captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: mūsų laukia smagiausias pavasario susitikimas

Lietuvoje – pavasaris. Ne bet koks – o žalias. Antroji balandžio pusė skuba rengtis naują gamtos rūbą, kuris kasdien vis kitoks. Ir jo spalvas bei margulį lemia ne tik žiedai, bet ir kaskart vis kitaip atrodanti žalia spalva. Taigi net šių dienų vėsa negali nieko pakeisti, pavasaris kopia į aukštį.
Gamtos fotografo Mariaus Čepulio (www.facebook.com/cepuliofoto) nuotr.
Gamtos fotografo Mariaus Čepulio (www.facebook.com/cepuliofoto) nuotr.

Kiekviena pavasario diena kupina naujienų ir atradimų. Stebina viskas: kiekvienas naujas lapas, žiedas, sugrįžęs paukštis. Tačiau labiausiai pribloškia tempai, greitis, kuriuo gyvenama gamtoje. Ar jūs vis dar manote, kad pavasaris kažkam tik ruošiasi, rengiasi ką nors daryti? Nesuklyskite! Jis ne tik skuba gyventi gamtos diktuojamu ritmu, bet ir daug ką nuveikė – taigi, jei nepamatėme, turėsime laukti iki kito pavasario.

Daug kur baigia žydėti žibuoklės, pačiame gražume rūteniai, vištapienės. Jų žydėjimas žavus ir labai trapus, jam pavojingas ne sniegelis ir krušos ledokšniai – jį paskubina ir užbaigia šiluma ir saulė. Jau kitą savaitę atvirose pašlaitėse rūteniai pradės džiūti, vadinasi, ant jų šakelių pradės formuotis dailios sėklų dėžutės.

Jau susivėlė, po lietaus taip ir neišspuro blindžių „kačiukai“. Šiemet blindės pamaitino labai daug pavasario vabzdžių. Ką jie girioje darytų be šio medžio... Todėl visada skausmingai žiūriu į kertamas blindes. Gal kažkas patikėjo, kad miškas, jo ekosistema yra nuosavas daržas?

Jei yra tuo tikinčių, geriau tegul jie sodina naujus miškus – tokius, kokius patys įsivaizduoja. Juk miškasodžiui laikas yra tinkamas. Tačiau dar prieš imantis tokios veiklos reikėtų nepamiršti, kad tikras miškas – ne vienas ar net ne dviejų rūšių medynas. Jis – sudėtingas, gyvas organizmas. Todėl tik tokį mišką ir reikia kurti. Su įvairiais medžiais ir paukščiais.

O pavasario paukščiai stebina ir džiugina. Labai graži žinia atskriejo iš Žuvinto – čia išsirito pilkųjų žąsų jaunikliai. Jų pūkai geltoni, lyg auksiniai, šiuos pūkuotukus tėvai kasdien išsiveda žoliauti į paežerės pievas. Jau ore nardo kregždės – ar matėte, ar girdėjote jas?

Tačiau smagiausias pavasario susitikimas – su gegutėmis. Jos jau sugrįžo – pačios pirmosios. Taigi, jei eisite į mišką, jei darbuositės kieme ar sode, laukite pasisveikinimo. O kad jis gerai nuteiktų, visada turėkite smulkių metalinių pinigėlių – išgirdę gegutės kukavimą, pažvanginkite jais. Sako, kad taip sau galime lemti labai sėkmingus, pelningus metus. Kas ten žino – o gal verta pabandyti?

Jaunikliai išsirito jūrinių erelių, didžiųjų apuokų lizduose. Jau auga juodųjų strazdų vaikai. Peri pempės. Gamtos rūpesčiai tokie dideli, kad mes neturime teisės jiems trukdyti – kirsti mišką, perėjimo vietose dirbti žemę. Antro pavasario paukščiai tikrai neturės!

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...