captcha

Jūsų klausimas priimtas

Černobylyje dirbę lietuviai: prietaisai tikrosios radiacijos net negalėjo parodyti

Tikrosios radiacijos prietaisai net nebūtų galėję parodyti, nes jų skalės tam netiko, LRT RADIJUI tvirtina sprogusį reaktorių iš arti matęs Algirdas Šimėnas. Jam antrina ir likvidavimo darbus atlikęs Kęstutis Kazlauskas, kuris tvirtina, kad patirtos radiacijos pamatuoti neįmanoma iki šiol, o tuo metu ten dirbusiems žmonėms dalinti prietaisai dažnai net neveikdavo.
Sipa USA/Scanpix nuotr.
Sipa USA/Scanpix nuotr.

Apie vieną didžiausių pasaulio tragedijų – 14 sekundžių informacijos

Viso labo 14 sekundžių informacija – tokia žinia po dviejų dienų apie Černobylį ištikusią katastrofą pasiekė Sovietų Sąjungos gyventojus. 18-os dienų po avarijos prireikė ir tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui – tuomet jis pirmą kartą viešai prakalbo apie Černobylį.

1986-aisias balandžio 26 dieną beveik 1:30 val. nakties po nesėkmingų bandymų įvykusi ketvirtojo reaktoriaus avarija Černobylyje buvo pradėta likviduoti nedelsiant. Sprogus reaktoriui į aplinką pateko 190 tonų radioaktyvių medžiagų. Praėjus 30 valandų po katastrofos imtas evakuoti vos porą kilometrų nuo Černobylio esantis Pripetės miestas. Vėliau – ir kiti aplinkiniai kaimai. Daugelis manė išvažiuojantys kelioms dienoms, tačiau į Černobylį nebesugrįžo niekas. Ten liko tik mokslininkai ir likviduotojai.

Kaunietis A. Šimėnas yra vienas iš nedaugelio iš arti mačiusių sprogusį Černobylio atominės elektrinės reaktorių. Kelios dienos po sprogimo vyras buvo iškviestas į tarnybą ir net nenutuokė, kad jam teks skristi į tada viena pavojingiausių tapusią pasaulio vietą.

„Tai buvo 1986 m. balandžio 28-oji, sekmadienis. [...] Ryte, 9 val., suskambo telefonas – aliarmas. Reikėjo greitai atvykti į Aleksoto aerodromą, kur bazavosi mūsų sraigtasparniai. Buvau leitenantas ir sraigtasparnio MI-6 šturmanas. Greitai sėdau į savo automobilį, nes, nuskambėjus aliarmui, privalai atvykti greitai. Kai važiavau, maniau, kad tai eilinis patikrinimas. Kai atvykau iki štabo, pamačiau, kad ten žmonės bėgioja ne taip, kaip visada, – labai intensyviai“, – prisimena A. Šimėnas.

Jis pasakoja, kad tuo metu štabo viršininkas davė pastabą, jog jis atvykti užtruko per ilgai ir nurodė pasiimti žemėlapius. „1986 m. navigacinės sistemos buvo kur kas žemesnio lygio nei dabar. Turėjai bent jau žinoti situaciją, kryptį, kur skristi, kad galėtum nusipiešti maršrutą, viską apskaičiuoti, pasiruošti skrydžiui. Dar nespėjęs to padaryti gavau komandą vykti į aerodromą. Komanda buvo tokia – kilkite į orą, o užduotį gausite ore. Pakilome į orą penkiese, penki MI-6 malūnsparniai. Nurodyta kryptis – link Vilniaus, Minsko“, – sako A. Šimėnas.

Jis tvirtina galvojęs, kad bus skrendama link Odesos ir iš ten plaukiama į Libiją. „Pradėjau svarstyti – kurgi skrendame? Galvojau, kad tikriausiai skrisime link Odesos ir plauksime į Libiją, nes tuo metu buvo labai paaštrėjusi situacija su amerikiečiais Libijoje. Jau ore pasakė, kad kursas – į Černobylį. Tik tada davė konkretų kursą“, – teigia A. Šimėnas. Praskridus Černobylį, virš kurio tuo metu buvo aviacijos trasa, lakūnai gavo nurodymą nusileisti į Černygovą. Ten veikė karo lakūnų mokykla. „Kai nusileidome, viską ir sužinojome“, – tvirtina A. Šimėnas.

Reiters/Scanpix nuotr.

Buvo kilusi grėsmė nukristi į reaktorių 

Praėjus vos kelioms dienoms po avarijos buvo sunku nusakyti nelaimės mastą. Iš pradžių lakūnai apsistojo maždaug 100 km nuo Černobylio esančiame Černygove. A. Šimėnas prisimena, kad vos atskridus sraigtasparniai buvo pradėti ruošti skrydžiui į Černobylį – jie buvo tvarkomi taip, kad galėtų prisikabinę nešti kuo didesnio svorio maišus, kuriuos vėliau paleistų ant teberusenančio ir pavojingas daleles į aplinką skleidžiančio reaktoriaus.

„Pirmieji malūnsparniai, kurie atskrido iš Aleksandrijos, bazavosi netoli Kijevo. Jie dar be tos įrangos dirbo. Jiems prikrovė maišų su tam tikra medžiaga. Priskridę prie reaktoriaus, jie atidarydavo sraigtasparnio duris ir patys mesdavo tuos maišus. Pirmieji Aleksandrijos lakūnai dirbo taip, bet vėliau buvo pastebėta, kad toks darbas beprasmis ir išves iš rikiuotės visus lakūnus“, – sako A. Šimėnas.

Jis priduria, kad nešantis didesnį svorį sraigtasparnis negalėjo pakibti virš reaktoriaus, nes nuo jo sklido labai didelis karštis. Dėl to sumažėdavo malūnsparnio keliamoji galia. „Pats sraigtasparnis galėjo ten įkristi, nes buvo didelis karštis ir radiacija. Dirbant 200 m aukštyje jautėsi beveik 200 laipsnių temperatūra. Radiacijos matuoklių neturėjome. Buvo tokie matuokliai, bet jie net neturėjo galimybės rodyti tos radiacijos, kokia ten buvo. Gegužės 2 d., kai pakilome iš Černygovo ir nuskridome į aikštelę, nuo kurios buvo likę 15 km iki paties reaktoriaus, mums pakabino pirmus krovinius. Tada pradėjome įsivaizduoti, koks katastrofos mastas“, – pasakoja A. Šimėnas.

Priskridus prie reaktoriaus buvo galima matyti tik smūgio bangos išmėtytas reaktoriaus dalis, aplink nebuvo žmonių, o medžiai buvo parudavę. Anot A. Šimėno, šis vaizdas padėjo suprasti, kokio masto tragedija įvyko, tačiau, jo tvirtinimu, paskelbus šią informaciją detaliai, kiltų panika, kuri tokioje situacijoje yra blogiausia.

Tuo metu kai A. Šimėnas ir dar šimtai kitų Černobylyje ėmė vykdyti svarbiausius ir pavojingiausius avarijos likvidavimo darbus, Lietuvoje ir daugybėje kitų Ukrainos kaimyninių šalių žmonės nė nenujautė apie ištikusią katastrofą. 

Reuters/Scanpix nuotr.

Vaikščiojome ant radiacijos, deginome radiaciją

Prieniškis K. Kazlauskas šiandien yra vienas aktyvių černobyliečių. Jis jau ne vieną dešimtmetį leidžia judėjimo laikraštį. Vyras su pirmuoju lietuvių daliniu į Černobylį išvyko liepą, po avarijos praėjus keliems mėnesiams. Tiesa, K. Kazlauskas prisimena, kad nesėkmingai bandė išvengti siuntimo į katastrofos zoną.

„Patekau į pirmą dalinį. [...] Gaudavai kvietimą iš karinio komisariato. Ir į darbą tau jį atnešdavo, tai niekur nepabėgsi, neišsisuksi. Nueini į darbą ir vis tiek tave ten siunčia. Niekur nedingsi. Visi suprato, ko susirinkome. Mūsų ėmė gal kokių 60. Nuvežė link Alytaus į mišką – laukite įsakymų“, – nurodymus prisimena K. Kazlauskas.

Pasak jo, tuomet nuo šios prievolės visi bandė išsisukti įvairiais būdais. Dauguma atsivežė pinigų, o pats K. Kazlauskas su kitu šauktiniu ryte atėjo išgėrę ir atsinešė alkoholio. „Esu tarnavęs branduoliniame raketiniame dalinyje Kaliningrado srityje. Vienas buvęs dalinio seržantas dirbo milicininku. Sakiau jam – paimk mane į blaivyklą, juk aš girtas. Atsakė – eik, ten išsipagiriosi. Jei tu neisi, kitas eis – tokia sistema. Paskui, nuo 1986 m. pabaigos ar 1987 m. pradžios, jau buvo aiškios kainos – 300 rublių, nors iš tiesų kainų vidurkis buvo apie 120 rublių“, – tvirtina K. Kazlauskas.

Jis priduria, kad tai vis dėlto negarantavo, kad anksčiau ar vėliau nebūsi išvežtas dirbti į Černobylį. Sumokėti pinigai ramybę garantavo 3–6 mėnesiams, o, jiems praėjus, vėl gaudavai šaukimą. „Mokėk ir mokėk. Nežinojome, kiek laiko šauks. Vis dėlto žmones ėmė apie 5,5 metų. Kai kurie tiek tiesiog neuždirbo“, – sako K. Kazlauskas.

Atvykus prie Černobylio likvidatoriai kūrėsi už 30 km nuo katastrofos vietos. Nors vėliau darbininkai gyveno nameliuose, pirmieji tūkstančiai vyrų įsirengė palapines. Apsaugos priemonės nuo radiacijos iš pradžių, švelniai tariant, buvo minimalios – vien atvykus, pasakoja K. Kazlauskas, gąsdino aplink Černobylį tvyranti tuštuma. 

„Vos išlipę iš traukinio pastebėjome – visi vaikšto su „namordnikais“ [respiratoriais – LRT.lt], kažkokie pabalę, pageltonavę. Į juos pasižiūrėjus buvo baisu. Paskui, kai važinėjome po kaimus, miestelius, pamatėme, kad gyventojų nėra. Jei tada dar buvo koks apgyvendintas kaimas, jį po savaitės iškėlė. Liko katės, šunys, vištos. Paprasčiausiai gyvenome aplinkoje, kurioje nėra žmonių. Nebuvo jokių civilių žmonių“, – apibūdina K. Kazlauskas.

30 km spinduliu nuo avarijos vietos, nurodo K. Kazlauskas, buvo atitverta teritorija, tačiau, kuriantis likvidatoriams, niekas netikrino, ar jie tai daro saugioje zonoje. Bandydami apsisaugoti patys žmonės palapines bandė įkasti į žemę.

„Nukasėme maždaug metrą žemės sluoksnio, kad bent jau nemiegotume ant radioaktyvių dalelių. Paskui, kai truputį atvėso, kilo problemų. Ten vyrauja juodžemis, lygumos. Jei pradėdavo lyti, atsidurdavome pelkėje. Todėl atvežė skaldos. Mes, kaip chemikų būrys, pamatavome skaldos radioaktyvumą. Jis siekė 20 milirentgenų. Iš kur ją vežė? Iš Pripetės“, – sako K. Kazlauskas.

Vėliau iš ten pat buvo atvežta ir anglių, kad žmonės galėtų pasišildyti. „Išvažiavome spalio pabaigoje. Iki tol atvežė anglių, kurių radiacija buvo panaši kaip skaldos. Kūrenome tas anglis. Kūrenome radiaciją, vaikščiojome po radiaciją“, – tvirtina K. Kazlauskas.

AFP/Scanpix nuotr.

Ant reaktoriaus liekanų pylė įvairias medžiagas

Černobylio katastrofos padarinius likvidavo 600 tūkst. žmonių iš Sovietų Sąjungos. Didžioji dauguma jų tiesiog gavo šaukimus, kurių išvengti ar atsisakyti negalėjo. Tuomet sovietų kariuomenėje tarnavęs Linas Vainius pasakoja, kad buvo bijoma, jog net ir toliausiai nuo katastrofos vietos esantys daliniai bus siunčiami į Černobylį.

„Kai įvyko Černobylio avarija, tarnavau sovietų armijoje tolimoje šiaurėje, tikrai toli nuo Černobylio. Vis dėlto vyravo baimė, gal net ne mūsų, pašauktųjų į priverstinę tarnybą kareivių, bet mūsų dalinio karininkų, praporščikų (tarnavome inžineriniame batalione), kad nebūtume siunčiami likviduoti avarijos pasekmių. Tada mums, 18-mečiams ir 19-mečiams, tai atrodė tolima, kažkur už tūkstančių kilometrų. Mums tai buvo nelabai suprantama. Tie karininkai, kurie suvokė avarijos mastą ir pasekmes, gal turėjo papildomos informacijos, todėl niekas nenorėjo ten būti pasiųsti likviduoti tos avarijos“, – sako L. Vainius.

K. Kazlauskas, 1986 m. nuo liepos iki spalio Černobylyje ir jo apylinkėse atlikęs likvidavimo darbus, sako, kad vienu metu ten buvo apie 80 brigadų, atskirų pulkų, dalinių ir dirbo apie 80–90 tūkst. žmonių. „Mūsų batalionas ant Užo, Pripetės ir kitų upių statė dambas, kad radioaktyvios medžiagos būtų filtruojamos ir neplauktų į Dnieprą, nes šalia jo daug miestų – Kijevas, Dniepropetrovskas, kiti“, – prisimena K. Kazlauskas ir pasakoja, kad iš arti Černobylio atominę elektrinę pamatė jau baigus likvidavimo darbus. Sprogusį reaktorių matė tik labai nedaug žmonių. Daliai likvidatorių teko lipti ant ketvirtojo reaktoriaus stogo ir atlikti darbus, kurių nesugebėjo padaryti robotai.

Tuo metu sraigtasparnio šturmanu dirbęs A. Šimėnas ketvirtąjį reaktorių matė iš viršaus. 1986-ųjų gegužę per dieną virš reaktoriaus jis praskrisdavo apie dešimt kartų. Anot jo, greitis negalėjo būti mažesnis nei 100 km/h, kitaip dėl karščio bangų varikliai nustodavo tinkamai veikti ir sraigtasparnis, prie kurio būdavo prikabintas 4,5 t krovinys, krisdavo į duobę.

„Vienu metu ore būdavo bent keliolika vienas paskui kitą skrendančių malūnsparnių. Išmeti medžiagas, apsuki ratą, tūpi, tau vėl kabina krovinį. Taip nuolatos. Iš viso buvo išmesta apie 4,5 tūkst. tonų įvairių medžiagų, pavyzdžiui, granito granulių, smėlio, švino šratų. Dėl aukštos temperatūros šratai lydosi ir sudaro plutą“, – pasakoja A. Šimėnas.

Kai sraigtasparniai avarijos padarinius mėgino likviduoti ir teberusenantį reaktorių užgesinti iš viršaus, maždaug 400 šachtininkų po reaktoriaus pamatais kasė ir įrenginėjo tunelį – aušinimo sistemą. Tai reikėjo padaryti prieš statant sarkofagą, kad įkaitęs branduolinis kuras neįsiveržtų į gruntą ir nesukeltų dar vieno sprogimo. Tada, sako A. Šimėnas, buvo dingęs baimės ar savisaugos jausmas, nors ir teko kelias savaites skraidyti virš teritorijos, kuri buvo pavadinta mirties zona. 

„Mirties zona apėmė maždaug kilometro spindulį nuo reaktoriaus. Jei žmogus ten valandą pabus – jis miręs. Tokia buvo tiesa. Turėjome, be abejo, respiratorius, dujokaukes, bet su dujokauke neskrisi, tai neįmanoma, respiratoriai – taip. Kiek jie veiksmingi, nežinau, bet mes buvome jauni, todėl jais beveik ir nesinaudojome. Savisaugos instinktas buvo kažkur toli. Galbūt azartas paima viršų. Skrendant prieš pat reaktorių, likus keliems šimtams metrų, gal pusei kilometro, įtampa didėdavo, didėdavo, didėdavo. Atrodydavo, kad širdis iššoks iš krūtinės. Tai nebuvo baimė – tiesiog darbas, kurį reikia padaryti“, – pasakoja A. Šimėnas.

AFP/Scanpix nuotr.

Nesutinka, kad radiacija nejaučiama

Nors sakoma, kad radiacijos neįmanoma pajusti ar pamatyti, pabuvę aukštoje radiacinėje zonoje su tuo nesutinka. Pasak K. Kazlausko, radiacija turi skonį. „Kai kurie žmonės iš dalinio dirbo maždaug 10 km zonoje [aplink avarijos vietą – LRT.lt]. [...] Ten buvo jaučiamas kažkoks metalo skonis. [...] Ir su respiratoriumi tai jautėsi. Pravažiuodami geležinkelį pamatome, kad ten buvo apie 200 milirentgenų į valandą. Nė rentgeno nebuvo, bet tai jau jautėsi“, – tikina K. Kazlauskas.

Jis taip pat stebisi tuo, kad likviduoti avarijos padarinius buvo pasitelkta tiek daug žmonių. K. Kazlausko tvirtinimu, šį darbo galėjo atlikti tris kartus mažiau žmonių. „Būdavo, kad savaitėmis žaidi biliardą. Vieni gerdavo, kiti eidavo grybauti, treti dar ką nors veikdavo. Buvo priimta per daug žmonių, o darbas nebuvo suorganizuotas. Iš mūsų bataliono ten būtų trečdalio užtekę. Kam važiuoti į tą zoną gaudyti radiaciją?“ – klausia K. Kazlauskas.

Vyro tvirtinimu, tai tuo metu taip pat buvo akivaizdu, nes atlikti darbų būdavo siunčiamos, pavyzdžiui, penkios mašinos, o realiai išvažiuodavo tik trys, bet darbai vis tiek būdavo atliekami laiku be didelio vargo.

Svarbiausi avarijos likvidavimo darbai buvo padaryti pirmaisiais mėnesiais, tačiau panaikinti milžiniškos žalos sukėlusius padarinius nebuvo taip paprasta, kaip tikėtasi. Pirmąsias dvi gegužės savaites Černobylyje sraigtasparnio šturmanu dirbusio A. Šimėno į tragedijos vietą buvo paprašyta grįžti dar kartą rugpjūtį.

„Rugpjūtį jau buvo visiškai kitokia situacija. Po sprogimo radioaktyvių medžiagų buvo dar daug išlikę tiesiog ant stogo. Rugpjūtį jau tą stogą buvo nurinkę, lokalizavę. Jau daug darbų buvo padaryta. Buvo padaryta paruošiamųjų darbų sarkofagui statyti“, – pasakoja A. Šimėnas.

Nors, atvykus antrą kartą, A. Šimėnui skristi prie reaktoriaus nereikėjo, jis atliko kitus darbus, pašnekovas neslepia – po antrojo apsilankymo Černobylyje poveikis sveikatai ėmė jaustis. „Buvome jauni ir ištvermingi. Į lakūnų sveikatą buvo ypatingas požiūris. Bent jau aš negalėjau skųstis. Tačiau po antro apsilankymo viskas buvo kitaip. Kai antrą kartą grįžau ir atėjo ruduo, tikrai pajaučiau – iki pietų darbingas, o nuo pietų „traukdavo prie žemės“, ir viskas. Manau, kad tai buvo poveikis“, – sako A. Šimėnas.

Jis priduria, kad grįžus po pirmo apsilankymo Černobylyje, visi buvo paguldyti į lakūnų ligoninė Rygoje tyrimams. Anot A. Šimėno, medicininėje knygelėje tebėra įrašai, kad organizmo pakitimai užfiksuoti.

„Po to jie vystėsi į aštresnius. Galiausiai buvo dar blogiau. Dabar gal kitaip daryčiau. Tada buvau jaunas. Prioritetas buvo kažkoks kitoks. Nenorėjau pasirodyti, tiesiog, kai antrą kartą paprašė, aš negalėjau [atsisakyti]... Kitas būtų pasakęs – ne, aš jau gavau 30 rentgenų apšvitinimą ir nenoriu vėl ten skristi. Net ne tai, kad „nenoriu“, bet „negaliu“. Aš priėmiau kitokį sprendimą“, – pripažįsta A. Šimėnas.

Sipa USA/Scanpix nuotr.

Černobylio išbandymo nesigaili

Dvi operacijos Černobylyje padarė negrįžtamą poveikį A. Šimėno sveikatai. Jis lakūno karjerą turėjo baigti 37-erių, praėjus vos ketveriems metams po likvidavimo darbų, tačiau sako, kad įvykiai susiklostė palankiai.

„Gyvenimas, be abejo, pasikeitė, su aviacija teko atsisveikinti. Buvau pripažintas negalintis skraidyti, netgi tarnauti kariuomenėje. Be to, jau ir nereikėjo tarnauti, nes ten praleistas laikas buvo skaičiuojamas kitaip – viena diena buvo skaičiuojama kaip trys. Ir Afganistane viena diena buvo skaičiuojama už tris. Be to, skraidant – diena už dvi. Man susidarė daugiau kaip 20 metų tarnybos. Dabar iš Rusijos gaunu tam tikrą pensiją – nėra paslapties“, – sako A. Šimėnas.

Branduolinės avarijos likviduotojai, arba tiesiog černobyliečiai, kone visi be išimties susiduria su įvairiomis sveikatos problemomis. Judėjimo „Černobylietis“ laikraštį leidžiantis K. Kazlauskas apgailestauja, kad neįmanoma nustatyti radiacijos dozių, kurias gavo likviduotojai. Nors oficialiai jos ir gali būti surašytos, tačiau dozimetrai nebūtinai rodydavo tikrąją informaciją. Pavyzdžiui, pasak K. Kazlausko, jiems būdavo duodami tam tikri radiacijos kaupikliai, kurie, net ir palikti visai dienai radiacijos zonoje, vis tiek rodydavo nulį.

Radiacija šimtams tūkstančių likviduotojų tapo išbandymu. Pirmiausia – jų fizinei sveikatai, bet ne mažiau sudėtinga, prisimena K. Kazlauskas, Černobylyje buvo ir psichologiškai: „Didžiausias yra potrauminis sindromas. 40 proc. žmonių iš viso nenori kreiptis į gydytojus, nenori prisiminti, kad buvo Černobylyje. Bet kas pasakys, kad baisiau nebūna, bet viskas priklauso nuo asmeninės nervų sistemos – jei visko bijai, tai bijosi Černobylio ir čia sėdėdamas. [...] Prisimenu, kaip tada vienas verkė, kad nebegrįš gyvas, kitas – kad žmona paliko. Degtinės sykį per pusantros savaitės reikėdavo prisigerti, nes palapinėje – devyniese ir kiekvienas savo pasakas seka.“

Praėjus 30 metų po Černobylio tragedijos, kaunietis A. Šimėnas tvirtina, kad šio gyvenimo išbandymo nesigaili. Laikas, praleistas Černobylyje, tapo daug reikšmingesniu ir sudėtingesniu įvykiu net už karo mėnesius Afganistane.

„Apie atlygį, kad gali mokėti trigubai, kad bus įvertinti vėliau, niekas nieko ir negirdėjo. Apie tai net minčių nebuvo. Tiesiog dariau visa tai, nes lietuvis turėjo parodyti, kad yra lietuvis. Suprantate? Lietuvis, ar dirba, ar tarnauja, turi gerai padaryti viską. Tai buvo gyvenimo iššūkis, didžiulė patirtis. Manau, kad man kažkiek pasisekė – tiesiog pasisekė, kad galiu papasakoti“, – įsitikinęs A. Šimėnas.

1986-ųjų balandžio 26-oji į istoriją įėjo kaip didžiausios branduolinės katastrofos diena. Černobylio avarijos padariniai jaučiami praėjus ir 30 metų. Vis dar diskutuojama apie pasklidusios radiacijos poveikį sveikatai, o Černobylis ir jo apylinkės išlieka viena radioaktyviausių vietų pasaulyje.

Maža to, specialistai ragina greičiau užbaigti naujojo sarkofago statybas. Kol kas lieka neaišku, ar apskritai sprogęs reaktorius kada nors bus išmontuotas. Kai kalbama apie Černobylį, kartais nepelnytai pamirštami tie 800 tūkst. žmonių, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus, likvidavo katastrofos padarinius. Tūkstančiai po avarijos neišgyveno, dar daugiau susirgo įvairiomis ligomis ir prarado sveikatą. Vis dėlto, paklaustas, ar nesigaili, dažnas jų tiesiog pasakys, kad kažkas turėjo tai padaryti – kažkas turėjo įveikti nematomą priešą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close