captcha

Jūsų klausimas priimtas

G. Kuprevičius: mūsų kraštas mažas, todėl nesugebame parodyti didelės jo kultūros

Pradingusi radiofonija iš tikrųjų yra, mes ją patys, mūsų požiūris ją pradangino, LRT RADIJUI sako kompozitorius Giedrius Kuprevičius. „Mūsų menotyrininkai, istorikai visai nesidomi kitais dalykais, išskyrus politiką arba gerai žinomas pavardes. Apie periferinius darbus mes visai nešnekame“, – pastebi jis.
T. Urbelionis (BFL) nuotr.
T. Urbelionis (BFL) nuotr.

Stebino ikikarinio radiofono muzikinė programa

Prieš 90 metų Kaune prasidėjo Lietuvos radijo istorija. Prie lietuviškos radiofonijos muzikos garsyno ištakų stovėjo Juozas Naujalis, Mikas Petrauskas, Kipras Petrauskas, Juozas Gruodis, Jeronimas Kačinskas, Stasys Šimkus, kurio dainos „Lietuviais esame mes gimę“ motyvas skambėjo kaip pagrindinis Lietuvos radijo iš Kauno kasvalandinis šaukinys.

Stebino ir ikikarinio Lietuvos radiofono muzikinė programa: operų transliacijos, simfoninės programos, solistų rečitaliai. Prie turiningo Kauno eterio jungėsi ir Klaipėdos radiofonas su originalia programa. Deja, šis darbas mūsų laikus pasiekė tik skaičių, skrupulingų ataskaitų ir programų išrašų pavidalu.

Lietuviškos radiofonijos aušroje ir vėlesniais laikais, formuojant eterio muzikinę programą, buvo laikomasi kolektyvinio sprendimo principų. Nuolatiniuose radijo vadovybės ir muzikos autoritetų debatuose buvo pasitelkiama ir klausytojų nuomonė. Eteryje buvo siekiama ne tik pažintinio, šviečiamojo, bet ir demokratinio skambėjimo, įsimenančių melodijų, pagavios harmonijos ir ritmo. Ištisus dešimtmečius visa tai nebuvo fiksuojama, nes magnetofono juosta iki pat gilaus antrojo pokario buvo prabangos dalykas daugeliui Europos radijo stočių, ne išimtis ir Lietuvai.

Lietuvos menotyrininkai domisi tik politika ir gerai žinomomis pavardėmis

Paklaustas, ar galima praėjusio amžiaus 3–5 dešimtmečių Lietuvos radijo gyvą muzikos eterį laikyti pradingusiu lietuviškos radiofonijos lobynu, kompozitorius Giedrius Kuprevičius sako, kad jis ir dingęs, ir nedingęs. „Dingęs dėl to, kad mes taip nutarėme. Mūsų menotyrininkai, istorikai visai nesidomi kitais dalykais, išskyrus politiką arba gerai žinomas pavardes. Apie periferinius darbus mes visai nešnekame, juos išjungiame, jų lyg ir nebuvo. Bet jie buvo“, – kalba kompozitorius.

Daugelis mūsų nežino, kad Petras Babickas rašė libretus radijo operetėms arba kad Kazimiera Kymantaitė taip pat tai darė, pastebi G. Kuprevičius. „Ar kur nors skaitėme, kad Monika Mironaitė buvo radijo vaidinimų, scenarijų ir pjesių autorė? Aš jau nešneku apie Danutę Čiurlionytę, Kazį Binkį,  Alę Sidabraitę ir visus kitus, kurie labai intensyviai dirbo muzikos srityje“, – pabrėžia kompozitorius. Anot jo, labai svarbūs buvo ir radijo vaidinimai vaikams, kurie Kauno radiofone gyvai buvo atliekami nuo 1930 iki 1946 m.: „Radijo vaidinimus klausė galbūt net daugiau žmonių, negu ėjo į teatrą. Bet vis vien nerašome apie radijo vaidinimus. Šitaip iškreipiame to laikotarpio kultūros vaizdą.“

Pasak G. Kuprevičiaus, tuo metu daug buvo statoma pagal Vilhelmo Hauffo pasakas, įvairius Vinco Kudirkos veikalus. „Galybė yra iš viso nežinomų. Išeitų ne viena disertacija, ne vienas rimtas mokslinis darbas“, – pastebi kompozitorius ir sako, kad šios informacijos gal ir nepavyktų paskleisti po visą pasaulį, bet, jei apie mūsų radiofoniją sužinotų bent Vakarai, jau ir tai būtų naudinga.

„Galvojama, kad pas mus viskas labai vėlai atsirado, kad daug ko neturėjome. O mes turėjome viską: ir moderniausią muziką, ir moderniausią dailę, kuri be konkurencijos gali būti eksponuojama bet kokioje aukščiausio lygio galerijoje. Užtenka paklausyti Vlado Jakubėno, Jono Nabažio ar kai kurių instrumentinių Juozo Tallat-Kelpšos kūrinių“, – pabrėžia G. Kuprevičius.

Užkasdamas plokšteles B. Gražulis rizikavo savo gyvybe

Lietuviško radiofono garsyno išsaugota tik labai nedidelė dalis. Turime daugiau nei 80 į plokšteles įrašytų Lietuvos kultūros ir meno žmonių pasisakymų įvairiomis kūrybos ar Lietuvos aktualijų temomis, šie pasisakymai mums prabyla po ilgo dramatiško laiko.

1944 m. vasarą, kai vokiečių okupantai ruošėsi atsitraukti, tvyrojo nuojauta, kad į iškankintą kraštą tuoj tuoj įžengs sovietai. Lietuvai jie jau buvo pažįstami iš 1940–1941 m., tad dalis visuomenės ėmė trauktis į Vakarus su viltimi grįžti. Tarp besitraukiančių buvo ir Balys Gražulis, iki paskutinės dienos nepalikęs Kauno radiofono. Nujausdamas, kad artėjantys laikai bus tamsūs, prieš pasitraukdamas į Vakarus, kartu su rankraščiais jis ryžosi užkasti ir 80 Kauno radiofono plokštelių, kurios žemėje išgulėjo beveik 50 metų.

„Plokšteles B. Gražulis užkasė būdamas 30-ies, jis rizikavo savo gyvybe. Plokštelių paieškos vyko ilgai, galimybių jas rasti beveik nebuvo, bet dėl žmonių pastangų lobis vis dėlto buvo atrastas“, – pasakoja knygos apie B. Gražulį sudarytoja Vilija Gražulytė.

Anot jos, B. Gražulis niekada neturėjo galimybės sugrįžti į Lietuvą – Lietuvoje paskelbus nepriklausomybę, jo sveikata buvo labai prasta. Beje, pats B. Gražulis, išgirdęs, kad jo paslėptos plokštelės buvo atkastos, negalėjo sulaikyti susijaudinimo. „Man net širdis apmirė. Dievuli, pagalvojau, po 48 metų. Nesinorėjo tikėti, gal kokia klaida, gal sakė, kad dar tik ieško? Juk man Bronė Masaitienė sakė, kad rudenį su ekskavatoriumi kasė ir nieko nerado“, – kalbėjo jis.

Radiofonas atliepė tuometinius kultūros gyvenimo tvinksnius

Muzikologė Vytautė Markeliūnienė sako, kad radiofonas buvo toji sklaidos priemonė, kuri atliepė kultūros gyvenimo tvinksnius. „Daugybė mūsų muzikų, dainininkų, instrumentininkų, orkestrų dalyvių, choristų tuo metu gyveno paskutinius metus Lietuvoje. 1944 m. vasarą vyko lūžis, padalinęs mūsų piliečius, valstybę ir kultūros gyvenimą į dvi dalis. Vieni kūrė laisvame pasaulyje, bet, deja, toli nuo tėvynės. Kiti liko čia ir kūrė diktatūros, nelaisvės sąlygomis“, – pastebi ji.

Taip pat V. Markeliūnienė primena, kad kaip tik nacių okupacijos metais buvo parengtos dvi lietuviškos premjeros Operos teatre. „Mes žinome, kad tokių veikalų ir tarpukariu Lietuvoje nebuvo daug. Taigi vokietmečiu sceną išvydo Algio Šimkaus „Pagirėnai“ – opera, kurią 1940–941 m. buvo užkankinę sovietų cenzoriai. Juozo Pakalnio baletas „Sužadėtinė“ taip pat pasirodė 1943 m. gruodžio mėnesį“, – pabrėžia muzikologė.

Jos teigimu, vertėtų prisiminti, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje nacių okupacijos laikotarpiu veikalai muzikiniame teatre buvo atliekami lietuvių kalba, o Rygoje – vokiškai. „Draudžiami buvo žydų, tarkim, Felixo Mendelssohno, kūriniai. Bet George`ą Bizet grojo“, – užsimena ji.

Neįkainojama M. K. Čiurlionio kūryba vokiečių okupacijos metais

V. Markeliūnienė pabrėžia, kad svarbu prisiminti, ką „vokietmečio“ kontekste reiškia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardas ir kūryba. „Stebėtina, bet per kelis sezonus nemaža M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“ nuskambėjo net dešimt kartų. Jai dirigavo Jeronimas Kačinskas, Stasys Šimkus ir Vytautas Marijošius – visas mūsų dirigentų elitas“, – kalba ji.

Anot muzikologės, būtent V. Marijošius kartu su Berlyno simfoniniu orkestru 1942 m. įrašė M. K. Čiurlionio „Miške“. „Taip pat plokštelėje buvo įgroti ir Juozo Pakalnio bei Jurgio Karnavičiaus kūriniai. Deja, per karo bombardavimus Hanoverio sandėliuose įrašas žuvo. Sveikos teliko kelios pirmos dalies plokštelės – 7 min. M. K. Čiurlionio muzikos. Toji skeveldra saugoma Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriuje“, – pasakoja ji.

M. K. Čiurlionio menas visada buvo lydimas džiaugsmo, buvo stengiamasi apie jį ką nors parašyti, kalba V. Markeliūnienė. „1942 m. Šiaulių savaitraštyje „Tėviškė“, kuriame labai daug rašė Juozas Karosas, buvo rašoma: „M. K Čiurlionio genijaus nuveikti darbai yra ir bus garbė mūsų tautai ir visuotinai kultūrai tol, kol gyvens kultūringas pasaulis.“ Panašūs sakiniai ir mintys žmonėms, gyvenantiems karo metų gyvenimą, buvo neįkainojamos vertės“, – pastebi muzikologė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: LRT RADIJUI – 90

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...