captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Banytė: prancūziškos pinklės ir vilnietiški amatai (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Jean-Claude`o Izzo romaną „Totalus chaosas“, Amino Maaloufo romaną „Pasiklydę“ ir Vlado Drėmos pagal archyvinę medžiagą parengtą knygą „Vilniaus amatininkai“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Jean-Claude`as Izzo „Totalus chaosas“

Man labai gaila ir netgi truputėlį pikta dėl Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos politikos: pastaruoju metu išeina tikrai geros ir, tikėtina, į komercinę sėkmę galinčios rimtai pretenduoti verstinės knygos, o visi tyli ir apie jas nekalba. Lietuvių autoriai bent jau surengia savo knygų pristatymus, kai kada net kelis skirtinguose miestuose, o štai informacija apie vertimus jokiais pavidalais nefigūruoja niekur plačiajai auditorijai pasiekiamoje erdvėje. Juk galima būtų ir pristatymus rengti, ir socialiniuose tinkluose informaciją platinti...

Tačiau mano darbas – ne rinkodaros, kurios neišmanau, o literatūros diskursai. J.-C. Izzo yra labai populiarus rašytojas iš Prancūzijos, kurio „Marselio trilogija“ (jai priklauso ir aptariamoji knyga) davė postūmį ištisam naujam žanrui, vadinamajam „Viduržemio jūros noir“, susiformuoti. Noir Lietuvoje galbūt geriau žinomas kaip kino žanras, tačiau literatūroje tokio irgi esama: internete pavyko rasti lietuvišką terminą „juodasis romanas“, bet jo charakteristikos nepateikiamos. Truputį gaila, nes noir kūrėjais kartais įvardijami skandinaviškų romanų apie policijos darbą ir nusikaltėlius autoriai, kurie mūsų šalyje mėgstami, pvz., Peteris Hoegas, Jo Nesbo ir kt.

Populiarioji literatūra klasifikuojama sudėtingai – gausybė žanrų ir subžanrų patenka vien po „knygų apie nusikaltimus“ (crime fiction) plačiu skėčiu. Noir yra ne klasikinis detektyvas, kur pasakojimo pabaigoje išaiškinamas nusikaltimas, o trileris, dar paskanintas specifinę atmosferą kuriančia aplinka ir tamsią praeitį, ciniškai melancholišką dabartį ir akivaizdžiai nekokią ateitį turinčiu pagrindiniu veikėju. Šią charakteristiką atitinka ir „Totalaus chaoso“ centre esantis Fabijus Montalė – Marselyje gyvenantis ir dirbantis italų kilmės nevykėlis policininkas. Paauglystėje jis užsiiminėjo smulkiais apiplėšimais, kol per vieną iš jų Maniu, vienas iš dviejų geriausių Fabijaus draugų, nušovė žmogų. Fabijus tada prisiekė, kad, jei auka išgyvens, taps dvasininku, o jei ne – faru. Lemtas buvo antrasis variantas. Po daugybės metų abu geriausi jaunystės draugai nužudomi Marselio nusikaltėlių. Po to žūsta ir jo mylimoji. Fabijus spjauna į policininko moralę ir teisingumą ir imasi aiškintis jų mirties aplinkybes vedamas asmeninio keršto.

„Totalus chaosas“ nėra knyga, kur mėgaujiesi mįslės sprendimo procesu. Ne, skaitydamas noir jautiesi taip, lyg stebėtum du tuoj susidursiančius traukinius – akivaizdu, kad bus blogai, bet atsitraukti negali. Šiame romane, kitaip nei Jo Nesbo pasakojimų apie Harį Hūlę serijoje, skamba ir šiokie tokie mažumėlę naivoki Albert`o Camus ataidai: noras bet kokia kaina ieškoti prasmės beprasmiame gyvenime; melancholiškas ir nuo turistų paslėptas Marselio grožis, kuriame kunkuliuoja erdvės užprogramuotas polinkis nusikalsti. Taip pat čia ryškus socialinės kritikos podirvis, ypač užaštrinant imigrantų arabų klausimą. Būtent šis socialinis aspektas išlaisvina „Totalų chaosą“ iš noir žanro klišių ir suteikia jam „rimtumo“.

Marselis, pasak pasakotojo, visada buvo kultūrų kryžkelė, tačiau rasiniai ir tautiniai prietarai šį miestą pavertė neapykantos katilu, tad gyventojai nebežino, kaip iš naujo atrasti santykį su kintančiu pasauliu. Juk Prancūzijoje gimę arabai, pasak Fabijaus, yra tiek pat Prancūzijos piliečiai, kaip ir baltos odos prancūzai. Tačiau jie dažnai stumiami į „normaliosios“ visuomenės pakraščius ir kone verčiami nusikalsti, kai jiems neduodama bet elementarių galimybių oriai gyventi ir gauti gerą išsilavinimą. Policija nepadeda: korupcija ir neteisybė įsišaknijusi giliai visoje sistemoje, tad niekas nepaplos, jei susemsi kokį narkotikų prekeivį  – gali dar ir per galvą gauti, jei anas turėjo pažįstamų aukštesniuose sluoksniuose. Tačiau, nepaisant neteisingos ir kartais net šleikščiai atgrasios aplinkos, Fabijus nuoširdžiai myli Marselį: romane pasakojami keli atvejai, kai skirtingų pažiūrų ir tautybių kaimynai vienas kitam yra lojalūs. Būtent nesąžininga valdžios politika rodoma kaip bendruomenės skaldymo įrankis.

Taigi J.-C. Izzo, derindamas iš dalies postkolinijinėmis vadintinas įžvalgas ir labai įtraukiantį siužetą, sukuria tikrai gerą ir skaitymo malonumo vertą tekstą. Ko gero, žanro gerbėjai „Totalų chaosą“ suris per vieną vakarą. Žinoma, galima šiai knygai priekaištauti dėl tam tikro paviršutiniškumo, kuris būdingas žanrinei literatūrai, ar dėl truputį per staigios, lyg nukirstos pabaigos, tačiau faktas lieka faktu: seniai nejaučiau tokio persmelkiančio skaitymo malonumo.

Aminas Maaloufas „Pasiklydę

A. Maaloufas yra Libane gimęs prancūziškai rašantis autorius, kurio veikalai išversti į daugiau negu 40 kalbų. Jis rašo ne tik romanus, bet ir esė bei libretus operoms. Jo kelias į literatūrą nebuvo lengvas: pabaigęs sociologijos ir ekonomikos studijas, A. Maaloufas dirbo viename iš Libano dienraščių reporteriu. Jam teko daug keliauti po pasaulį ir rengti reportažus apie įvairių šalių aktualijas. Kai Libane prasidėjo karas, jis emigravo į Prancūziją, kur ir dabar tebegyvena nuo 1976-ųjų. Atvykęs į Paryžių, A. Maaloufas tęsė žurnalisto karjerą, toliau rengė reportažus iš užsienio, vėliau tapo kelių Šiaurės Afrikos dienraščių redaktoriumi, kol galiausiai atsisakė visų postų ir atsidėjo tik kūrybai. Lietuvių skaitytojams žinomos jau kelios jo knygos: „Tanijo uola“, už kurią jis buvo apdovanotas prestižine Prancūzijoje Gonkūrų premija, „Baltazaro klajonės“ ir esė „Kryžiaus žygiai arabų akimis“. A. Maaloufas už savo veiklą labai vertinamas: 2011 m. jis Prancūzų akademijoje gavo vietą, kuri beveik dvejus metus prabuvo laisva, kai mirė vienas svarbiausių XX a. mitotyrininkų ir antropologų Claude`as Levi-Straussas. Tokia garbė Libane gimusiam žmogui buvo suteikta pirmą kartą.

Romanas „Pasiklydę“, talentingai išverstas Stasės Banionytės, pasakoja apie emigrantų – žmonių, besiblaškančių tarp dviejų pasaulių – likimus. Paklydimas čia reiškia ne tik erdvinę, bet ir moralinę disorientaciją, aiškaus vertybinio kompaso praradimą. Veiksmo mašiną užveda Adamo, garsaus istoriko, kelionė aplankyti mirštančio jaunystės laikų draugo Murado. Jų draugystė buvo suniokota ne tik nuotolio, bet ir negailestingų istorinių aplinkybių: prasidėjus karui, Adamas emigravo, o Muradas liko savo tėvynėje.

Po karo priimami sprendimai akivaizdžiai nebuvo vien juodi arba balti – žmonės diktatūros sąlygomis gyveno „pilkosiose zonose“, tad ir Murado sąžinė nebuvo visiškai švari. Dėl to Adamas jam niekad negalėjo atleisti ir vien tik išgirdęs apie priešmirtinį jo norą pasikalbėti išskubėjo į tėvynę. Deja, atvykęs rado jau gedinčią mirusio Murado žmoną, tačiau jam tai buvo proga iš naujo atrasti jaunystės vietas ir tuos žmones, kurie studijų metais jam buvo patys artimiausi – draugai svajotojai, idealistai, skaitantys intelektualias knygas ir mąstantys, kaip padaryti pasaulį geresnį.

Romanas įdomiai komponuojamas: viena jo plotmė pasakojama iš visažinio pasakotojo perspektyvos trečiuoju asmeniu, o kitą plotmę sudaro Adamo užrašų ir dienoraščių fragmentai, netgi grafiškai išskirti pasviruoju šriftu. Kai kuriuos užrašus komentuoja pasakotojas, taigi kalbama iš kelių perspektyvų. Toks teksto konstravimas pabrėžia ir klausimų, į kuriuos susibūrę draugai ieško atsakymų, sudėtingumą: ar geriau bėgti iš tėvynės ir gyventi pakibusį tarpinį gyvenimą, neįsišaknijant naujoje vietoje ir negalint atitrūkti nuo senosios, ar likti savo namuose, bet dėl istorinės situacijos priimti dviprasmiškus ir moraliai abejotinus sprendimus?

Šie svarstymai, mano nuomone, šiuo metu itin aktualūs ir aštrūs Lietuvoje: pakanka prisiminti dėl Nerijos Putinaitės „Nugenėtos pušies“ kilusį skandalą. Todėl „Pasiklydę“ mums reikšmingas ne tik tiek, kiek apskritai reikšminga gera knyga. Joje nagrinėjamos emigracijos, tremties, dvigubos tapatybės, istorinių traumų, atminties vietų, kolaboravimo su režimu temos sieja dvi, rodos, nutolusias kultūras, leidžia nesunkiai įsigyventi į veikėjų situacijas, mąstyti kartu su jais ir galbūt šį tą suprasti apie save ar tiesiog įdomiai pažvelgti į dabarties pasaulį. Tai nėra linksma knyga ir optimizmo ji neatneš, bet pasiilgę mąslios ir jautrios su pakankamai įvairiu ir įtraukiančiu siužetu knygos turėtų šiuo romanu mėgautis.

Vladas Drėma „Vilniaus amatininkai XVI–XIX a.“

V. Drėmos archyvinis paveldas be galo įvairus ir įdomus. Jį kaupti žymusis paveldosaugininkas, menotyrininkas, grafikas, Nacionalinės premijos laureatas, pirmasis Vilniaus garbės pilietis (čia – tik dalis V. Drėmos titulų) pradėjo dar 1941 m. Vilnių jis iš tiesų nepaprastai mylėjo: jo duktė Gražina Drėmaitė pasakoja, kad 1943 m., kai vokiečiai miestą bombardavo, jis, išsiuntęs ją su mama į Gervėčius, pats liko sostinėje organizuoti priešgaisrinių būrių gaisro židiniams gesinti. Po mirties 1995 m. giminaičiams liko didžiulis jo archyvas, kuriame šimtai suspaustų aplankų ir sąsiuvinių: V. Drėma archyvuose ieškojo informacijos apie kone kiekvieną Vilniaus namą. Naujausia jo knyga „Vilniaus amatininkai XVI–XIX a.“ yra jo archyvinio paveldo dalis.

Rodos, autorius atskiru leidiniu informacijos apie sostinės amatininkus viešinti neplanavo, tad sudarytojams teko didžiulis uždavinys – iš užrašų sąsiuviniuose išleisti logišką knygą. Suprantama, kad tai nėra pasakojimas: knygos leidėjai sugrupavo archyvinę medžiagą ne į vien laikotarpius po 50 metų, kaip buvo padaryta V. Drėmos archyve, bet ir pagal konkretų amatą. Taigi knygoje yra skyriai pagal amatus abėcėlės tvarka nuo audėjų iki tekintojų. Penkiasdešimties metų intervalas paliktas skyriaus viduje veikiausiai tam, kad atspindėtų autoriaus sumanymą, bet šiaip dar didesnio patogumo naudotis ar išskirtinės svarbos veikalui nesuteikia.

Umberto Eco įvedė perskyrą tarp „knygų skaitymui“ ir „knygų pasiteiravimui“: pirmąsias skaitome nuo pradžios iki galo, o antrosiose, pvz., žodynuose ir enciklopedijose, ieškome atsakymo į mums iškilusį klausimą, taigi nuoseklaus skaitymo jos nereikalauja. Tokia ir aptariamoji knyga: tai yra dar žalia, neapdirbta archyvinė medžiaga, kuri nepateikia jokios fenomeno interpretacijos. Nuo pradžios iki galo jos ir neperskaitysi, mat ten tiesiog yra įvairiomis kalbomis – lenkų, lotynų, vokiečių, rusų, retais atvejais lietuvių – pateikti išrašai iš įvairių bažnyčių Vedybų ir Krikšto metrikų, Vilniaus amatininkų knygos, Vilniaus liuteronų bendruomenės špitolės bendruomenės Kasos knygos ir kt. Kai kur V. Drėma tikslaus įrašo nepateikė, o tik lietuviškai persakė jo mintį, pvz.: „Įmokėjo už vietą suole.“

Jei skaitytojas turi profesinį interesą ar tiesiog yra istorijos entuziastas, ši knyga – tikras lobis. Pvz., galima sužinoti, kad laikrodininkas Jozefas Bergmanas XVIII a. laikė dvi tarnaites: viena elgetaudavo, o kita siūdavo baltinius; kad Žygimanto Augusto dvare dirbęs dailininkas veikiausiai buvo vieno garsiausių Renesanso dailininkų Kranacho mokinys (tiesa, nenurodyta, apie kurį Kranachą kalbama, bet kadangi minimas Vitenbergas, tai gali būti Lukas Kranachas vyresnysis, sukūręs garsųjį Vitenbergo altorių); kad XIX a. būta atskiro amato – fejerverkininkų, atsakingų už apšvietimą plačiąja prasme: pvz., per caro Nikolajaus I gimtadienį 1833 m. visas miestas – ne tik gatvės, bet ir namų langai – buvo apšviesti, kaip išdidžiai rašo birželio 28 d. „Kuryer Litewski“. Taigi smalsus istorijos mėgėjas gali pats sau sukurti naratyvą, medžiagos tam apsčiai.

Apskritai ši knyga labai naudinga gidams, meno istorikams, mokslininkams, dailėtyrininkams. Dabar belieka laukti, kol pasirodys įdomi amatininkų Vilniuje studija arba talentingas gerą epinę vaizduotę turintis žmogus sukurs istorinį romaną. O jei rimtai, „Vilniaus amatininkai“ yra entuziasto bibliotekos puošmena ir darbo įrankis, palengvinantis tyrėjui gyvenimą. Labai džiaugiuosi, kad sudarytojai nuosekliai negramatino vardų formų ir šalia paliko kituose šaltiniuose randamus pavardės rašymo variantus. Net baisu pagalvoti, kiek valandų V. Drėma turėjo praleisti archyve. Žinoma, pasirausus ten medžiagos galbūt atsirastų ir kur kas daugiau, bet čia – graži pradžia ir nuostabi pagalba besidominčiajam.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...