captcha

Jūsų klausimas priimtas

Šilkmedžio uogos ir arbata padės atsikratyti kelių kilogramų per mėnesį

Šilkmedžio uogos itin saldžios, labai sveikos ir tinkamos diabetikams, LRT RADIJUI sako medelyno įkūrėjas bei savininkas Romas Vrublevskis. Jo tvirtinimu, šias uogas sunku transportuoti, todėl jų nerasime parduotuvėje, bet galime išsiauginti sode kaip ir daugelį kitų naudingų Tolimųjų Rytų medžių.
„YouTube“ stop kadras.
„YouTube“ stop kadras.

– Pastaraisiais metais populiarėja anksčiau retai auginti medžiai, pavyzdžiui, medlieva, šilkmedis, plunksnalapis lekėčius. Kiek labiau girdėti, bet irgi retoki augalai – gudobelė, sedula, šermukšnis. [...] Šis pavasaris gana vėsus – šiluma pliūptelėjo visai netikėtai. Ar tai turi kokios nors reikšmės sodininkams?

– Sodininkams tai nėra trūkumas. Lietus – geriausias metas sodinti medžius. Nors žmogui šlapia ir nemalonu, augalai labai gerai prigyja. Sodinant iš vazono ar konteinerio, nereikia žiūrėti į mėnulio fazes – ramia širdimi galima perkelti augalą. [...]

– Gal galite papasakoti apie plunksnalapį lekėčių?

– Plunksnalapis lekėčius – augalas, kilęs iš Karpatų kalnų. Kairėnų botanikos sode nuo 1986 m. pasėti keli ar keliolika augalų iš jo sėklų. Jį pradėjome populiarinti kaip augalą, kuris yra nereiklus ir labai gražiai žydintis. Plunksnalapį lekėčių dar galima vadinti „pakalnučių medžiu“. Jis labai gražiai žydi ir neturi ryškaus kvapo.  Tai tarsi augalas iš kito pasaulio.

Kai medis nužydi,  atsiranda maišeliai, kuriuose yra valgomi riešutai. Iš pradžių riešutai būna prisiklijavę prie maišelio, bet sunokę jie pradeda skambėti. Rusiškas bei lenkiškas plunksnalapio lekėčiaus pavadinimai („klekačka“ ir „klokočka“) sufleruoja, kad tas augalas klekena. Žmonės tiki, kad plunksnalapis lekėčius atbaido blogas dvasias bei nelaimes, todėl jį sodina kuo arčiau namų. Šį augalą dar vadina laimės medžiu.

Plunksnalapis lekėčius – Vakarų Ukrainos, Slovakijos, Pietų Lenkijos augalas. Ten jis beveik išnaikintas, griežtai saugomas – net negalima rinkti šio augalo sėklų. Reikia leidimo, norint gamtoje rinkti jo riešutėlius. Pasirodo, Lietuvoje dar prieš karą dvaruose augo plunksnalapiai lekėčiai. [...] Šis augalas yra visiškai atsparus ligoms ir kenkėjams. Jam reikia labiau šarminės dirvos. Labai gražus plunksnalapio lekėčiaus žydėjimas.

– Koks šio augalo dydis?

– Apie 2–3 metrus, nors gamtoje galima rasti ir didesnių. Įdomu, kad Gruzijoje iš plunksnalapio lekėčiaus žiedų ir jaunų lapelių gamina priedą prie mėsos. Sunokusius riešutėlius galima naudoti kaip žirnelius. Nors branduolio minkštimo nėra tiek daug, kiek, pavyzdžiui, kedrų riešutuose, riešutėliai yra valgomi, iš jų spaudžiamas aliejus. [...]

– Medlieva – kitas augalas ne mažiau keistu pavadinimu. Ką galėtumėte apie jį papasakoti?

– Lietuvoje varpinių medlievų nemažai, bet tai priklauso nuo rajono. Pavyzdžiui, Vilniaus rajone esama sulaukėjusių medlievų. Šis augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos, kur išveistos jo veislės. Jos skiriasi uogų dydžiu ir spalva. Kai kurios veislės žydi kaip ievos, jos nebilo šalnų – gali atlaikyti net 40 laipsnių šalčio.

Skirtingai nei šilauogėms, medlievoms nereikia specialiai ruošti dirvos. Tai būtų didelė investicija. Medlieva – nereiklus augalas. Mes ją platiname kryžmindami su šermukšniu arba gudobele. Tada medlieva pakartoja tos veislės savybes. Tokie augalai pradeda žydėti praktiškai pirmais metais. Uogos būna mėlynos arba raudonos, o jų skonis – kaip šilauogių.

– Ar lietuviškas šio augalo atitikmuo nėra kažkas panašaus į aroniją?

– Aronija tikrai neprilygsta skoniu. Tai yra desertinė uoga.

– Ar Lietuvoje populiarūs tokie augalai?

– Anksčiau reikėdavo aprašyti ir populiarinti kiekvieną augalą, o dabar matome, kaip pas mus atvažiuoja žmonės, kurie mobiliųjų telefonų ekranuose rodo norimo augalo nuotrauką. Pirkėjai dažnai net nežino jo pavadinimo, bet, pamatę pas kaimynus jiems patinkantį augalą, jš nufotografuoja ir prašo tokio paties. Tada mes iš nuotraukos suprantame, kad tai yra kanadinė medlieva. Tai tikrai nereiklus augalas. Paukščiai, žinoma, supranta, kad šis augalas skanus. Jie mūsų konkurentai (juokiasi).

– Šilkmedis – vienas iš retesnių augalų.

– Šilkmedis atkeliavo iš Kinijos. Kadaise buvo uždrausta jį išvežti iš šios šalies. Už tai būdavo skiriama mirties bausmė (ir tam, kuris pardavė šilkmedį, ir tam, kuris jį nusipirko). Lietuvoje auga baltas šilkmedis, ant kurio noksta baltos, oranžinės ir juodos uogos. Juodos uogos yra skanesnės, turi daugiau rūgštelės.

Šilkmedžio uogos yra saldžios, desertinės, minkštos. Jos primena avietes, tačiau šios uogos nėra transportabilios, todėl jų nerasime parduotuvėse. Yra tik vienas kelias – nuskynei uogą ir įdėjai į burną. Šios uogos labai sveikos. Nors jos saldžios, jas galima valdyti net diabetikams. Valgant šilkmedžio uogas ar geriant balto šilkmedžio lapų arbatą, per mėnesį galima numesti keletą kilogramų, nes organizmas neįsisavina angliavandenių.

Pats augalas sulapoja vėlai, tik gegužės antroje pusėje. Uogos noksta birželio pabaigoje–liepos pradžioje. Yra įvairių šilkmedžio veislių. Jie dideli medžiai, bet gali būti pritaikyti mažam sklypui. Populiariausi yra šilkmedžiai, turintys spyruoklinę lają. Ateityje turėsime žemaūgių šilkmedžių kolekciją.

– Pakalbėkime apie sedulą – šis augalas man žinomas, bet nelabai pažįstamas.

– Daug kas painioja sedulą su kitais augalais. Geltonžiedė sedula – toks pilnas jos pavadinimas. Tai – anksčiausiai pas mus žydintis augalas. Sedula pradeda žydėti kovo pabaigoje. Jos žydėjimas tęsiasi visą mėnesį.

Laukinės sedulos nokina nelabai skanias uogas, bet rusai, ukrainiečiai išvedė daug naujų augalo veislių. Jie nokina raudonas, geltonas, oranžines, geltonas su raudonais šonais uogas, kurios turi desertinių savybių. Pavyzdžiui, uogienė, verdama su kauliuku, yra delikatesas. Tokias uogas galima netgi sūdyti, naudoti vietoj alyvuogių, galima džiovinti ar gaminti kažką panašaus į obuolių sūrį.

Paties sedulos medelio nereikia purkšti ar genėti. Vienintelis trūkumas – sedulos platinamos kryžmadulkos būdu. Tai reiškia, kad greta turi augti du augalai, nes jie reikalauja vienas kito.

– Ką galėtumėte papasakoti apie gudobelę?

– Paklausą turi švelnioji gudobelė, nes ji nokina didžiausius obuoliukus. Daug kas priklauso nuo to, kokį augalą įsigysite – ar padaugintą iš sėklų, ar kryžmintą. Jei gudobelė padauginta iš sėklų, ji gali būti skirtingo skonio. Vaisių derėjimas turėtų prasidėti penktais arba šeštais metais. Jei gudobelė kryžminta – jau antrais metais galima laukti obuoliukų.

Gudobelė, turinti raudonus žiedus su baltu viduriuku ir nokinanti smulkias raudonas uogas labai naudinga – ji labai gražiai žydi ir nokina daugiau uogų. Nesakau, kad baltas žydėjimas yra negražus, bet pastarosios gudobelės žydėjimas ryškesnis, o jos uogos skanesnės. Gudobelės serga tokiomis pačiomis ligomis, kaip kriaušės ar šermukšniai. Vadinasi, purškimas nuo amaro joms reikalingas.

– Ką galėtumėte papasakoti apie putiną?

– Apie jį rašoma labai įvairiai. Lietuvoje putinas auginamas kaip vaistinis augalas, Lenkijoje jis laikomas nuodingu (nuo jo žmonės gali viduriuoti), o Rusijoje putinas yra valgomas. Vis daugiau žmonių supranta, kad putinas yra ir vaistinis, ir maistinis augalas. Putino sultys ir uogienė – tokie produktai, kurių galbūt nevalgysi dideliais šaukštais, bet jie yra delikatesas.

– Vijokliniai augalai panašūs tiek į krūmą, tiek į medį. Ką pasakytumėte apie citrinvytį ir aktinidiją?

– Šie augalai atkeliavo iš Tolimųjų Rytų – Rusijos bei Kinijos. Su citrinvyčiu europiečiai susipažino gana keistomis aplinkybėmis. Jie pastebėjo, kad vietiniai gyventojai, eidami per kalnus, pasiima saują citrinvyčio uogų. Taip jie be jokio maisto ar gėrimo gali eiti dvi paras. Jėgų jiems suteikia džiovintos citrinvyčio uogos. Jos yra tarsi ženšenio pakaitalas, stimuliuojantis mūsų jėgas.

Citrinvytis yra vijoklis, kuriame yra ir vyriškų, ir moteriškų žiedų. Jis kekėmis brandina raudonas uogas. Citrinvytį galima palyginti su raudonaisiais serbentais. Jo uoga yra kelių skonių, nes odelė, minkštimas ir sėklos turi skirtingą skonį. Kadangi augalas nereiklus, jo nereikia dengti nuo šalčio. Tiesa, sodinant citrinvytį, svarbu, kad jo „kojos“ būtų pavėsyje, o „galva“ – saulėje.

– Citrinvytis turi penkis skonius. Čia turbūt unikalus vaisius?

– Jo uoga labai naudinga sveikatai, tačiau nereikia persistengti, nes uogos kelia spaudimą. Kol augalas nedera, pavyzdžiui, iki penkerių metų, galime naudoti jo stiebus ir lapus, iš jų virti arbatą. Pavyzdžiui, galima supjaustyti 50 cm stiebelį ir jį pavirinti 10 minučių. Taip gaunamas skystis, kurio išgėrus su medumi, žmogus jaučiasi energingas ir darbštus.

– Kaip užsiauginti tokį augalą?

– Reikia kreiptis į žmones, kurie tuo užsiima. Augalas nebus kaprizingas, nes jo nereikia dengti, purkšti. Kaip jau sakiau, šaknys ir „kojos“ turi būti pavėsyje, o „galva“ – saulėje. Jį reikia sodinti iš namo vakarinės arba rytinės, bet ne iš pietų ar šiaurės pusės.

– Kalbant apie aktinidiją, daugelis mūsų ją supranta kaip mažesnius kivius ar kažką panašaus.

– Kiviai, kuriuos perkame parduotuvėse, atvežti iš Naujosios Zelandijos, o aktinidija atkeliavo iš Rusijos tolimųjų rytų. Mūsų klimatui atspariausia margalapė aktinidija. Jos uogos žalios ir smulkios. Būna vyriški ir moteriški augalai, bet dabar atsirado veislių, kurioms „vyras“ nereikalingas, tačiau jų uogos smulkesnės ir be sėklų. [...]

Svarbiausia, kad šios uogos turi penkiskart daugiau vitamino C, negu juodieji serbentai. Suvalgę dvi uogas, jau turime vitamino C dienos normą, tačiau valgyti labai daug tokių uogų nereikia, nes nuo didesnio jų kiekio kai kuriems paleidžia vidurius. Margalapė aktinidija yra vienintelis augalas, kuriam per parą užtektų dviejų valandų saulės. [...] Sunokusios uogos krenta. Uogų mėgėjams tai galbūt patogu, bet pramoninei plantacijai tai gali kelti rūpesčių.

– Aptarėme daug naudingų augalų sudėtingais pavadinimais. Kaip dabar turėtų atrodyti sodas? Jeigu jų visų pasodintume po vieną, turbūt prireiktų kelių hektarų. Kaip reikėtų komponuoti tipišką šešių arų sodą? Ką patartumėte?

– Rekomenduočiau įrengti kūrybinį sodą. Galima pasodinti veislinės šeimos obelaitę, tokią pat kriaušę, slyvą. Jeigu norite sodinti šermukšnį, kad šis augalas gražiai derėtų, jo galėtų būti 2–3 veislės. Geltonžiedei sedulai reikia rasti vietos. Galima pasodinti du skirtingus augalus į vieną duobę. Būna, kad viename medelyje įskiepijamos dvi skirtingos veislės, pavyzdžiui, oranžinėms ir vyšninėms uogoms. Jos labai gražiai atrodo. Vienos uogos noksta anksčiau, kitos – vėliau.

– Ar tarp retų medžių gali būti nesuderinamumas?

– Šilkmedį pasodinus pavėsyje, jis tikrai neaugs, bet daliniame pavėsyje gali augti geltonžiedė sedula. Pastebėjome, kad visi medžiai bėga nuo tujų. Pavyzdžiui, obelis linksta, nes ji nenori liesti tujos. Šalia pasodinus tokio paties dydžio obelį ir slyvą, laimės slyva. Augalų suderinamumas yra labai svarbus klausimas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...