captcha

Jūsų klausimas priimtas

Už pirmąją vaikų valandėlę radijuje dėkingiausi okupuoto Vilniaus vaikai

Pradėjus veikti Kauno radiofonui, pirmas žingsnis buvo sukurti valandėlę vaikams, nes „imdamas vaiką už rankos, imi tėvą už širdies“, kalbėjo pirmosios lietuviškos radijo laidos vaikams kūrėjas Petras Babickas. Jis pamena, kad už pirmąją laidą dėkingiausi buvo okupuoto Vilniaus vaikai, kurie labai džiaugėsi galimybe klausytis lietuviškos radijo laidos.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Kurti laidas padėjo daugybė žmonių  

Prieš 90 metų vienas pirmųjų Lietuvos radijo kūrėjų žingsnių buvo įsteigti vaikų valandėlę. Neprabėgus nė metams nuo Radiofono atsiradimo, ją įkūrė pirmasis jo vedėjas, programų organizatorius ir atlikėjas, poetiškos sielos pedagogas Petras Babickas. Pirmoji laida transliuota 1927 m. sausio 23 d. sekmadienio popietę. Po daugelio metų P. Babickas su nostalgija prisiminė darbą vaikų laidoje.

„Su pagarba lenkiu savo žilą galvą – visi lietuviai labai bendradarbiavo. Per radiją paprašiau padėti organizuojant vaikų valandėles, nes tuo metu nieko neturėjome. Tuojau pat atsiliepė kapelmeisteris Valeikas ir atėjo su orkestru. Prelatas Jakštas atsiuntė vaikams eilėraščių, o vienas knygynas atsiuntė literatūros ir net 50 Lt auką. Vos pradėjome kalbėti iš Kauno, pirmas žingsnis buvo įvesti vaikų valandėlę, nes, anot kanauninko Prapuolenio, „imi vaiką už rankos, imi tėvą už širdies“, – pasakojo pirmosios radijo laidos vaikams vedėjas.

P. Babickas prisimena sulaukęs gražios reakcijos iš Lenkijos okupuoto Vilniaus. Vienos prieglaudos vaikai jam atsiuntė juostą su visų pasirašytu raštu: „Mielas dėde, mes siunčiame Jums dovanėlę už gražias kalbas, kurias mes girdime iš laisvos Lietuvos.“ P. Babickas pranešė, kad netrukus bus skirta laida Vilniaus vaikams. „Brangūs Vilniaus, mūsų sostinės, vaikučiai. Čia kalba jūsų dėdė iš Kauno“, – tokiais žodžiais laidos vedėjas kreipėsi į Vilniaus krašto vaikus. P. Babickas šmaikštavo, kad galbūt dėl šių žodžių nuo tada jį visi vadino „radijo dėde.“

Nuo 1936 m. atsirado valandėlės ir koncertai mokykloms. Jose apsilankydavo ir patys vaikai. Ilgametė Lietuvos televizijos darbuotoja Stasė Kybartienė prisimena, kaip Vasario 16-ąją mokytoja ją nuvedė į Kauno radiofoną, kurio eteryje ji turėjo padeklamuoti eilėraštį. Tuomet septynerių metų mergaitei buvo labai baisu, tačiau dabar ji tai pamena kaip malonų prisiminimą. S. Kybartiene džiaugėsi ir jos mokytoja, ir tėvai.

1940–1941 m. jau sovietiniame Kauno radiofone vaikų valandėlėmis rūpinosi rašytoja Halina Korsakienė. Savo memuaruose ji rašo: „Mano vadovaujamai redakcijai pavyko suburti nedidelį, bet glaudų būrelį bendradarbių, padedančių savo talentingu darbu. Danutė Čiurlionytė sukūrė kelias žaismingas auklėjamojo pobūdžio pjeses vaikams. Muzikaliąją palydėjo kompozitorius Viktoras Kuprevičius. Vaikų valandėlių režisieriumi dažnai būdavo jaunas aktorius Stasys Čeikauskas. Savo patarimais nemažai padėdavo patyręs ilgametis „radijo dėdė“ P. Babickas. Stengėmės įtraukti į mūsų valandėlių darbą ir moksleivius, saviveiklinius vaidinimus, jaunimo kūrybą. Prie mikrofono dažnai skambėdavo vaikiškais balsais deklamuojamos eilės, dainuojamos dainos. Pamenu, kokį stiprų įspūdį mums padarė mažas piemenėlis nuo Panemunės laukų, pėsčias atkeliavęs pas mus ir vieną dieną nedrąsiai pasibeldęs į redakcijos duris. Basas, suskilusiomis kojelėmis mažylis ėmė traukti iš pūpsančių kišenių įvairius savo darbus, drožtus vamzdelius, dūdeles, skudučius. Žvelgdamas į mus didelėmis patikliomis akimis, jis siūlėsi per radiją pagroti savo muziką. Šis akivaizdus mūsų darbo rezultatas paskatino iš pačių liaudies gelmių iškilti talento daigelei, visus nuoširdžiai sujaudino ir pradžiugino. Berniukui, iki šiol ganiusiam bandą pas turčių ūkininką, buvo suteikta galimybė siekti mokslo ir brandinti bundančius gabumus muzikai [....].“

Vaikų valandėlės pirmiausia augino jaunimo laidų klausytojus. O pastarosios taip pat atsirado dar 1928 m. Jaunimo valandą globojo tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, buvo populiarios sąskrydžių, seminarų, laužų ir eisenų transliacijos. Tokius renginius ypač mėgo skautai, turėję savo radijo laidą.

Maloniausias prisiminimas – respublikos literatų būrelis

Atsiradus garso įrašymo technikai, 6-ojo dešimtmečio pradžioje pradėta ne tik įrašinėti vaidinimus ir pasakas vaikams, bet ir rengti daugiau laidų. Vaikų ir jaunimo redakcijoje, vadovaujant Sofijai Binkienei, dirbo radijo bendraamžis, legendinė redakcijos asmenybė, garsiosios Balio Dvariono „Žvaigždutės“ teksto autorius, Vokietijoje gyvenantis žurnalistas Leonas Stepanauskas. Jis pasakoja, kaip 11 klasėje sukurtas jo eilėraštis atsidūrė ant kompozitoriaus stalo ir virto daina, skambančia jau daugiau kaip pusę amžiaus.

„Su B. Dvarionu buvome artimi draugai, aš dažnai pas jį lankydavausi. Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, Lietuvos operos primadona, vieną vakarą atėjo pas B. Dvarioną, išsikirpusi žurnale „Savaitė“ išspausdintą mano eilėraštį, ir paprašė jo parašyti dainą pagal šį eilėraštį“, – pasakoja L. Stepanauskas.

Iš pradžių B. Dvarionui šis prašymas atrodė keistas. Bet vėliau, gastroliuodamas su Beatriče Grincevičiūte, kompozitorius susižavėjo jos balsu. Šios dainininkės balsas ir įkvėpė kompozitorių parašyti šią dainą.

Maloniausi L. Stepanausko prisiminimai – apie per radiją suburtą respublikos literatų būrelį.  Šią laidą jis vesdavo pats. Būrelis apėmė visas Lietuvos mokyklas, jam priklausė Romualdas Ozolas, Violeta Palčinskaitė, Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, Aldonas Pupkis. „Tai buvo pats laimingiausias laikas. Mes sukūrėme daugybę gerų laidų, jos būdavo labai atidžiai rengiamos, – pasakoja L. Stepanauskas. – Buvau aktyvus žmogus, „išsiuntinėjau“ save po visą Lietuvą. Visos didžiosios Lietuvos mokyklos buvo pavaizduotos mūsų laidoje.“

Ideologinė priespauda nebuvo didelė kliūtis kūrybai

Septintajame dešimtmetyje per radiją jau skambėjo daugybė laidų vaikams ir moksleiviams. Nors stipriai ideologizuotos, jos būdavo rengiamos kūrybiškai, ugdė klausytojų mąstymą, lavino vaizduotę, plėtė akiratį.

„Būdavo įvairių laidų skirtingo amžiaus ir poreikių žiūrovams. Būdavo laidų ir jauniausių, ir vyresnių klasių moksleiviams, taip pat jauniesiems technikams, gamtininkams, keliautojams, sportininkams, literatams, – pasakoja  žurnalistas Kostas Pivorius. – Paskutinė mano laida vaikams Lietuvos radijuje buvo laida „Smalsiukams.“ Laidoje, dalyvaujant artistams, „Dėdė Visažinis“ mokė įvairiausių prasmingų dalykų, stengėsi plėsti jaunųjų klausytojų akiratį.“

Laidas režisavusios aktorės Lilijos Žadeikytės teigimu, vaikams skirtų laidų buvo labai daug, bet jos buvo skirtingos ir jas ruošti buvo didžiulis džiaugsmas. „Kiekviena laida turėjo savo stilių, savo atlikėjus. Pavyzdžiui, „Vakaro pasakoje“ prieš mus būdavo aktorius Vladas Jurkūnas. Ilgą laiką jis sekdavo pasakas vaikams. Vėliau šią laidą vedė Janina Berūkštytė ir dar daug kitų aktorių, o paskutinis buvo Dėdė Karolis. Jį rinkome iš daugybės aktorių, bet jis atrodė lengviausiai pasiekiantis vaiko ausį“, – pasakoja L. Žadeikytė. 

Žurnalistė Regina Germanavičiūtė iki šiol prisimena, kaip pirmąkart atėjusi į redakciją joje išvydo laiškų spintą. „Laiškai iš tos spintos tiesiog skraidė. Nepamenu, ar juos tvarkiau, bet tą vaizdą tikrai prisimenu. Mus dažnai pakviesdavo į keliones – keliaudavome po mokyklas, kaimus, vaikų stovyklas. Lakstydami su magnetofonais pionierių stovyklose žaisdavome karinius žaidimus“, – prisiminimais dalijasi žurnalistė.

To meto magnetofonus ir su jais susijusius nuotykius puikiai prisimena K. Pivorius. Jis pasakoja, kad pirmieji magnetofonai buvo tokio paties dydžio, kaip žieminių moteriškų aulinių batų dėžė.

„Kai pradėjau dirbti, man sakė, kad magnetofonų jokiu būdu negalima trankyti. Nuvažiavau į savo gimtąją Plungę, o iš jos reikėjo vykti į Žemaičių Kalvariją. Autobuso nebuvo, bet kažkas man paskolino dviratį. Reikėjo važiuoti 15–18 km. Važiavau dviračiu ir, kad nesutrenkčiau, magnetofoną vežiausi pasikabinęs ant kaklo. Grįžęs keletą savaičių negalėjau pajudinti kaklo“, – pasakoja K. Pivorius.

R. Germanavičiūtė parengė daug laidų vyresniesiems moksleiviams. Žurnalistei tai buvo pats įdomiausias darbas. Ji prisimena laišką, kurį atsiuntė nusižudyti norinti mergina. Šis laiškas ir paskatino parengti laidą, kurios svečiai merginai ir kitiems klausytojams davė psichologinių patarimų. Iš merginos mamos R. Germanavičiūtė sužinojo, kad mergina paklausė naudingų patarimų.

1991 m. Sausio įvykių dienomis vaikų valandėlių transliacijos buvo nutrūkusios neilgam. Už tai L. Žadeikytė dėkinga aktorei Laimai Štrimaitytei, pakvietusiai rengti programas vaikams Jaunimo teatre. Jame nauji pasakų įrašai buvo daromi jau antrą dieną nuo radijo ir televizijos pastato užgrobimo. 

Nors sovietmečiu jaunimui skirtos radijo laidos turėjo atiduoti duoklę ideologijai, bet teikė daug džiaugsmo klausytojams ir jų rengėjams. Australijoje gyvenanti žurnalistė Rita Baltušytė prisimena, kaip kūrė „Jaunimo radijo klubą“. Radijo laida buvo labai populiari, kūrėjai sulaukdavo daug skaitytojų laiškų. „Dirbant jaunimo redakcijoje, būdavo mažiau propagandos. Tai buvo radijas su žmogišku veidu“, – sako nuo ketvirto kurso radijuje dirbusi žurnalistė.

„Jaunimo radijo klubą“ kūrusi Diana Sokaitė-Vipartienė pasakoja, kad jai būdavo našta pranešinėti apie komjaunimo renginius ir panašius įvykius. „Dėl cenzūros viskas būdavo skaitoma nuo žodelio iki žodelio, nuo sakinio iki sakinio. Kaip chorai pradėdavo dainuoti nuo partijos himno, taip mums reikėdavo atsiliepti apie komjaunimo renginius. Tai mums buvo našta“, – pasakoja žurnalistė ir teigia, kad nors tai nebuvo lengva, ji stengdavosi ieškoti tokių temų, kurios būtų mažiau susijusios su tuomečio režimo propaganda. – Tokia žurnalistika, kokia yra dabar, mums buvo svajonė.“

Laidos būdavo kuriamos spontaniškai

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais nuspręsta atsisakyti sovietinio palikimo. Atsirado naujų laidų jaunimui, pradėtos transliuoti laidos „Juventus“ ir „38-asis greitis.“ Laidos kūrėjai Artūras Laskauskas pasakoja, kad Lietuvoje trūkdavo specialistų, kuriuos būdavo galima pasikviesti į laidas kaip įdomius pašnekovus. Savo laidas jis apibūdina kaip „informacinę pramogą“, kurioje apie rimtus dalykus kalbėta linksmai.

A. Laskauskas ir jo kolegos Žilvinas Pekarskas bei Jurga Sadauskaitė prisimena interviu su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. „Interviu su V. Landsbergiu buvo įrašinėjamas tris valandas, ir iš jo sumontavome tris įdomias minutes“, – pasakoja laidos kūrėjai.

„Dirbome savo malonumui. Tai tikrai nebuvo dėl pinigų. A. Laskauskas ir Daiva Sviglinskienė buvo mano mokytojai. Mano tikslas buvo išmokti montuoti, elgtis su garsu, o vėliau ir surasti įdomių temų laidoms“, – pasakoja Ž. Pekarskas.

J. Sadauskaitė prisimena, kad daugelis laidų buvo kuriamos spontaniškai. „Sėdėdami prie ežero ar kavinėje sugalvodavome idėją, o naktį skubėdavome į radiją rengti laidos“, – pasakoja žurnalistė, darbą radijuje laikanti vienu maloniausių gyvenimo prisiminimų.

Visą laidos įrašą rasite LRT mediatekoje.

Lietuvos radijo jubiliejui skirtas ciklas transliuojamas penktadieniais 15.05 val. per LRT RADIJĄ. Kartojama – sekmadieniais 9.05 val. per LRT RADIJĄ bei pirmadieniais 14.05 val. per LRT KLASIKĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close