captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kultūros pasaulio įdomybės: istorinę turgaus vietą paryžiečiai pavers hiphopo centru

Paryžius investavo milijardą eurų, kad būtų ne tik atnaujinta paryžiečių vadinamos halės architektūra, bet ir pakeistas įsisenėjęs šios vietos įvaizdis, todėl čia atidaromas ir hiphopo centras. Tikimasi, kad hiphopas apjungs įvairių tautybių ir amžiaus žmones.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Prancūzijos sostinė dar prieš porą metų investavo milijardą eurų į centrinės turgaus aikštės renovaciją. Taip buvo siekiama sukurti ne tik naują paprastai paryžiečių vadinamos halės architektūrą, bet ir pakeisti įsisenėjusį šios vietos įvaizdį.

Miesto valdžia gana drąsiai tvirtina, kad ši turgaus vieta gali tapti nauja Paryžiaus širdimi, nes vietoje halės iškilusiame prekybos centre duris atvėrė ne tik parduotuvės, bet ir visiškai nauji kultūros centrai. Galbūt ši vieta ir taps Paryžiaus širdimi, tačiau kadaise rašytojas Emilis Zola Paryžiaus centre esantį turgaus kvartalą pavadino miesto pilvu.

Sakoma, kad E. Zola taip turgaus vietą pavadino ne tik dėl ten parduodamų įvairiausių maisto produktų. Net ir rašytojo laikais centrinio miesto turgaus reputacija buvo abejotina, o visi bandymai ją pakeisti žlugdavo.

1970-aisiais buvo nuspręsta imtis radikalių veiksmų ir visiškai renovuoti turgų. Vietoje įprastinių atvirų prekybos vietų buvo pastatyta gigantiška stiklinė halė. Nuo 2010-ųjų halė imta renovuoti. Tuomet ir gimė idėja turgaus aikštę paversti kultūros ir integracijos simboliu.

Visiškai neatsitiktinai čia buvo nuspręsta įkurti hiphopo centrą. Mat labirintus primenantys halės koridoriai dešimtmečiais būdavo priemiesčių jaunimo susibūrimo vieta. Tai neretai keldavo rūpesčių saugumo tarnyboms ar miesto policijai. Ne paslaptis, kad vakarais halės vietą stengdavosi aplenkti ir turistai, mat čia dažnai pasitaikydavo vagysčių.

Nenuostabu, kad hiphopo centro kūrėjams teko gerokai pavargti, kol jiems naujai suprojektuotame ir balandį duris atvėrusiame milžiniškame prekybos centre buvo leista įkurti šio specifinio šokių stiliaus studiją, kuri galėtų veikti kaip jaunimo kultūros centras. Tiesa, hiphopo centras neįvardija savęs kaip tik jaunimo susitikimo vietos ar socialinės pedagogikos institucijos. Jo kūrėjai teigia, kad, be viso to, tai svarbi platforma jauniems hiphopo šokėjams, kurie siekia tapti profesionalais.

„Hiphopas nėra subkultūra, tai meno forma, kuri turėtų būti vertinama rimčiau. Anksčiau hiphopą šoko tik juodaodžiai ar arabai. Šiandien nebesvarbu, ar jaunuolis gyventų priemiestyje ar šalia Eliziejaus laukų – visi gali šokti hiphopą“, – teigia vienas centro įkūrėjų.

Šiandien idėja įkurti hiphopo centrą, kuris galėtų suvienyti įvairių sluoksnių jaunuolius ir daliai jų padėti integruotis, palaikoma ir Paryžiaus politikų. Mat po visą šalį sukrėtusių teroristinių atakų, ieškoma įvairiausių būdų tvirčiau integruoti pažeidžiamas visuomenės grupes į šalies gyvenimą.

Naujai renovuotoje turgaus aikštėje, iškilęs prabangus, originalios architektūros prekybos centras,  įsileido ne tik hiphopo gerbėjus, bet ir atidarė biblioteką, repeticijų sales muzikantams bei teatro aktoriams.

Ketina gerinti C. Dickenso žmonos įvaizdį

Charleso Dickenso muziejus Londone atidaro naują parodą, skirtą garsaus Viktorijos laikų rašytojo žmonai Catherinai Dickens. Teigiama, kad nauja ekspozicija pakeis ilgai kurtą rašytojo žmonos įvaizdį ir atskleis ją kaip protingą ir talentingą muzikai moterį, vaikams atsidavusią motiną.

„Catherine buvo tarsi vaiduoklis šiame muziejuje. Ji buvo išbraukta iš istorijos, nors šie namai jai taip pat priklausė. Catherinos istorija turi būti išgirsta ir pripažinta. C. Dickensas buvo labai stipri asmenybė ir jo žodžiai buvo labai svarūs. Manau, kad daugelis mokslininkų tiesiog pasirinko juo tikėti ir iš arčiau nepažvelgė į Catherinos istoriją“ – sako viena parodos kuratorių ir biografijos apie C. Dickens autorė Lilian Nayder.

C. Dickensas išsiskyrė su žmona, teigdamas, kad ji – netinkama jų vaikų motina. Nors rašytojas apie skyrybas paskelbė viename laikraštyje 1858-ųjų birželį, jis nutylėjo ir visais būdais stengėsi išvengti kalbų apie jo romaną su daug jaunesne meiluže aktore Ellen Ternan.

C. Dickenso gyvenimo tyrinėtojai teigia, kad poros skyrybos atspindi klasikinę viduriniojo amžiaus krizę. Rašytojas buvo gana jaunas, o jo žmona buvo pagimdžiusi dešimtį vaikų, patyrusi keletą persileidimų. Ne paslaptis, kad C. Dickenso draugų būryje atsirasdavo tokių, kurie slapčia turėjo romanus su kitomis moterimis, tačiau tai, kad rašytojas nusprendė išprašyti savo žmoną iš namų ir su ja išsiskirti, buvo labai neeilinis veiksmas, kurį kūrėjas nusprendė pateisinti savo sutuoktinės sąskaita ir taip išlaikyti savo paties gerą reputaciją.

Catherine nusprendė nesiginti ir viešai nekalbėti apie judviejų santykius. Tyrinėtojai primena, kad, kai pora susituokė praėjus dvejiems metams nuo jų pažinties, C. Dickensas buvo nežinomas ir nepasiturintis. Catherinos tėvas George`as Hogarthas buvo laikraščio redaktorius. Jis C. Dickensui padėjo žengti pirmuosius rašytojo žingsnius.

Po išsiskyrimo, kai Catherine paliko C. Dickenso namus, su rašytoju liko jos sesuo Georgina, kuri su juo pragyveno iki gyvenimo pabaigos, rūpinosi jo vaikais. Nors dėl Georginos pasilikimo kartu su rašytoju sklandė įvairiausių gandų, Catherinos biografijos tyrinėtoja L. Nayder sako, kad seserys išlaikė gerus santykius.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad didžioji Dikenso gyvenimo meilė buvo vidurinioji Catherine sesuo Mary. Ne viename rašytojo romane literatūros tyrinėtojai atpažįsta Mary prototipą. Istorikai teigia, kad nepaisant skausmo ir pažeminimo, kurį palikta vyro patyrė Catherine, ji visada išliko rašytojo kūrybos gerbėja.

Rekonstruotas pirmasis pastatas, skirtas muziejui, Baltijos šalyse

Po restauracijos ir rekonstrukcijos atidarytas Latvijos nacionalinis meno muziejus. Muziejus skelbiasi siekiantis tapti svarbia latvių tapatybės ir kultūrinio dialogo dalimi, taip pat – turistų traukos centru. Planuojama, kad vien per šiemet muziejų aplankys daugiau nei 100 tūkst. žmonių.

Lankytojai galės apžiūrėti naująją nuolatinę ekspoziciją, kuri skirta XIX–XX a. Latvijos menui. Parodoje eksponuojamose maždaug 500 menininkų darbuose atsispindi ir Latvijos istorija – laikas iki valstybės atgimimo, Latvijos nepriklausomybės laikotarpis, sovietiniai metai ir laikas po atkurtos nepriklausomybės.

Taip pat po pertraukos duris atvėrusiame muziejuje bus pristatytos ir dvi laikinos ekspozicijos,  skirtos svarbiems šalies menininkams – Miervaldžiui Poliui ir Borisui Bėrziniui. Latvijos nacionalinis meno muziejus buvo pastatytas 1905-aisiais. Jis tapo pirmuoju pastatu Baltijos šalyse, specialiai suprojektuotu muziejui.

Struktūra, ekspozicijų salės atitiko to meto stilių ir standartus. 2010 m., kai muziejaus pastato būklė tapo kritiška, nuspręsta jį sumoderninti. Iš beveik 30 pateiktų projektų buvo atrinktas architektų Vytauto Biekšos ir Andriaus Skiezgelo projektas.

Muziejaus rekonstrukcijos projekto idėja susidėjo iš trijų elementų – estetiškumo ir funkcionalumo bei siekio atspindėti Latvijos kultūros palikimą. Taigi rekonstruojant muziejų stengtasi išsaugoti jo unikalias ir autentiškas detales, tačiau pastatą ir ekspozicijų sales pritaikyti prie šiuolaikinių galimybių.

Dėmesio susilaukė už gebėjimą mėgdžioti garsus

Dar neseniai mažai kas žinojo Genadijų Tkačenką-Papižą, vyrą sugebantį kaip niekas kitas tiksliai išgauti gamtos garsus. Nors anksčiau 52-ejų metų rusas bandė dainuoti, dirbo mimu ir komiku, tačiau pripažinimo jis sulaukė tik šiemet.  Vyras pasirodė projekte „Georgia’s Got Talent“ [liet. Gruzija turi talentų] ir visus papirko savo iki tol neatskleistu talentu.

Vos laidos įrašams pasirodžius socialiniuose tinkluose, G. Tkačenkos pasirodymas, kuriame jis imituoja paukščių, miškų garsus buvo pasidalytas milijoną kartų. Nenuostabu, kad vyras sulaukė kvietimų įrašyti savo kūrinių. Dabar menininkas planuoja vykti į Londoną įrašinėti savo albumo.

Taip pat naujų projektų pasiūlymų jis turi Vokietijoje. G. Tkačenka apgailestauja, kad maždaug 90 proc. muzikos prodiuserių nori, kad vyras taptų elektroninės muzikos atlikėju, tačiau šis žanras nedomina savo unikaliu talentu milijonus gerbėjų sužavėjusio vyro.

G. Tkačenka garsus ėmė imituoti dar vaikystėje. Pirmiausia, tai nebuvo gamtos, bet instrumentų garsai – gitaros ar ukulėlės.  Jis išmoko atkartoti garsus ne tik burna, bet ir nosimi. Nors suaugęs muzikantas mokėsi cirko meno ir bel canto dainavimo, šiandien jis koncentruojasi tik į aplinkos garsus. Vyras jau ne kartą buvo prašytas mokyti garsų atkartojimo meno, tačiau  jis sako, kad iki šiandien negali visiškai paaiškinti, kaip išgauna vieną ar kitą garsą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...