captcha

Jūsų klausimas priimtas

Islandų režisierius: kankiname gyvūnus, kad būtume truputį žmogiškesni

Žmogus yra pats pavojingiausias gyvūnas, išnaudojantis kitus gyvūnus, todėl niekada nepavyktų sukurti šlovingo ir romantiško filmo apie cirko pasirodymų grožį, LRT KLASIKAI sako Benediktas Erlingssonas, „Kino pavasario“ atidarymo filmo „Viskas dėl šou“ režisierius. „O ką reiškia žmonių poreikis sužmoginti gyvūnus: aprengti žmonių drabužiais, išmokyti valgyti mūsų maistą, groti muziką ir daryti žmogiškus dalykus? Dažnai tai darome dėl vaikų. Kankiname gyvūnus, kad būtume truputį žmogiškesni?“ – pastebi vienas žymiausių islandų teatro ir kino aktorių bei režisierių.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

– Ar tai pirmas Jūsų apsilankymas Lietuvoje?

– Taip, tai pirmas apsilankymas, nors iš tiesų pakeliui buvau dar 1996-aisiais. Turėjau vaidinti Islandijos teatro, kurio turas buvo ir Lietuvoje, spektaklyje. Mano vaidmuo buvo labai mažas. Paskutinę minutę jį panaikino dėl riboto finansavimo. Taip praradau galimybę atvykti į Lietuvą 1996-aisiais, bet pagaliau aš čia ir esu labai laimingas.

– Jūsų filmą „Viskas dėl šou“ festivalio „Kino pavasaris“ organizatoriai pasirinko atidarymo filmu.

– Labai didžiavausi tuo ir jaučiausi pamalonintas. Manau, kad tai buvo drąsus pasirinkimas, savotiškas pareiškimas, nes „Viskas dėl šou“ nėra klasikinis atidarymo filmas. Jame nėra teksto, tik muzika ir filmuota medžiaga iš archyvų. Vis dėl to jis globalus, nes kalba visiems suprantama kalba.

Bet paskui pagalvojau – žinoma, kad šis filmas yra šio festivalio atidarymo filmas. Filmo esmė yra jausmai – jis jų nerodo, bet rodo tai, kas juos sukelia. Jis yra apie šou kultūrą, kuri kartais žavi, o kartais šokiruoja.

– Filmas yra ir apie šou kūrėjų ir žiūrovų santykį?

– Taip, tai labai svarbu. Archyviniuose kadruose, kuriuose užfiksuoti cirko žiūrovų veidai, matome įvairiausias išraiškas: liūdnas, išsigandusias, laimingas, besijuokiančias. Žinau, ką reiškia būti šou kūrėju, artistu. Tai mūsų atlygis – jausmas, kad palietei, sujaudinai, kad pralinksminai vaiką ar suaugusįjį. Ir taip gražu matyti žmones sujaudintus. Kai visas šias emocijas sudedi į krūvą, pasidaro labai keista. Imi suprasti, kad pasaulio žiaurume yra ir grožio. Tai paradoksas.

– Prieš filmą vyko trumpas jo pristatymas ir susitikimas su žiūrovais. Kai kurie žmonės į salę atėjo su spragėsiais. Man pasidarė įdomu – kokią reakciją tai Jums galėjo sukelti?

– Nieko tokio, manau, tai labai natūralu. Kodėl ne?

– Tai nežeidžia Jūsų?

– Ne, visiškai ne. Mano šalyje žmonės tai nuolat daro. Tai kino kultūros dalis. Į teatrą galbūt jie neis su spragėsiais. Bet reikia prisiminti, kad Williamo Shakespeare`o laikais į teatrą žmonės visada eidavo su riešutais, alumi. Jie galėjo ateiti ir išeiti per pasirodymus. Tai šou dalis – turi ką nors parduoti, kad žmonės susidomėtų. Dėl to visai nesijaučiau įžeistas. Be to, šis filmas yra apie cirką. O cirke žmonės valgo spragėsius, šokoladukus ar ką nors kita.

– Nežinau, kaip žmonės galėjo valgyti spragėsius, nes iš tiesų filmas buvo sukrečiantis.

– Žinoma, spragėsius valgyti galima, bet žiūrovams reikia prisiimti kylančią riziką, nes kąsnis gali užstrigti gerklėje. Mat, bent jau aš labai to tikiuosi, filme yra dalykų, kurie atima kvapą ir šokiruoja.

– Darbas šiame filme labai skyrėsi nuo darbo Jūsų pirmame pilnametražiame filme „Apie arklius ir žmones“. Kaip sumanėte kurti „Viskas dėl šou“?

– Į mane kreipėsi islandų prodiuserė Margret Jonasdottir iš „Saga Film“. Ji norėjo parodyti archyvinę medžiagą iš Šefildo universiteto. Šis archyvas vadinasi „Nacionalinis mugių aikščių archyvas“. Jį sudarė 16 valandų filmuotos medžiagos, kurią surinko universiteto profesorė Vanessa Toulmin. Prodiuserė paklausė, ar norėčiau kurti filmą. Peržiūrėjęs medžiagą supratau, kad galima.

„Viskas dėl šou“ nėra pilnametražis filmas – kūriau dokumentinį filmą BBC televizijai. Iš pradžių planavau su juo dirbti per pertraukas tarp kitų filmų. Tačiau kažkokiu būdu jis užaugo ir pradėjo keliauti po kitas šalis.

– Iš kur ta medžiaga?

– Iš viso pasaulio: Europos, JAV, daugiausia – iš Anglijos. Bet, pradėjęs dirbti, ėmiau rinkti medžiagą ir iš kitų archyvų.

– O filmo premjera taip pat vyko Šefilde, Jungtinėje Karalystėje?

– Taip, tai buvo atidarymo filmas tarptautiniame Šefildo dokumentinių filmų festivalyje. Paskui jis buvo parodytas San Sebastiane, Geteborge.

– Kaip jis buvo priimtas Islandijoje?

– Islandijoje dar neturėjome premjeros. Ji vyks balandžio 7 d. Tiesa, „Viskas dėl šou“ rodytas uždaruose seansuose Islandijos muzikos festivalyje „Airwaves“ ir kino festivalyje „Stockfish“. Publika pomidorų į mane nemėtė, todėl, manau, priimtas jis buvo gerai.

– Jau minėjote, kad filme nėra žodžių, tik muzika, kurią sukūrė žymios Islandijos grupės „Sigur Ros“ nariai. Kaip gimė ši idėja?

– Tiesiog tokia archyvinių filmų koncepcija. Filmuotos medžiagos ir muzikos montažas yra labai gražus ir gana senas istorijų pasakojimo būdas. Be galo jį mėgstu. Jis palieka daug erdvės žiūrovui. Kartais muzika gali visiškai pakeisti žiūrovo požiūrį į tai, ką jis mato. Ypač, kai rodai akivaizdžius dalykus ir groja netikėta, nelaukta muzika. Šių nelauktų derinių, manau, filmuose yra per mažai.

Didžiausias iššūkis šiame filme man buvo dirbti su muzikantais, o jiems – su manimi. Daug montavau, išbandžiau įvairias Sergejaus Eizenšteino metodikas, o tuomet dar reikėjo muzikos. Dirbdamas supratau, jog muzika nutiesia tiltą tarp filmo ir žiūrovo suvokimo. „Sigur Ros“ nariai mane nustebino ir sugebėjo pakeisti mano požiūrį į darbą, būta nuostabus bendradarbiavimo.

– Ar tiesa, kad vienas iš kompozitorių yra Islandijos pagonių bendruomenės šventikas?

– Taip. Islandijoje yra pagonių bendruomenė, sena vikingų religija, vadinama „Ausatru“. Kompozitorius Hilmaras Ornas Hilmarssonas, kuris kūrė filmą su „Sigur Ros“ muzikantais, yra jos vyriausiasis šventikas.

– Jūsų filmuose labai svarbus žmogaus ir gyvūno santykis. Kas Jus taip traukia, žavi šiame santykyje?

– Manau, kad žmogus yra pats pavojingiausias gyvūnas pasaulyje. Visi kiti gyvūnai, kuriems tenka dirbti su mumis, yra pavojuje. Tai paradoksas ir pats tamsiausias dalykas žmonijos istorijoje – gyvūnų išnaudojimas. Jis turi labai ilgą istoriją. Tai rodoma mano filme vis kartojant ir kartojant tą patį. Man tai atrodo svarbu. Aš niekada negalėčiau sukurti šlovingo romantiško filmo apie cirko šou grožį, nes tai būtų melas.

Kai pamatai, ką jie išdarinėja per tuos rodeo, kaip įkalinamas liūtas ar meška, supranti, kad viso to esmė yra užkariauti žvėrį – norime pamatyti prijaukintą žvėrį. Paprastai šou su gyvūnais atrodo taip: pirmas veiksmas – žiūrėkite, koks aš drąsus, aš kovosiu su žvėrimi. O dabar žiūrėkite – aš nugalėjau žvėrį, aš joju ant jaučio arba įkišu galvą į liūto nasrus. Taigi tai trijų dalių istorija apie tai, kaip pagrindinis herojus – žmogus – nugali žvėrį. Tokia yra šou dramaturgija. Ji mus patraukė ir tai kažką apie mus sako.

O ką reiškia žmonių poreikis sužmoginti gyvūnus: juos aprengti žmonių drabužiais, išmokyti juos valgyti mūsų maistą, groti muziką ir daryti žmogiškus dalykus? Dažnai tai darome dėl vaikų. Kankiname gyvūnus, kad būtume truputį žmogiškesni, ar ne? Negalime nuo to nusisukti.

Vilkimės, kad šiandien situacija geresnė negu anksčiau. Atrodo, kad mūsų vertybių sistema pasikeitė, nes dabar mus šie vaizdai baugina, o kažkada šie vaizdai buvo skirti vaikų pramogai. Šiandien Jungtinėje Karalystėje šį filmą uždrausta rodyti vaikams – jis per žiaurus. O gal dėl to, kad jame rodomos nuogos krūtys – į tai Jungtinėje Karalystėje žiūrima daug jautriau nei Islandijoje.

Galų gale pasikeitė ir cirkas. Liko mažai gyvūnų cirkų, dramblių cirke beveik neliko, apskritai mažiau išnaudojimo.

– Kai kurie žmonės Lietuvoje pasiima atostogas, kad galėtų lankytis festivalio filmuose. Tai tarsi šventė. Ką Jums, kaip filmų kūrėjui, reiškia kino festivaliai – galimybę, šventę ar varginantį darbą?

– Manau, kad tai fantastiška, kad tai aukščiausias filmų žiūrėjimo taškas – paimti laisvą savaitę ir eiti į kino teatrą žiūrėti įvairių filmų. Geri filmai yra tarsi langai į kitus pasaulius. Tai universitetas.

Svajoju, kad vieną dieną galėsiu daryti tą patį – eiti kelias dienas iš eilės į festivalį ir tiesiog skaityti katalogą, rinktis, žiūrėti filmus. Dabar stengiuosi pamatyti kuo daugiau, bet visada bėgu ir trūksta laiko. Paprastai festivalyje praleidžiu dvi dienas. Čia turiu keturias, todėl stengsiuosi pamatyti daugiau filmų. Atrinkti filmai, mano nuomone, labai geri.

– Kita Jūsų stotelė – Niujorkas, Tribecos kino festivalis.

– Taip. Filmas bus rodomas Niujorko meodreniojo meno muziejuje. Jie rodys jį be sustojimo šešias valandas. Žmonės galės ateiti ir išeiti, kada panorėję, su spragėsiais, jei norės. Kaip W. Shakespeare`o teatre. Manau tai labai tinkama šio filmo idėja.

– Tikrai? Juk šis filmas turi savo dramaturgiją.

– Taip, bet manau, kad žmonės neturėtų bijoti išeiti, jeigu jiems nuobodu. Man atrodo, kad mano šalyje žiūrovai per mandagūs. O mano filosofija tokia: durys atviros, jei neįdomu, išeik. Pavyzdžiui, įdomus dalykas atsitiko su teatru – nuobodus teatras užmuša žiūrovus, jie nebenori grįžti. Jei turėtų galimybę išeiti ir atgauti pinigus už bilietą, manau, mielai suteiktų antrą šansą.

Kita vertus, mano ambicijos sako, jog būtų labai gerai, kad jūs nenorėtumėte išeiti, kad būtumėte prilipę prie kėdės, užhipnotizuoti. Bet tai yra iššūkis – išlaikyti gyvūną, išlaikyti jo dėmesį dvi valandas ar devyniasdešimt minučių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...