeimos įsivaizdavimas sietinas su tautiniu identitetu. Anot jos, daugelio šiuolaikinių visuomenių vakarietiškas šeimos idealas susiformavo XX a., o kultūrinę galią įgijo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo pradėta kalbėti apie šeimą, kurioje yra du tėvai, bent du vaikai ir kurioje tėvas aprūpina šeimą, o mama nedirba, tik Lietuvoje buvo specifinė šio modelio variacija, nes sovietmečiu abu tėvai dirbo.

„Jei pažiūrėsime į XX a., pamatysime, kad buržuazinės šeimos idealas, pagal kurį galėtų gyventi daug šeimų, niekada nebuvo toks realus, bet jo gajumas visuomenėje susijęs su nacionaliniais sentimentais. [...] Būtent šiam šeimos modeliui suteiktas centrinis vaidmuo, jis suprantamas kaip ta terpė, kurioje tauta atsinaujina, ir mes iki šiol girdime pasakymą, kad šeima yra visuomenės ląstelė. Taigi mūsų prisirišimas prie „auksinio“ šeimos įsivaizdavimo yra labai susijęs su nacionalistiniais sentimentais, savo tautinio tapatumo supratimu ir šeimos įtraukimu į to tapatumo kūrimą“, – mano A. Maslauskaitė.

Skyrybas lemia ne tik gyvenimas nesusituokus

Sociologai pastebi, kad paskutiniame XX a. dešimtmetyje Lietuvoje pastebimas kitokių šeimos modelių plitimas – daugėjo kartu gyvenančių porų, nepilnų šeimų, ne santuokoje gimusių vaikų. Skaičiai rodo, kad daugiau nei penktadalis vaikų gimsta nesusituokusiose šeimose, o beveik 70 proc. jų įregistruoja motinos. Remiantis 2011 m. gyventojų surašymu, maždaug 4 proc. (arba daugiau nei 100 tūkst. namų ūkių) – vieniši tėvai, auginantys bent vieną nepilnametį. Dėl padidėjusios emigracijos taip pat pastebimas dažnėjantis šeimos modelis, kai vaikus augina seneliai ar artimi giminaičiai. To paties gyventojo surašymo duomenimis, maždaug 45 proc. namų ūkių sudarė būtent kitokios šeimos. Daugėja ir kartu nesantaikoje gyvenančių porų – štai penktadalis 1971–1973 m. gimusių vyrų ir beveik 15 proc. moterų, sulaukę 22 metų, turėjo gyvenimo kartu patirties. Taip pat pastebima, kad, nors toks modelis plinta, gyvenimas kartu nepakeičia santuokos, o veikiau tampa įžanga į ją – maždaug 7 iš 10 kartu gyvenusių porų galiausiai susituokia.

Be to, sociologai pastebi, kad tai po truputį tampa ir tam tikra norma. A. Maslauskaitė sako, kad, atlikus tyrimą, paaiškėjo, jog apie 60–70 proc. žmonių (priklausomai nuo kartos) mano, kad kartu gyvenantys, nors ir nesusituokę, tėvai bei jų vaikai taip pat yra šeima. Taigi, kalba sociologė, matome, kad mūsų visuomenei raktiniu šeimos apibrėžimu vis labiau tampa ne santuoka, o vaikai.

Tačiau dalis šeimos tyrėjų visgi priešinasi gyvenimo kartu nesusituokus plitimui. Teigiama, kad gyvenimą kartu be santuokos renkasi įsipareigojimo ir atsakomybės bijantys asmenys, o pati kohabitacija prisideda ir prie didelio skyrybų skaičiaus. Statistika rodo, kad Lietuvoje išsiskiria maždaug pusė porų, o santuoka vidutiniškai trunka 13 metų. Šiais rodikliais Lietuva pirmauja visoje Europos Sąjungoje.

Pasak A. Maslauskaitės, dažnai kohabitacija susijusi ir su porų socialinėmis bei ekonominėmis problemomis: „Pasižiūrėję, kokie žmonės ilgiau gyvena nesusituokę, pamatysime, kad tai labai dažnai yra tie žmonės, kurie dėl įvairiausių priežasčių negali susituokti, nes jų ekonominė padėtis yra prastesnė. Jie ilgiau atideda santuoką, dėl ko ji vėliau gali ir visai neįvykti. Taigi ne kohabitacija savaime, bet su kohabitacija susiję kiti socialiniai ir ekonominiai veiksniai (menkos pajamos, materialinis nepriteklius, užimtumo nestabilumas, psichosocialinis stresas) skatina skyrybas.“

Taigi, pabrėžia sociologė, kohabitacija turi įtakos, tačiau nėra pagrindinis dalykas, kuris skatina ištuokų riziką. „Lietuvoje ištuokų rodikliai labai aukšti jau daugiau nei 30 metų. 1975 m. pasiekėme 3,2 ištuokų rodiklį. Nors tada kohabitacijų nebuvo, ištuokų lygis taip pat buvo didelis“, – pastebi A. Maslauskaitė.

Saugome tai, kas teisinga tik politikų nuomone

Skyrybų mastas ir buvo viena iš problemų, kurias buvo bandoma spręsti Šeimos politikos koncepcija. Dabar Seime pateikta nauja iniciatyva, siekianti pakeisti Konstituciją ir įteisinti koncepcijoje numatytą apibrėžimą, kad šeima kyla tik iš santuokos ar tėvystės ir motinystės. Tačiau teisininkai atkreipia dėmesį, kad, jei būtų įteisintos tokios Konstitucijos pataisos, nesantuokinės šeimos atsidurtų už Konstitucijos ribų, joms nebūtų taikoma apsauga, o kartu ir įstatymu numatyta atsakomybė.

„Tai būtų neteisinga, – pabrėžia V. Mizaras. – Pirmiausia, būtų keičiama iki šiol egzistuojanti teisinė šeimos kategorija. Nes jau dabar ir pagal Konstituciją, ir daugelį kitų įstatymų saugomi ne tik iš santuokos atsiradę šeimos santykiai, bet ir gyvenant faktinį šeimos gyvenimą. Tad, jei pakeistume Konstituciją, tai reikštų, kad susiaurintume žmonėms, gyvenantiems šeimos gyvenimą, apsaugą, t. y. už konstitucinės apsaugos ribų paliktume neformalizuotus santuokos pagrindu šeimos santykius. Tai nereikš, kad nuo tol šeimos gyvenimą gyvens tik santuoką sudarę žmonės (taip niekada nebuvo ir nebus), tai reikš, kad visuomenės dalis, kuri gyvens kitokį, neformalizuotą šeimos gyvenimą, turėtų lyg netekti teisinės apsaugos. Šiuo atveju Konstitucija būtų neteisinga, nes ji skirta visiems – ne tiktai tam tikrai daugumai.“

Be to, kaip tvirtina V. Mizaras, tai būtų neteisinga, nes konstitucinės nuostatos įpareigoja saugoti šeimą ir vaikus, gyvenančius ne santuokos pagrindu sudarytose šeimose, Konstitucija ir kiti įstatymai šeimos nariams suteikia tam tikras garantijas, nurodo tam tikras pareigas. „Jei tik santuokinės šeimos yra vertybė, labai įdomu, kodėl, pavyzdžiui, kaimynė Estija ar kitos Vakarų valstybės jau ilgai socialiai saugo ir teisine prasme laiko vertybe šeimos gyvenimą, nepriklausomai nuo to, koks jis yra, – svarbu kokybiškas, tikras, ir niekas nuo to nenukenčia. O mes ideologiškai užsiangažavę, norime saugoti tai, kas, pavyzdžiui, politikų daugumai atrodo (jų nuomone) teisinga“, – pabrėžia teisininkas.

Panikos kupinos hipotezės nepasitvirtino

Lietuvoje kelis kartus bandyta įteisinti ir dar vieną šeimos modelį – partnerystę. Tiesa, paskutinį kartą, 2015 m., Teisingumo ministerijos pateikta pataisa kalbėjo tik apie vyro ir moters santykius. Tada buvo teigiama, kad tai masinis reiškinys, o tos pačios lyties poros Lietuvoje nepaplitusios, todėl jiems įstatymas nereikalingas. Tačiau teisininkai pastebi, kad ir dabar tokios poros, gyvenančios faktinį šeimos gyvenimą, yra ginamos įstatymų. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kad savo teises jie turi ginti teismuose, mat trūksta konkretesnio santykių įvardijimo. Kokios teisės būtų suteiktos įteisinus partnerystę, priklausytų nuo paties įstatymo projekto. Teisininkai teigia, kad kai kuriais atvejais suteikiamos panašios teisės ir prievolės kaip sutuoktinių šeimose, kitais atvejais nėra suteikiamos teisės įsivaikinti.

Sociologų teigimu, vieno šeimos apibrėžimo nėra, dažniausiai minima kraujo ryšiu susaistyta bendruomenė, kalbama apie bendrą šeimos ūkį, emocinį ryšį. Taip pat yra sociologų, kurie teigia, kad šeimą reikėtų apibrėžti taip, kaip tai apibrėžia patys žmonės. Įstatymai į ją taip pat žvelgia plačiai – štai Civiliniame kodekse, nustatant nuomininko šeimos narius, įvardijami sutuoktiniai, sugyventiniai, nepilnamečiai ir pilnamečiai vaikai, nuomininko tėvai, vaikaičiai ir kiti išlaikytiniai, kartu gyvenantys ne mažiau kaip metus.

Skaičiai rodo, kad visgi santuoka iki šiol Lietuvoje išlieka populiari. Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. jų įregistruota 1,5 tūkst. daugiau nei 2013 m. Europos vertybių tyrimo duomenys parodė, kad šeimą didžiausia gyvenimo vertybe laiko apie 85 proc. lietuvių, o iš 32 tyrime dalyvavusių šalių Lietuvoje rečiausiai teigiama, kad šeima yra labai svarbi, nors Šiaurės ir Vakarų Europoje (Islandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir kitur) devyniems iš dešimties šeima – didžiausia vertybė. Reikia paminėti, kad šiose šalyse ne santuokose gimsta nuo 40–65 proc. vaikų, čia paplitusios sugyventinių poros, įteisintos partnerystės, kai kur ir tos pačios lyties asmenų poros, tačiau taip pat dažnos ir skyrybos.

A. Maslauskaitė sako, kad sociologai pastebi, jog daugelyje šalių, kuriose šeimos pokyčiai prasidėjo net anksčiau, santuoka vis dar svarbi ir dauguma žmonių nori susituokti, tiesiog pasikeitė kelias, kaip jie keliauja iki santuokos: „Kai šeimos formavimo pokyčiai prasidėjo, daug kas kėlė panikos kupinas hipotezes, kad mes pereiname į visiškai kitokią visuomenės sanklodą, kurioje santuoka, kaip institutas, išnyks. Tačiau, kaip parodė kelių dešimtmečių patirtis, nieko panašaus neįvyko, tiesiog, kuriant šeimą, kohabitacija įsiterpia kaip viena iš šeimos formavimo kelio atkarpų, kuri jokiu kritiniu būdu nepaveikia santuokos.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...