captcha

Jūsų klausimas priimtas

Fotografas: Lietuva išmeta viską, kas susiję su sovietmečiu

Lietuvoje manoma, kad viską, kas susiję su Sovietų Sąjunga, reikia išmesti, tačiau menininkai to neturi daryti – jei mato ką nors įdomaus, jie turi fiksuoti, LRT RADIJUI sako fotografas Andrew Mikšys. „Gal, jei būčiau užaugęs Lietuvoje, irgi nebenorėčiau matyti sovietinių dalykų, bet dabar man neįdomu žiūrėti į renovuotus, plastikinius, nekokybiškus dalykus“, – pabrėžia jis.
andrewmiksys.com nuotr.
andrewmiksys.com nuotr.

Raudonos tulpės simbolį mes prisimename iš sovietmečio. Ką raudonos tulpės reiškia Jūsų darbuose?

– Į  Baltarusiją pirmą kartą išvažiavau fotografuoti Pergalės dieną. Parado metu gatvėse vis dar galima pamatyti labai daug raudonų tulpių. Tokiems darbams mane įkvėpė Kalvarijų turguje atrastos propagandinės sovietų fotografijos. Ne veltui ir mano knygoje paskutinė nuotrauka yra atvirukas, kurio autorius – Kęstutis Daugėla. Tą atviruką nusipirkau labai seniai, gal tada, kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, prieš 15 metų. Buvo įdomu, kaip jis fotografuoja raudonas tulpes.

Ko ieškojote Baltarusijoje?

– Pirmą kartą Baltarusijoje buvau prieš 20 metų, o prieš septynerius metus mano draugai Minske mane pakvietė fotografuoti Pergalės dieną. Nuo to laiko pradėjau važinėti į Baltarusiją fotografuoti švenčių (Gegužės 1-osios, Pergalės dienos, Baltarusijos nepriklausomybės dienos).

Vienoje nuotraukoje vaizduojamas žmogus su dujokauke ir automatu. Kokia jos priešistorė? Ar apskritai žmonės noriai Jums pozuoja?

– Taip, noriai. Su juo susipažinome prie Minsko, kur vyksta karo pratybos. Pagalvojau, kad būtų įdomu nufotografuoti tą žmogų. Kitus žmones atradau per draugus ir pažįstamus.

Jau daug metų gyvenate Lietuvoje. Kokį įspūdį palieka šventės čia?

– Kaziuko mugė, Knygų mugė, Nepriklausomybės diena – jos yra kitokios. Neįmanoma palyginti Lietuvos švenčių su Baltarusijos šventėmis.

Kas vis dėlto tose Baltarusijos šventėse Jums buvo įdomu, labiausiai patraukė akį?

– Man įdomu, kad anksčiau panašiai buvo ir Lietuvoje, bet dabar tai nebeegzistuoja. Gyvenu Vilniuje, kur už keliasdešimties kilometrų švenčiama Pergalės diena, ten vis dar stovi Lenino, Stalino paminklai. Man įdomu, kuo Lietuvos ir Baltarusijos istorijos yra panašios, kaip šios šalys mąsto apie Sovietų Sąjungą.

Jūsų albumo recenzijoje rašoma, kad fotografuoti Baltarusiją yra rizikinga užduotis, nes riba tarp to, kas leidžiama, ir to, kas ne, labai plona. Kaip tą riziką patyrėte?

– Baltarusijoje vis dar egzistuoja KGB – nesikeičia net pavadinimas. Valdžia ir policija neleidžia fotografui eiti per arti į šventę, todėl savo projekte ėjau aplink, ne visada tiesiai į centrą. Buvo ir truputį sunku, ir įdomu. Iš pradžių galvojau, kad taip negerai, galvojau, kad norėčiau viską fotografuoti, bet supratau, kad fotografuoti aplinką irgi įdomu. Taip pat fotografavau Lietuvos kaimo diskotekas, romus.

Žvelgiant į kai kurias nuotraukas susidaro įspūdis, kad jos – kelionės į praeitį. Kodėl mums reikėtų vaikščioti po tą praeitį?

– Reikia žinoti, ką žmonės galvoja apie istoriją, nes Baltarusija labai arti, Rusija irgi. Šios šalys apie istoriją mąsto visai kitaip nei mes. Kitas dalykas, nenoriu kritikuoti Baltarusijos, nenoriu sakyti, kad jiems reikia viską pakeisti. Man įdomu yra taip, kaip yra. Šiais laikais Lietuvos sovietmečio fotografiją įsivaizduojame tik kaip nespalvotą, bet Kalvarijų turguje nusipirkau spalvotų fotografijų, kuriose užfiksuotos sovietinės šventės.

Man nepatinka, kad Lietuvoje galvojama, kad viską, kas susiję su Sovietų Sąjunga, reikia išmesti, tačiau menininkai to neturi daryti – jei mato ką nors įdomaus, jie turi fiksuoti. Man nepatinka, kad iš Lietuvos dingo propagandinė fotografija, kuri man įdomesnė už nespalvotą fotografiją. Tokių juk yra visur.

Požiūris, kad mes, lietuviai, norime sovietmečio nebematyti, labai atsiskleidė po Jūsų ciklo „Disko“ pristatymo. Kai kurie fotografai ir valdžios atstovai teigė, kad jūs diskredituojate Lietuvą. Kaip manote, kodėl esame tokie jautrūs šiai temai?

– Nežinau, kodėl Lietuvai gėda turėti informacijos apie tai, kas buvo arba kas vis dar egzistuoja. Daug žmonių man sakė, kad dabar jau nebėra diskotekų kaime, bet aš jas fotografavau prieš du mėnesius, jos vis dar vyksta.

Nesuprantu, kodėl reikia viską išmesti, renovuoti, remontuoti, perdažyti. Gal, jei būčiau užaugęs Lietuvoje, irgi nebenorėčiau matyti sovietinių dalykų, bet dabar man neįdomu žiūrėti į renovuotus, plastikinius, nekokybiškus dalykus. Gyvenu Vilniuje, Kauno gatvėje, ir pastebiu, kad mano rajonas keičiasi, dabar ten apsigyvena hipsteriai.

Sakėte, kad neįvertiname, to, ką turime. O kas Jums čia, Lietuvoje, įdomu?

– Esu iš Sietlo, dabar daug žmonių nori ten gyventi. Kai buvau jaunas, norėjau išvažiuoti iš Sietlo ir gyventi kur nors kitur. Manau, kad žmonės nėra smalsūs tam, kas čia, Lietuvoje, vyksta. Matau Lietuvos žiniasklaidą, meną, fotografiją – kažko trūksta, žmonės nėra smalsūs. Fotografija Lietuvoje nėra labai madinga, bet čia yra daug ką fotografuoti.

Ką jau fotografavote ir ką dar norėtumėte nufotografuoti Lietuvoje?

– Kartais kiti galvoja, kad ieškau kokios nors egzotikos, bet iš tikrųjų matau mažus, po truputį augančius dalykus. Vaikštau po Vilnių ir fotografuoju. Taip pat labai norėčiau parengti knygą apie „Bingo“ sales Amerikoje. Mano įdomi ta atmosfera, kurioje žmonės galvoja apie laimę ir apie tai, kaip gauti pinigų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close