captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: kiekviena šiltesnė diena mums dovanos ne tik lakštingalas

Lietuvoje – pavasaris. Žaluma jau kopia į medžių viršūnes, o mes žiūrime ir kažko nesuprantame: kur pradingo miela šiluma ir švelnus pietvakarių vėjas? Tik vieno jų dvelksmo pakakdavo žadinti ir kelti gamtą. Tačiau įvyko stebuklas ir jūs visi esate jo liudininkais – be šilumos, be glostančio vėjelio balandis suspėjo padaryti tai, kas įvyksta tikrai ne kasmet.
R. Sadausko nuotr.
R. Sadausko nuotr.

Jam nepamaišė ir vėjelis, nakties šalnos, šarma, lietūs. Gali būti, kad visa tai ir yra svarbiausios pavasario varomosios jėgos. Juk rezultatu mes neabejojame?

Žalia spalva labai spėriai kopia šakomis, driekiasi ant žemės. Čia pat gegužė – ją miškai sutiks jau nepraregimi pro šviežius ievų lapus tankmėmis. To labai reikia, nes paukščiai peri ar suka lizdus. Net varnos lizde prie namų ramybė – kiek žiūri, pro lizdo kraštą matai kyšančią perinčios patelės uodegą.

Lapais besidengiantys karklynai paslepia šarkų lizdus. Beje, jei jau užsiminėme apie šarką, turime konstatuoti, kad per keletą paskutinių dešimtmečių šios rūšies gausa sumažėjo bent dešimtį kartų. Jei netikite, prisiminkite, kada paskutinįkart matėte šarką ir karklyne susuktą jos lizdą.

Galbūt galima džiaugtis, kad varninių paukščių yra mažiau, tačiau ši atviro kraštovaizdžio rūšis yra šiek tiek kitokia – ne tik puošni, bet ir natūralesnė. Šarkų lizdai paprastai sukami žemai, tad tikėtina, kad kiaunės sunaikindavo visas dėtis ir jauniklius. Kiaunių gamtoje nesumažėjo, o likusios šarkos turėjo pakeisti savo įpročius – lizdus sukti aukštai medžiuose.

Tos, kurios nepakeitė savo biologijos, tebekenčia nuo kiaunių. Žinoma, ne tik šarkos – jų lizduose mėgsta perėti mažieji apuokai, kurie patys lizdų nesuka ir naudojasi senais kitų paukščių namais.

Į Lietuvą jau sugrįžo lakštingalos. Gal dar ne visos, tačiau kiekviena šiltesnė diena mums dovanos ne tik lakštingalas, bet ir didžiąsias krakšles, nendrinukes, kregždes. Šie paukščiai tikisi šilumos, jiems reikia vabzdžių ir žalumos, tankymių slapstytis. Kai susivers miškų žaluma, ims švilpauti grįžusios volungės, labai lauksime danguje šmėžuojančių čiurlių.

O dabar džiaugiamės žiedais. Jų daug, kas nori, gali tenkintis savo ar kaimyno sodo žydėjimu, daugiaspalvėmis tulpėmis, narcizais. Tačiau pats gražiausias – gamtos darželis, kuriame kasdien randasi vis naujų žiedų. Jei pavėluosite savaitę, daug ko jau nerasite.

Ne visiems pavasario grožį kompensuoja mūsų pasodinti medžiai ar krūmai – yra mėgstančių ir natūralų, tikrą gamtos grožį. Svarbu jį pamatyti, suprasti ir vertinti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...