captcha

Jūsų klausimas priimtas

Devyni radijo dešimtmečiai: radijas propagandai naudotas visais laikais

Nuo pat atsiradimo radijas buvo ne tik švietimo ir kultūrinimo priemonė – jis visais istoriniais laikotarpiais buvo svarbus propagandos įrankis, LRT RADIJUI sako radijo istorijos tyrinėtojas Sigitas Žilionis. „Visi skleidė savo idėjas: ir nacistinė Vokietija, ir bolševikinė Sovietų Sąjunga, ir kas tik nori. Lenkai varė propagandą į Lietuvą, Vilniaus radijas, įkurtas 1927 m., kone iš karto pradėjo transliuoti laidas ir lietuvių kalba. Kauno radijo laidos buvo transliuojamos į Lenkiją, BBC – į Vokietiją“, – pasakoja S. Žilionis.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Propaganda buvo svarbi ir A. Smetonos laikais

Ne vienoje Europos šalyje pirmosios radijo stotys bent kurį laiką buvo tiesiogiai pavaldžios būtent krašto apsaugos ministerijoms. Radijo bangos, tuo metu trumposios arba vidutinės, o tai reiškia –  sklindančios toli ir nepaisančios valstybių sienų, buvo suvokiamos kaip svarbus propagandos įrankis.

Pasak radijo istorijos tyrinėtojo ir trumpabangininko Sigito Žilionio, radiją propagandai naudojo visi be išimties: „Visi skleidė savo idėjas: ir nacistinė Vokietija, ir bolševikinė Sovietų Sąjunga, ir kas tik nori. Lenkai varė propagandą į Lietuvą, Vilniaus radijas, įkurtas 1927 m., kone iš karto pradėjo transliuoti laidas ir lietuvių kalba. Kauno radijo laidos buvo transliuojamos į Lenkiją, BBC – į Vokietiją.“

Vytauto Didžiojo universiteto politologas Bernaras Ivanovas tyrinėjo cenzūrą Lietuvoje po 1926 m. vykusio tautininkų perversmo. Tai tie patys metai, kai pradėjo kalbėti Kauno radiofonas. Radijui, kaip ir laikraščiams, valdžia taikė išankstinę cenzūrą, nors didžioji dalis eterio buvo tiesioginė, pavyzdžiui, universiteto dėstytojų paskaitos. Tai, kas per radiją kalbama, turėjo būti iš anksto patikrinama. Užsienio žinių skelbimo monopolį turėjo telegramų agentūra ELTA, kuri taip pat buvo cenzūruoja.

B. Ivanovo teigimu, tautininkams buvo svarbu ir propaganda, siekiant po perversmo įtvirtinti visuomenėje nepopuliarią partiją, menkinti oponentai, tarp Lietuvos ir Lenkijos bei tarp Lietuvos ir Vokietijos susidariusių įtemptų situacijų atpirkimo ožiais virsdavo tautinės mažumos, tautininkų publicistai savo tekstais konstravo Lietuvos lenkų, vokiečių, taip pat – žydų įvaizdžius.

„Po 1938 m. Konstitucijos projekto pateikimo apskritai buvo tiesiog komedija, – pasakoja B. Ivanovas. – Lietuvos žydų bendruomenė apie tai beveik nekalbėjo, bet užsienio žydų bendruomenės Britanijoje, net Čekoslovakijoje rašė, kad premjero Antano Merkio žydų delegacija paklausė, kodėl 1938 m. Konstitucijoje nepaminėtos tautinės mažumos. Į tai buvo atsakyta – nereikia erzinti ultraradikalų, nes jums patiems bus blogiau juos išprovokavus, geriau neminėsime, ir tada viskas bus gerai. Mes puikiai suprantame, kad paskui gerai nebuvo.“

Paklaustas, ką galima buvo išgirsti per Kauno radiofoną Smetonos laikais, S. Žilionis sako, kad 3–4 dešimtm. radijas buvo švietimo ir kultūrinimo priemonė ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse: „Per radiją buvo skaitomos paskaitos, vyko spaudos apžvalgos, skaitomi ištisi straipsniai, nes tada provincijoje žmonės ir laikraščių nelabai galėjo užsisakyti, ypač biednesni. Tai buvo tarsi koks universitetas. Buvo transliuojama labai daug muzikos ir vaidinimų.“

B. Ivanovas priduria, kad per politines laidas buvo pristatomi Antano Smetonos, vyriausybės narių pasisakymai ir pagrindinė politinė linija Lenkijos bei Vokietijos atžvilgiu. „Pavyzdžiui, buvo pasakojama apie sunkią lietuvių mokytojų padėtį okupuotame Vilniaus krašte, kaip juos ten lenkai šunimis pjudo ir duobėse pūdo. Taigi buvo drastiškų epizodų. Lenkai ne ką nusileido – savo radijo laidose irgi kalbėjo apie žiauriausius persekiojimus“, – kalba politologas.

Stalino laikų propaganda turėjo pastiprinimą

Archyviniame Kauno radiofono pranešime galima išgirsti apie Maskvoje tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. pasirašytą pagalbos sutartį – pranešama, kad Vilnius atitenka Lietuvai. Apie tai, kad atgautoje sostinėje bus ne tik Lietuvos, bet ir Raudonoji armija, plačiai nekalbama. Kauno radiofonas turi transliuoti Lietuvos kariuomenės įžengimą į Vilnių, todėl technikai į sostinę su siųstuvais atvyksta pirmiau nei kariai. Po poros dienų įvyksta ir pirmoji Lietuvos radiofono laida iš Vilniaus studijos – prasidėjo ir pirmoji sovietų okupacija ir nauja propagandos banga.

Kartu su okupacija keičiasi ir radijo vadovai ir programos. Cenzūra iš eterio išmeta maldas, Kauno varpus, lietuvišką muziką, atsiranda mitingų transliacijų ir nuolatos kartojama frazė „liaudies žmonės“. Ir, žinoma, šlovinamas „didysis vadas“. Planuota, kad radijuje dirbs tik komunistai ir komjaunuoliai. 1941 m. birželį prasideda trėmimai, birželio 22 d. – karas, o 23 d. – sukilimas.

Birželio sukilimo dalyviai eina į Kauno radiofoną. Lietuvos aktyvistų fronto įgaliotas Leonas Prapuolenis skaito Nepriklausomybės deklaraciją. Nepriklausomybės atkūrimas skelbiamas lietuviškai, vokiškai, prancūziškai ir angliškai. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus vedėja Neringa Latvytė-Gustaitienė sako, kad šis Kauno radiofono bangomis sklidęs pranešimas buvo išgirstas ir daliai Lietuvos žmonių jis kėlė džiaugsmą, daliai buvo mirties nuosprendis – tarkim, pradėjo formuotis baltaraiščių būriai, kurie  pradėjo vykdyti antisovietinę veiklą, o vėliau neaplenkė ir žydų.

Masinės žydų žudynės Kaune prasidėjo birželio pabaigoje, iš žydų buvo atimtos pilietinės ir žmogaus teisės. Taip pat paimami ir radijo aparatai. „1941 m. liepos 7 d. Kauno karo komendantas paskelbė, kad pagal karo įstatymus yra draudžiamas bet koks kariškų žinių perdavimas žodžiu, raštu ar kitokiu būdu, ne didžiosios Vokietijos ar ne vokiečių užimtų radijo stočių klausymas. Taip pat buvo uždrausta žydams turėti radijo aparatus. O liepos pabaigoje civilinė vokiečių valdžia išleido įsakymą, kad visiems privatiems asmenims, nepaisant tautybės, yra draudžiama turėti asmeninius radijo aparatus – jie turi būti perduoti apskrities ar miesto komendantams, o šie privalėjo juos perduoti lauko komendantūrai“, – pasakoja N. Latvytė-Gustaitienė.

1944 m. prasideda antroji sovietų okupacija, o kartu su ja – beveik pusšimtis sovietinės cenzūros ir propagandos metų radijuje. Radijas vis dar praneša laiką ir orus, bet nutylėjimai ir perlenkimai pereina į naują lygį. Pokario radijas kalba visiems, kurie dar nežuvę ar neišvežti. Radijo aparatų daugėja ir vis daugiau žmonių sužino, kad partija niekada neklysta.

Sovietmečio propaganda ir jos poveikiu besidominčio Vilniaus universiteto istoriko Valdemaro Klumbio požiūriu, Stalino laikų propaganda turėjo pastiprinimą: „Teroras iš esmės stiprina paklusimą, [...]. Dažnai įsivaizduojama, kad propaganda nori žmones kažkuo įtikinti, bet iš esmės tai nėra svarbu. Svarbu, ar žmogus veikia ir ar jis gali net netikėdamas aukotis, manyti, kad ta kryptis yra teisinga.“

Sovietinė propaganda radijuje dar menkai tyrinėta. Istoriko teigimu, sovietmetis buvo kintanti sistema, o propaganda kito kartu. Stalininę keitė kukurūzinė, chruščiovinė, paskui – stagnacinė, dar vėliau – Michailo Gorbačiovo viešumo ir pertvarkos. Būta ateistinių kampanijų, antialkoholinių, intensyvaus lenktyniavimo, kovos už taiką ir tautų draugystę. Be to, primena V. Klumbys, nebuvo galima gerai kalbėti apie tarpukario Lietuvą, išeiviją, partizanus. O požiūris į Vakarus priklausė nuo santykių: kai santykiai pagerėdavo, buvo galima geriau rašyti, kai pablogėdavo – galima blogiau.

Eterį kontroliavo mažiausiai keturios cenzūros vertikalės

Kaip suvynioti propagandinį pranešimą, pavyzdžiui, kaimo gyventojams, kurių daugybė? Dalis jų prarado nuosavybę, artimuosius, dirba kolūkiui už darbadienius, t. y. už nieką, neturi galimybės laisvai keliauti ir reikšti mintis, gal net dokumentų neturi. Jeigu jie turi radijo aparatą, gal jiems patiks išgirsti, kad galėjo būti dar blogiau? Pavyzdžiui, kaip vargo nepriklausomos Lietuvos savanoris Bartkus, gavęs žemės. Pagal Petro Cvirkos apysaką „Superfosfatas“ sukurtas radijo spektaklis apgaili vargšą kosulio kamuojamą savanorį, kuriam jėgas atėmė tarybinio melioratoriaus nemačiusi žemė, o pribaigė spekuliantų iš Klaipėdos atvežti pelenai, įsūdyti kaip supertrąšos. Argi negalėtų klausytojas pagalvoti, kaip gerai, kad baigėsi tas tarpukaris, ponų demokratų ir visokių verslininkų laikai ir kaip gaila, kad Bartkus to nesulaukė?

Literatūra ir menas radijo eteryje propagandai tarnavo puikiai. Pasak V. Klumbio, radijas, ypač tol, kol nebuvo televizijos, buvo vienintelis vertybių formavimo instrumentas, juolab kad apėmė didžiausią auditoriją – žmonės jo klausė nuo ryto iki vakaro.

Radijo eterį kontroliavo mažiausiai keturios cenzūros vertikalės. Viena – Glavlitas, sąjunginė valstybinių paslapčių saugojimo žiniasklaidoje institucija, kurios atstovai dirbo visose redakcijose. Kita – saugumas, t. y. KGB, kurio atstovai taip pat darbavosi redakcijose. Trečia – Komunistų partijos funkcionieriai ir skambučio teisė, ir ketvirta grandis – tiesioginiai vadovai, kurie, nenorėdami pakliūti į nemalonę, atidžiai kontroliavo pavaldinių kuriamą radijo turinį. Dar pridėkime savicenzūrą ir bus aišku, kodėl tekstai, pasiekę Glavlitą, jau būdavo beveik tobulai iššukuoti.

Greta nutylėjimų, perlenkimų ir tikrovės iškraipymų radijas dar siūlė klausytojo ausiai ypatingą kalbą, kurios paklausius šiandien gali susidaryti įspūdis, kad visi svarbūs žmonės valstybėje yra vienas kitam šiek tiek kritiški, bet labai draugiški. Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus 1974 m. sveikina draugus su vyriausybiniais apdovanojimais. Lenktyniauti, laimėti, našiau dirbti, koncentruoti, intensyvinti tuo metu buvo labai madinga. Lietuvai sekėsi gerai, tais metais kaip tik gavo pereinamąją vėliavą, o estai negavo. Ir visa tai, aišku, kieno dėka.

Propagandos poveikį įsivaizduojame labai supaprastintai

Jei sovietinė propaganda ir cenzūra taip gerai veikė, kaip atsitiko, kad atsirado Sąjūdis, paskelbta Lietuvos nepriklausomybė? Ar čia Vakarų radijo stočių nuopelnas? Jei iš 90 radijo metų tik pastarieji dešimtmečiai tiek radijuje, tiek kitoje Lietuvos žiniasklaidoje yra be oficialios cenzūros ir propagandos, ar galima stebėti Lietuvoje kelių cenzūros ir propagandos bangų suformuotą visuomenę, o gal tos bangos viena kitą neutralizavo, todėl galima sakyti, kad jos mūsų neveikia?

Vidurio Europos universiteto istorikas Tadas Janušauskas mano, kad reikėtų nepamiršti, jog sovietmetis sekė po tarpukario, o tarpukariu propaganda irgi buvo labai stipri ne tik Lietuvoje, bet visoje Rytų Vidurio Europoje. „Buvo sukurtos tapatybės ir naratyvai, o nacionalinis ir nacionalistinis diskursas buvo labai stiprus. Paskui buvo trauminė sovietinė patirtis, tad visai nenuostabu, kad ji gavo laikytis 40–50 metų, o tada, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galėjo atsirasti sąjūdžiai“, – kalba T. Janušauskas.

Vilniaus universiteto istorikas Arūnas Streikus pastebi, kad propagandos poveikį mes įsivaizduojame labai supaprastintai – jog iš tikrųjų žmonės ir turėjo tikėti tomis ideologinėmis klišėmis, kasdien ir per radiją transliuojamos politinės propagandos turiniu. „Daugiau, man atrodo, poveikio darė iš pirmo žvilgsnio nematoma doktrinacija per gilesnius turinius, tarkim, turbūt didžiausią poveikį darė sovietinis menas. Galų gale tie kasdieniai mąstymo, veikimo įpročiai irgi per tuos kelis dešimtmečius tiesiog įsigėrė į žmonių įpročius. Manau, didžiausias sovietmečio poveikis ir buvo tai, o ne kasdien girdima ir matoma propaganda, jos turinys“, – svarsto istorikas.

V. Klumbys sako, kad bet kokios propagandos, tautinės, totalitarinės, socialistinės ar fašistinės, tikslas yra sukurti lengvai mobilizuojamą žmogų: „Smetoninė propaganda irgi tą patį darė. Žinoma, ten buvo daug mažiau lėšų, galimybių, bet tai buvo daroma – stengtasi kurti lengvai mobilizuojamą žmogų ir radijas irgi prie to prisidėjo.“

Įdomu tai, priduria V. Klumbys, kad Sąjūdžio laikais buvo naudojami tokie patys, kaip sovietmečiu, propagandos mechanizmai –  tai iš esmės buvo sovietinė propaganda, tiesiog buvo įdėtas kitas turinys. „Nenoriu nuvertinti paties Sąjūdžio, kad tai grynai propagandos rezultatas, bet šiaip ar taip tie mechanizmai veikė labai efektyviai ir milžiniški mitingai rodo, kad buvo galima labai greitai susimobilizuoti žmones į kažkokias akcijas, kažkokį veikimą“, – pastebi istorikas.

Visos laidos įrašą rasite LRT mediatekoje.

Lietuvos radijo jubiliejui skirtas ciklas transliuojamas penktadieniais 15.05 val. per LRT RADIJĄ. Kartojama – sekmadieniais 9.05 val. per LRT RADIJĄ bei pirmadieniais 14.05 val. per LRT KLASIKĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...