captcha

Jūsų klausimas priimtas

Įvardijo priežastis, kodėl žmonės iš tikrųjų bijo vilkų

Požiūris į vilkus ne visada buvo neigiamas – pavyzdžiui, Romos įkūrėjai Romulas ir Remas mito vilkės pienu, kad išgyventų. Tačiau tokiose šalyse, kaip Vokietija, ištisus dešimtmečius žmonės nematė vilkų, todėl pamiršo geras patirtis, LRT RADIJUI sako Osnabriuko universiteto biologijos didaktikos specialistė Susanne Menzel. „Žmonės bijo to, ko nepažįsta. O taip yra, nes vilkai buvo išnykę. [...] Šernai nelaikomi pavojingais, nors jie gali būti gana agresyvūs. Manau, kad jų nebijome, nes gerai juos pažįstame. O vilkai ilgai gyvavo mituose, todėl susiformavo neigiamas jų įvaizdis“, – svarsto mokslininkė.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Koks jūsų tyrimų tikslas?

– Mūsų tikslas – išsiaiškinti, ką žmonės galvoja, ir paaiškinti, kodėl jie galvoja vienaip arba kitaip. Nesiekiame pakeisti jų nuostatų – norime suprasti, kodėl jos tokios yra. Mūsų darbo grupėje naudojami du metodai. Vienas jų yra interviu. Tai reikalauja daug darbo, nes reikia rasti žmonių, kurie norėtų kalbėti, tada interviu transkribuoti ir analizuoti psichologiniu požiūriu.

Mes stengiamės suprasti, ne tik tai, ką jie sako, bet ir ką galvoja. Sakyti galima viena, bet galvoti – kita. Suprasti tai, kas slypi už žodžių, yra sunkus analitinis darbas. Todėl tokiu būdu mes apklausiame tik apie 20–30 žmonių. Taip išsiaiškiname galimus požiūrius į vieną ar kitą problemą. Tačiau taip pat atliekame didesnes kiekybines studijas – naudojame klausimynus ir aiškinamės, kokie požiūriai vyrauja visuomenėje.

– Viena įdomių įžvalgų jūsų studijose buvo apie ryšį tarp faktų ir emocijų. Klausiu todėl, kad gamtosaugininkai dažnai mano, jog visuomenei pakanka pateikti faktus ir žmonių nuostatos pasikeis. Tačiau jūsų tyrimai rodo ką kita – kad žmonės neretai labiau vadovaujasi emocijomis, ypač kalbant apie laukinę gamtą.

– Tai tikrai tiesa. Mes pastebėjome, kad Rytų Vokietijoje, kur pastarąjį dešimtmetį pastebėtos vilkų migracijos, žmonės prie jų priprato ir baimių sumažėjo, emocijos tapo kur kas pozityvesnės. O žmonės iš kur kas mažiau vilkų paveiktų regionų, nors žino tą patį, reiškia kur kas daugiau baimės.

Mes manėme, kad žmonės, kurie patiria vilkų populiacijos gausėjimą ir gali jausti baimę eiti į mišką, išgyvens negatyvesnes emocijas, tačiau tai pasirodė netiesa. Nežinomybė dėl ateities kelia kur kas didesnes emocijas. Vokietijoje vilkai dabar labai migruoja. Jie pastebimi rytuose, šiaurėje yra pavienių individų, o pietvakarinėje šalies dalyje jų dar nėra. Būtent tuose regionuose jų labiausiai ir bijoma.

– Taip pat yra įdomus ryšys tarp žmonių nuostatų, lyties ir profesijos, ar ne?

– Apklausėme daugiau kaip 1 000 žmonių ir pamatėme, kad vertybėmis grįstas požiūris į laukinę gamtą kur kas dažnesnis tarp moterų. Skirtingų profesijų žmonių nuostatos skyrėsi, bet pasidalijimas pagal lytį buvo kur kas ryškesnis. Paaiškėjo, kad moterys buvo pasirengusios pripažinti, jog gyvūnai turi tokias pat teises kaip žmonės, kad jie taip pat turi teisę egzistuoti tam tikrame regione. O vyrai linkę teigti, kad žmonės turi teisę dominuoti, spręsti vilkų likimą ir naudoti gyvūnus savo poreikiams. Tas skirtumas tarp lyčių buvo labai ryškus. Aš manau, kad tai didelis iššūkis gamtosaugos komunikacijai.

– Kodėl?

– Jei norime teigti, kad tam tikrame regione vilkai visuomet gyveno ir tik pastaruosius penkis dešimtmečius nebuvo, nes žmonės juos išnaikino, argumentas, kad vilkai grįžta į savo apylinkes, vyrų neįtikins. Vyrai sakys – mes juos išnaikinome, nes buvo dėl ko. Šiek tiek užaštrinu, bet esmė tokia. Vyrams greičiausiai reikėtų sakyti, kad vilkai reikalingi ekosistemai, nes padeda reguliuoti kanopinių skaičių ir tai naudinga žmonėms. Tokia logika pagrįstas teiginys jiems greičiausiai būtų priimtinesnis. Taigi, rengiant komunikacijos strategijas, reikėtų stengtis apimti abi šias argumento puses.

– Kaip skiriasi žmonių nuostatos, jeigu jie tiesiogiai susiduria su vilkais? Pavyzdžiui, ūkininkų, kurie netenka galvijų, ir žmonių, kurie apie tai žino tik iš žiniasklaidos pranešimų?

– Vokietijoje šiuo metu vyksta didžiulė diskusija ir apie šiuos konfliktus žino visi. Vilkų daroma žala ūkininkams yra laikoma bene svarbiausia kliūtimi vilkų apsaugai. Mes tikėjomės, kad, tarkim, rytų vokiečiai, kurie kone kiekvieną dieną susiduria su papjautomis avimis, bus nusiteikę neigiamiau, tačiau taip nebuvo. Man atrodo, kad žmonės priešinasi tuomet, kai nėra susidūrę su vilkais. Tačiau kai susiduria su realybe, pamato, kad problema egzistuoja – ji nemaloni, bet suvaldoma.

O miestiečiai galvoja, kad iškils problema ir ji bus neišsprendžiama. Beje, pastebėjome, kad žmonės, turintys išsilavinimą žemės ūkio srityje, laukinę gamtą vertina mažiausiai. Ne tik vilkus, bet apskritai laukinę gamtą. Tai labai įdomu. Norėtųsi tikėti, kad žmonės, kurie siekia dirbti šioje srityje, nori būti arčiau gamtos ir myli gyvūnus, bet taip nėra. Nemanau, kad tai susiję tik su finansiniais dalykais, panašu, kad tai požiūrio klausimas. Jie nevertina laukinės gamtos taip, kaip, pavyzdžiui, kraštovaizdžio architektai ar socialinių mokslų atstovai.

– Tikriausiai panašūs tyrimai atliekami ir kitose šalyse. Ar rezultatai būna panašūs? Ar panašios nuostatos apie didžiuosius plėšrūnus vyrauja Skandinavijoje, JAV, Rytų Europoje ir Kinijoje? Ar yra istorinių, kultūrinių skirtumų?

– Didelių skirtumų nepastebime ten, kur tokie tyrimai buvo atlikti. Bėda ta, kad neturime daug tokių tyrimų pavyzdžių kitose šalyse. Negaliu pasakyti tiksliai, tačiau spėju, kad apie 90 proc. buvo atlikti Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikos ir Australijoje. Akivaizdu, kad tos šalys kultūriniu požiūriu yra panašios. Azijoje nebuvo surinkta daug duomenų, todėl nenorėčiau apibendrinti.

Tačiau būtų labai įdomu įtraukti tokias šalis, kaip Turkija, kur dominuoja kita religija ir sugyvenimo su laukine gamta istorija skiriasi. Bet dar neturime duomenų, jie vis dar renkami. Vis dėlto nemanau, kad skirtumai tarp Vokietijos ir, tarkim, Lietuvos, būtų ryškūs. Kur kas svarbiau tai, ar regione yra vilkų, ar ne.

– Kaip būtų galima paaiškinti, kad vilkai kartais vadinami nekenčiamiausiais plėšrūnais istorijoje? Minimi pavyzdžiai, pasakose, mene ir pan. Nors jau turbūt 100 metų vilkai Europoje nėra užpuolę žmogaus, visuomenėje jie vis dar laikomi pavojingais?

– Nemanau, kad kultūroje jų įvaizdis visada buvo negatyvus – prisiminkime Romos įkūrėjus Romulą ir Remą, kurie mito vilkės pienu, kad išgyventų. Vakarų Europos mitologijoje yra ir daugiau pavyzdžių, kurie vaizduoja vilkus, besirūpinančius žmonėmis. Yra ir pozityvių pasakojimų. Bet aš, mokslininkė, remiuosi duomenimis. Mano galva, reikšminga tai, kad tokiose šalyse, kaip Vokietija, ištisus dešimtmečius žmonės neturėjo galimybės tiesiogiai susidurti su vilkais, todėl pamiršo teigiamas patirtis.

Kodėl vyrauja neigiamos nuostatos? Nežinau, bet spėju, kad jie bijo to, ko nepažįsta. O taip yra, nes vilkai buvo išnykę. Mes ketiname patikrinti tokią hipotezę. Atliekame studiją, kurioje lyginsime požiūrį į vilkus ir šernus. Šernai nelaikomi pavojingais, nors jie gali būti gana agresyvūs. Manau, kad jų nebijome, nes gerai juos pažįstame. O vilkai ilgai gyvavo mituose, todėl susiformavo neigiamas jų įvaizdis. Tačiau, remdamiesi tyrimais, tikimės, kad, sugrįžus vilkams, tas požiūris pasikeis.

Jaunų žmonių nuostatų tyrimai rodo, kad jie susiduria su dilema. Viena vertus, jie daug labiau nei suaugusieji linkę palaikyti vilkų apsaugą, kita vertus, saugumo užtikrinimas, galvijų apsauga jiems taip pat svarbi. Todėl jie sunkiai apsisprendžia dėl vilkų apsaugos. Pastebime daug tokių atvejų. Čia slypi pavojus, nes, agresyviai argumentuojant, tokius žmones lengva patraukti į vieną ar kitą pusę. Taigi stiprios ūkininkų sąjungos juos lengvai įtikintų savo argumentais. Labai svarbu, kad jauni žmonės girdėtų įvairių nuomonių.

– Ar sunku bus gamtininkams pasiekti, kad žmonės ir vilkai ateityje sugyventų, įtikinti visuomenę jų svarba natūraliai ekosistemai?

– Manau, kad tai didžiausias iššūkis per pastaruosius dešimtmečius, nes tai emocinis klausimas. Emocijų negalima kontroliuoti ir neturėtume bandyti to daryti. Žmonės sako viena, bet juos veikia baimė ir daugybė kitų emocijų, kurias nebūtinai lengva pamatyti. Tai didžiulis iššūkis. Manau, kad galima tik bandyti diskutuoti, naudojant etikos, biosferos, egocentriškus ir kitus įvairius argumentus, ir tikėtis, kad pavyks prisibelsti. Kai žmonės apsipras su grįžusiais vilkais, baimės bus mažiau. Tačiau tas procesas bus labai sunkus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...